Į komą paauglė paniro po kraupios avarijos.
Tą vasarą Saida atostogavo pas tetą. Prieš Jonines penkiolikmetė su draugais važiavo švęsti.
„Oras buvo ne koks, greitis didelis, automobilis vertėsi ir trūko pusiau. Dukra su draugu nuskriejo tolyn. Vaikinas nukrito į griovį, o mano mergaitė ant plento.
Kai atvažiavo greitoji, dukros draugą paguldė ant neštuvų, o mano mergaitę susuko į paklodę ir pasakė, kad reikia vežti į lavoninę. Taip teisme pasakojo du broliai, kurie iškvietė greitąją“, – sakė D.Sipavičienė.
Anot liudininkų, Saida gyvybės ženklus ėmė rodyti, keliant ją į reanimobilį. „Jai atsirado pulsas. Medikai davė elektros šoką ir išvežė ją į reanimaciją“, – pasakojo motina.
Gydytojai neteikė vilties
D.Sipavičienė kasdien iš Kėdainių važinėdavo į Vilnių, Santariškių klinikas, kad bent valandą pabūtų su dukra.
„Gydytojai nedavė nė vieno procento, kad mergaitė gyvens. Operuoti negalėjo, nes smegenys buvo išsibarsčiusios, reikėjo laukti, kol jos grįš į savo vietą“, – prisiminė motina.
Po kone dviejų mėnesių merginos savijauta pablogėjo, ją teko prijungti prie aparatų. Gydytojai pasakė, jog jokios vilties nebėra. Jie paprašė motinos pasirašyti dokumentus, kad Saida būtų atjungta nuo gyvybę palaikančių aparatų.
„Suplėšiau tuos popierius. Prašiau gydytojo, kad gelbėtų mano dukrą, o jis atsakė: „Ne mano valioje, Dievo valioje viskas“, – prisiminė D.Sipavičienė.
Nevilties apimta moteris Aušros vartuose užsakė mišias. Taip pat pasielgė ir jos tėvas. Jis melstis paprašė tėvo Stansilovo.
„Po tų mišių mergaitė pramerkė akį. Gydytojas pasakė, kad gyvybei pavojus nebegresia“, – stebuklą prisiminė motina. Ji labai dėkinga gydytojams, kurie darė viską, kad tik išgelbėtų Saidą.
Merginai atsigavus, iš Vilniaus ji buvo pervežta į Kėdainių ligoninę. Ten ji ištarė pirmuosius žodžius: „Labas, mama.“
„Man net puodukas iš rankų iškrito“, – prisiminė moteris. Ji pakvietė gydytoją. Šis pacientei prisistatė: „Aš esu gydytojas.“ O Saida atsakė: „Tu – ne gydytojas, tu – Rokas.“ Mat perskaitė kortelėje gydytojo pavardę.
Pirmi žingsniai – po metų
Nors pabudimą lydėjo didelis džiaugsmas, motinos ir dukros dar laukė ne vienas išbandymas. „Pats baisiausias dalykas yra priekomė. Kvėpavimo žarnelė gerklėje, maitinimo – nosyje, o vaikas klykia, žarneles nuo savęs plešia, sako man, kad aš ne jos mama. Gydytojai ir man teikė pagalbą“, – prisiminė D.Sipavičienė.
Nors moteriai siūlė socialinės darbuotojos pagalbą, ji pasiryžo pati kone 50 dienų prasėdėti šalia dukters lovos ir saugoti dukrą, kad nekenktų pati sau.
Namo Saida grįžo jau ne nešama neštuvais, bet vežama neįgaliojo vežimėliu. Jos motina dukterį vežiojo pas įvairius specialistus, kad tik merginos sveikata gerėtų.
Pirmuosius žingsnius mergina žengė praėjus metams po nelaimės.
„Visko mokėmės kaip kūdikystėje. Gydytojas pastebėjo, kad į priekį einame skruzdės žingsniu. Bet svarbu, kad į priekį“, – pasakojo motina.
Moters pasiaukojimas davė vaisių. Gydytojams buvo sunku patikėti Saidos istorija. „Dukters nuotraukos buvo rodomos konferencijose – ji buvo pateikiama kaip pavyzdys, kaip gali žmogus atsigauti“, – pasakojo moteris.
Kartą medikas nepatikėjo, kad į jo kabinetą atėjo D.Sipavičienės dukra. „Pagal visus įrašus, jūsų duktė turėtų būti ten“, – rodydamas į dangų sakė gydytojas.
Dirba su neįgaliaisiais
Praėjus metams po avarijos Saida vėl kibo į mokslus, mokytojai lankydavo ją namuose. Mergina baigė Kėdainių Šviesiąją gimnaziją.
Mergina svajojo studijuoti turizmą, tačiau teko rinktis studijas arčiau namų. Saida baigė socialinio darbuotojo padėjėjo specialybę Kauno kolegijoje.
Kėdainiškei nustatytas 25 proc. darbingumas, ji kelias valandas per dieną dirba su psichikos negalią turinčiais žmonėmis – juos prižiūri, jiems padeda, su jais bendrauja.
„Ačiū Socialinio centro direktorei Rūtai Kaupienei, kuri ketvirčiui etato įdarbino Saidą. Ji išgyrė dukrą, vadino ją „mūsų šypsenėle“, – džiaugėsi motina.
Ir pati D.Sipavičienė po devynių metų pertraukos ėmėsi darbinės veiklos – įsitraukė į savanorystę su neįgaliaisiais. Moteris buvo išrinkta Kėdainių neįgaliųjų draugijos tarybos nare.
„Turime 900 narių. Man labai patinka žmonės – tiek seni, tiek jauni. Esu labai laiminga. Kai nereikia eiti pas žmones, man labai liūdna. Jaučiu, kad žmonės labai mane myli.
Galbūt dėl to, kad pirmiausia žiūriu į žmogų, o tik tada į jo negalią. Taip ir su savo dukra – pirmiau matau ją, o tik tada jos negalią“, – pasakojo D.Sipavičienė.
Moteriai daug padeda jos gyvenimo draugas. Vyras dirba Norvegijoje. „Nepaliko mūsų ir nelaimės dienomis, rūpinasi mumis. Mergaitę labai myli – augina ją nuo ketverių metukų“, – pasakojo kėdainiškė.
Kad dukrai būtų kur išeiti pasivaikščioti, šeima pasistatė namą su nuosavu kiemu.
Geriau būtų mirusi?
Matydami patiriamus sunkumus dėl dukters negalios, aplinkiniai kartais moters klausia, ar ne geriau, kad dukra būtų mirusi.
„Daug tokių žmonių sutikau. Sakau jiems: pagalvokit apie savo vaikus, ar jums būtų geriau, jei jie mirtų? Niekada tokia mintis nekilo. Jau geriau vežimėlyje ar lovoje, bet gyva. Dabar ji dirba, bendrauja, man dabar smagu“, – sakė kėdainiškė.
Moteris iki šiol saugo šlepetes, kurias nupirko dukrai pirmą dieną po avarijos. „Žinojau, kad jai bus šalta išlipus iš lovos“, – graudinosi moteris.
Laimingai pasibaigusią nelaimę motinai primena ir perkirpti naktinukai, kuriuos dukra vilkėjo pirmaisiais mėnesiais.
„Ir juos pasidėjau prie šlepečių. Man jie labai brangūs“, – sakė D.Sipavičienė.
