Dukart į ją kėsinosi onkologinė liga, keliolika kartų moteris gulėsi po skalpeliu. Po vyro laidotuvių mažai trūko, kad sustotų lietuvės širdis. Visgi šiandien ji šypsosi lyg nieko nebūta.
Bičiuliai Amerikoje stebisi, kaip ji vis pataiko pas gerą gydytoją. Moteris prisipažįsta niekur specialiai netaikanti – gydosi pas tą, pas kurį patenka.
Tik vieną kartą pagalbos kreipėsi pas gerai žinomą Amerikos lietuvį. Tačiau jo patarimas buvo itin paprastas – gerti vitaminus. Šie moteriai numalšino įkyrų nugaros skausmą.
Apie vyro ligas ir mirtį ji taip pat kalba paprastai. Nors yra sentimentali, ji priima tikrovę, kad visiems reikės mirti. Ir nieko nepakeisi. „Kaip ir oro“, – juokėsi B.Mašiotaitė-Kronienė.
Ketvirtadienį ji lankėsi Kauno Prano Mašioto pradinėje mokykloje. Prisiminimais apie senelį dalijosi ir Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje.
Portalui lrytas.lt ji mielai papasakojo savo gyvenimo dramas, kurias jai ištverti padėjo nepajudinama vidinė ramybė.
Vyrą slaugė pati
Paskutinis jos jėgų išbandymas buvo vyro ligos ir mirtis. Jis pradėjo sirgti prieš septynerius metus. Visą gyvenimą buvęs sveikas, jis pasiligojo 77-erių. Ligos ėmė lįsti viena po kitos.
Nors žmogus nekentėjo skausmo, žmona matė jį vystantį. Vyro jėgas siurbė Parkinsono liga, vargino krešuliai plaučiuose, cukraligė, širdies darbą palaikė stimuliatorius.
Paskutinės ligonio dienos buvo itin sunkios. „Meldžiausi, kad tik jis iškeliautų. Negalėjau žiūrėti, kaip jam sunku“, – prisipažino B.Mašiotaitė-Kronienė.
Visus penkerius metus ji slaugė vyrą namuose. Pastaruoju metu moteriai keliskart per savaitę padėdavo slaugos ligoninės darbuotojai – sesuo vienuolė ir pora stiprių vyrų.
Velionis nenorėjo mirti ligoninėje. Likus metams iki mirties išeidamas iš ligoninės jis sakė, kad į jokią ligoninę daugiau neis, nori būti namuose. „Tada ir sutarėm su slaugytojais, kad kartais ateis man padėti“, – prisiminė Amerikos lietuvė.
Vyro protas išliko šviesus iki paskutinės dienos. Tačiau kūnas po truputį stingo.
„Pirmiausia jis nustojo judinti kojas, tada rankas. Paskutinę savaitę buvo sunku net ryti. Maistą jam sumaldavau, gerdavo per šiaudelį. Buvo sunku, bet atlaikėm“, – be jokių ašarų kalbėjo našlė.
Ją palaikė draugai. Jie iškart pasakė skambinti dieną naktį. „Yra buvę, kad kvietėm draugus, kai vyras sukniubo vonioje“, – prisiminė B.Mašiotaitė-Kronienė.
Vyras mirė prieš porą metų, būdamas 82-ejų. Žmona susitaikė su netektimi: „Realybės negali pakeisti. Kaip oro sąlygų, taip ir žmogaus mirties datos nepasirinksi.“
Dukart įveikė vėžį
B.Mašiotaitė-Kronienė neturėjo kada ilgai galvoti apie vyro mirtį. Keli mėnesiai po laidotuvių medikai liepė jai skubiai operuotis.
Širdies vožtuvas buvo kone visiškai užakęs. „Jei nebūtų pakeitę vožtuvo, jau manęs nebūtų“, – sakė laimingoji.
Prieš šešias savaites gydytojai įdėjo dar ir širdies stimuliatorių. „Dabar jau gerai jaučiuosi. Atrodo, kad viskas bus gerai“, – sakė rašytojo anūkė.
Tvirta moteris pragyveno beveik visus savo protėvius. Tik motinos amžiumi dar neaplenkė – ji išgyveno 94-erius metus.
Senelis P.Mašiotas gyveno 77-erius metus, tėvas mirė 55-erių – dėl vaikystėje persirgtos skarlatinos anksti atsisakė jo širdis.
„Mane kažkas visą gyvenimą saugojo“, – prisipažino ilgaamžė.
Jai du kartus buvo diagnozuota onkologinė liga, prieš 30 metų gimdos vėžys, prieš 18 – krūties. „Laiku pagavau. Nereikėjo jokios chemijos“, – džiaugėsi B.Mašiotaitė-Kronienė.
Iš viso moteris ištvėrė keturiolika operacijų. „Abu kelius, petį sudėjo naują, ant kaklo buvo guzelis, tą išpjovė“, – gydytojų darbus vardijo Čikagos priemiesčio gyventoja.
Jaučiasi jauna
Yra ir šviesių gyvenimo spalvų. Viena jų – proanūkiai.
Lietuvės name su vieno hektaro kiemu karaliauja trys moterys – Baniutė, jos anūkė ir proanūkė.
Mergaitei – septyneri. Prosenelė nuo pirmų dienų padėjo mamai ją auginti.
Turi Baniutė ir antrą proanūkį. Berniukui šeši mėnesiai. Jis su tėvais gyvena atskirai, tad jį prosenelė mato rečiau.
Moterų gyvenimą pagyvina augintiniai. „Jos turi tris kates, o aš turiu vyro paliktą medžioklinį šunį. Paėmėme jį iš našlaityno – globos namų.
Katės ir šuo atskirti. Šuo mėgėjas medžioti – vieną dieną antį atnešė. Anksčiau paleisdavom lakstyti, tai voveres vaikydavo“, – kiemo nuotykius pasakojo rašytojo anūkė.
Kitas jos džiaugsmas – Lietuva. Ji stengiasi kas kelerius metus aplankyti gimtinę, pasivaikščioti po Kauną, Kačerginę, kitas mielas vietas. Šiemet susitvarkius sveikatai, moteris ir vėl nutarė atkeliauti.
Artimieji su nerimu klausė, ar kas nors ją lydės į Lietuvą. Tačiau savarankiška dama nenorėjo niekieno palydos, atskrido viena.
„Aš dar jauna“, – juokėsi lapkritį 87-tą gimtadienį švęsianti šviesuolė.
Paguoda – Lietuvos moksleiviai
B.Mašiotaitė-Kronienė negaili lėšų palaikyti savo senelio P.Mašioto ir tėvo J.Mašioto atminimo.
Jai taip pat labai svarbu Amerikoje puoselėti lietuvybę. Jos ir dar būrelio lietuvių iniciatyva Čikagos priemiestyje įkurtas lietuvių centras, mokykla, salės renginiams ir susitikimams, sporto salė.
Senjorei apmaudu, kad jos anūkai ir proanūkiai nepersiėmė jos meile Lietuvai. „Labai liūdna, bet mano proanūkė lietuvių mokyklos nelanko. Sūnus mirė, o jo žmona nors ir lietuvė, atsisakė su vaikais kalbėti lietuviškai.
Duktė ištekėjo už amerikiečio, susilaukė vieno sūnaus ir kalbėjo su juo tik angliškai.
Labai gaila. Mes lietuviai, mūsų namai – Lietuva. Mano vaikai būdami šešerių metų dar nemokėjo angliškai. Tik pradėję lankyti mokyklą, per pusmetį išmoko. Namuose klabėjome tik lietuviškai.
Bet vaikų atžalų mokytis lietuvių kalbos nepriversi. Labai gaila, kad anūkai, proanūkiai nemoka lietuviškai“, – apgailestavo B.Mašiotaitė-Kronienė.
Jos paguoda – trijų Lietuvos mokyklų, pavadintų P.Mašioto vardu, mokiniai. Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje veikiančių jo vardo mokyklų moksleivius žmonės įpratę vadinti mašiotukais.
„Turite dar daugiau vaikų ir anūkų, nei įsivaizduojate“, – rašytojo anūkę guodė Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos direktorė Aušra Burbienė.
Šią mokyklą jau baigė per 1600 mokinių.
