Moterų gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Po audringo gyvenimo kartu su mama ir atskirai, moteris nusprendė su ja bendrauti tik paštu bei aplankyti kelis kartus per metus.
Jos mama, būdama 19-kos metų, turėjo trumpą meilės romaną su vedusiu viršininku ir pastojo. Iš pradžių jauna mergina norėjo pasidaryti abortą, tačiau tuo metu tai buvo labai pavojinga ir nelegalu. Taigi ji nusprendė gimdyti ir užauginti vaiką.
Mama nenorėjo jos gimdyti
Annos mama pastojo turėdama vaikiną Martiną, jis tarnavo jūroje. Ji papasakojo jam tiesą, ir jie nusprendė susituokti.
„Ji papasakojo Martinui, kad laukiasi. Nors pagal mano gimimo laiką buvo akivaizdu, kad tėvas ne jis, jis vedė ją. Jie išsiskyrė, kai man buvo šešeri, tačiau jis manimi rūpinosi iki devynerių metų“, – pasakojo Anna.
Po skyrybų mama Anną paliko prižiūrėti tėvams, kurie gyveno netoliese.
„Kai ji dirbdavo, po mokyklos eidavau pas senelius ir pasilikdavau iki vakarienės, kol mama atvažiuodavo manęs pasiimti. Visus sekmadienius praleisdavau su jais: eidavome į bažnyčią, gamindavome pietus. Jie mane labai mylėjo“, – pasakojo moteris.
Ji prisipažino, kad jos mama niekada jai nepasakė tiesos, kas iš tikrųjų yra jos tėvas. Tai ji sužinojo iš buvusio jos vyro Martino.
„Būdama dvidešimties sužinojau, kad žmogus, kurį laikiau savo tėvu, iš tikrųjų nėra mano tėvas. Tai sužinojau, kai paskambinau jam dėl medicininės anketos. Jis pasakė: „Tau to iš manęs nereikia – aš nesu tavo tėvas“ – atviravo amerikietė..
Ji teigė, kad iš pradžių mama jos nenorėjo, bet vis dėlto mylėjo bei visuomet stengdavosi padėti.
„Mano mama manęs nenorėjo, bet ji vis tiek mano mama. Ji dirbo dviejuose darbuose, kad galėtų sumokėti už mano katalikišką mokyklą, rengti gimtadienio vakarėlius, sumokėti už sporto pamokas bei stovyklas.
Ji manęs neapleido, net kai aš išsikrausčiau, ji kartais man padėdavo finansiškai“, – pasakojo Anna.
Gyventi su mama tapo neįmanoma
Anna su mama gyventi nebegalėjo. Pasak jos, ji šaukdavo ant jos ir ją ignoruodavo. Kai ji bandydavo pasipriešinti, mama paskambindavo šeimai ar Martinui ir sakydavo, jog dukra tapo nevaldoma.
Po vieno didesnio ginčo A.March buvo išsiųsta gyventi pas savo 25-erių metų dėdę ir jo merginą.
„Mano dėdė gyveno labai toli. Jaučiausi labai nelaiminga toli nuo mokyklos ir draugų. Tuo tarpu mano mama laiką leido Graikijoje, tai buvo jos vaikino Kalėdų dovana.
Kai ji grįžo, grįžau ir aš, pasiryžusi nepasitaikyti jos kelyje. Dirbau trisdešimt valandų per savaitę bakalėjos parduotuvėje ir mokėjau už savo mokslą“, – apie savo gyvenimą pasakojo publicistė.
Ji prisipažino, jog taip gyvenant ji susirgo plaučių uždegimu bei suprastėjo jos pažymiai. Jos mama įkalbinėjo ją susisiekti su Martinu, kad jis mokėtų už jos mokslą. Neiškentusi mamos elgesio tuo metu jauna mergina nusprendė pabėgti iš namų.
„Tada, pagal mamą buvau „problemiška moksleivė“, ji mane taip vadino visus metus. Baigiamaisiais metais pabėgau iš namų su savo vaikinu Davidu.
Gyvenau su juo, nuolat rūkydavau, žiūrėdavau televizorių, kol jis dirbo. Gyvenome iš jo atlyginimo – buvau pernelyg panirusi į depresiją, nenorėjau ieškotis darbo“, – apie savo praeitį kalbėjo dabar jau suaugusi moteris.
Jos vaikinas Davidas tuo metu per savaitę uždirbdavo 280 JAV dolerius (apie 250 eurų). Pagal amerikietiškas kainas, sumokėjus visus mokesčius, kartais nebeužtekdavo maistui.
„Kai negalėdavome susimokėti už motelį, mes miegodavome mašinoje. Vieną kartą miegojome lauke, naudodami kojines vietoj pagalvių. Mylėjau Davidą ir jaučiau, kad jis irgi mane myli.“ – apie pirmąją meilę pasakojo Anna.
Po kelių mėnesių ji grįžo namo, laiku baigė mokyklą bei dvejus metus lankė koledžą.
Tačiau gyvenimas sklandžiai nesiklostė: įpusėjusi ketvirtą dešimtį moteris turėjo dvi nelaimingas santuokas bei du nesėkmingus verslus – ne pelno siekiančias meno ir verslo konsultavimo organizacijas.
Kelis metus gyveno pas močiutę
Anna pasakojo, kad atostogaudama Havajuose prisiminė visas savo patirtis ir išgyvenimus. Kai jai buvo 37-eri, ji išsikraustė gyventi pas savo močiutę Marthą, kuriai buvo 82 metai. Ji užaugino šešis vaikus, o paskutinius šešerius metus prižiūrėjo savo sergantį vyrą.
„Močiutės vyras Auggie buvo miręs. Dvejus su puse metų jai gaminau valgyti, tvarkiau namus, vedžiau pas daktarus, į bažnyčią. Mes klausydavomės grupės „Andrews Sisters“, išmokau išvirti kiaušinius taip, kaip jai labiausiai patiko.
Padėdavau jai nusiprausti – tai darydavau su meile ir net pasididžiavimu. Buvau laiminga galėdama ją prižiūrėti ir suteikti jai tai, ką ji buvo davusi kitiems“, – pasakojo Ana March.
Gyvendama su močiute, savo mamą Anna aplankydavo kartą per savaitę. Bandydama sustiprinti tarpusavio santykius su mama, ji nusprendė kartu su ja, jos draugu Billu bei močiute pakeliauti po Europą.
„Žinojau, kad galbūt tai paskutinė močiutės proga pakeliauti. Tuo pačiu maniau, kad visiems mums kartu bus smagu.
Tačiau klydau – mano mama iškėlė didžiulę sceną, pradėjo garsiai, šaukti ant manęs ir Billo, kai buvome laive. Likusią kelionės dalį su ja nekalbėjau“, – apie nepavykusią kelionę pasakojo A.March.
Po kelerių gyvenimo metų su močiute ji persikraustė į nuosavą būstą prie jūros, priglaudė seną šunį, pradėjo rašyti bei užsiimti sportu.
Su mama bendrauti nusprendė paštu
Grįžusi iš kelionės po Europą Ana apsilankė pas psichoterapeutą, kuris pasakė, kad jos mama niekada nebus ja patenkinta. Apimta nevilties ji nusprendė su mama matytis tik kelis kartus per metus bei bendrauti tik paštu.
„Supratau, kad niekada nepadarysiu savo mamos laimingos ir nepriversiu jos didžiuotis manimi. Labai liūdėjau. Tada nusistačiau bendravimo ribas, kurias nusiunčiau jai paštu.
„Daugiau nekalbėsiu su ja telefonu; dėl skubių reikalų ji galės man parašyti į elektroninį paštą; matysiuosi su ja du kartus per metus – per jos gimtadienį bei metų pabaigoje“ – apie savo santykius su mama pasakojo moteris.
Gavusi laišką nuo dukters, jos mama norėjo susitikti ir apie tai pasikalbėti. Tačiau Anna griežtai atsisakė. Kiek vėliau, po 10 mėnesių, ji aplankė savo mamą prieš Kalėdas bei savo kelionę į Havajus.
„Namai buvo pilni giminių ir, laimei, nebuvo laiko su ja pabendrauti asmeniškai. Kalbėjome apie maistą bei orą. Kaip visada, ji daugiausia kalbėjo apie save, net neklausė, kaip man sekėsi tuos mėnesius, kai nesimatėme. Tačiau ji nerėkė ir neįžeidinėjo manęs. Išvykau jausdamasi pergalingai“, – atviravo Anna.
Sulaukė mamos skambučio
Po Kalėdų Anna su savo vaikinu Adamu išvyko į Havajus. Tačiau nuostabų jų atostogų laiką sutrukdė Annos mamos skambutis.
„Tai negali būti močiutės mirtis, pagalvojau. Mano mama būtų pirma kreipusis į kitus artimuosius. Tai turėjo būti kažkas kito – gal jos vyro, su kuriuo išgyveno 28-erius metus, mirtis.
Išklausiau pirmą balso pranešimą. Mama sakė: „Aš ligoninės priimamajame, manau, jog man insultas“, – apie netikėtą mamos skambutį pasakojo Ana.
Ji išklausė ir kito pranešimo, kuriame jos mama patvirtino – jai iš tiesų insultas. Ji ilgai svarstė, ką daryti – likti kelionėje ar sugrįžti namo.
„Išklausiau paskutinius pranešimus, atsisėdau prie jūros kranto ir ilgai mąsčiau – ar reikia grįžti į sušalusį Delaverą pas savo motiną, ar pasilikti Havajuose“, – atviravo moteris.
Viena vertus, ji norėjo savo mamai padėti, rūpintis ja taip, kaip rūpinosi močiute.
„Norėčiau rūpintis savo mama taip, kaip savo močiute, net priimti ją su Billu gyventi pas save. Tačiau visada sau primenu, jog mano mama visai kitokia, kad mums gali nieko neišeiti.
Negaliu grįžti atgal į praeitį, taip pat negaliu žinoti, ar ji pasikeis, kaip kitos motinos pasikeičia“ – kalbėjo moteris.
Pasikalbėjusi su slaugytoja, mama bei jos vyru Billu, ji nusprendė likti Havajuose.
„Mamos vyras Billas žinojo apie mamos liguistą polinkį perdėtai rūpintis savo sveikata bei įsikalbėti ligas, kurių iš tikrųjų nėra. Jis prisipažino, kad neskubėjo į ligoninę, kai mama jam paskambino, nes laukė patvirtinimo, ar ji iš tikrųjų serga.
Prisiminusi, ką kalbėjau su psichoterapeute po kelionės į Europą, viską papasakojau Adamui, o Billui pasakiau, kad greitai negrįšiu“ – apie savo sprendimą pasakojo A.March.
Pasiūlė parduoti namą
Grįžusi iš atostogų Havajuose Anna aplankė savo mamą. Tada ji papasakojo Annai apie savo norą išeiti į pensiją – bet ji su Billu jaudinosi, kad negali sau to leisti.
„Prieš metus sakiau jai, kad pasistengsiu uždirbti daugiau pinigų tam, kad, kai ji išeis į pensiją, jai galėčiau kiekvieną mėnesį duoti 1 tūkst. JAV dolerių (maždaug 900 eurų). Tikėjausi, jog ateityje ji ir Billas sugalvos, kaip pragyventi.
Pasiūliau jiems parduoti namą ir nusipirkti kotedžą, susirasti darbą nepilnu etatu, susidaryti planą, kaip sumažinti išlaidas“, – savo mintis dėstė Anna.
Jos mamai užsiminus apie tai telefonu, Anna nieko neatsakė. Ji norėjo padėti savo mamai šiuo klausimu, tačiau pyko, kad mama nedarė nieko, jog galėtų sau leisti išeiti į pensiją.
A.March mamos insulto rizika sumažėjo. Moteris savo mamai davė 12 tūkst. JAV dolerių (apie 11 tūkst. eurų) čekį.
„Daviau jai 12 tūkst. JAV dolerių čekį. Pasakiau: „Prižadu jums, kad tai darysiu kiekvienais metais, kol galėsiu sau tai leisti. Labai tikiuosi, kad jums tai padės sulaukti pensijos. Tačiau tuo pačiu tikiuosi, jog darysite tai, ką aptarėme dėl jūsų ateities. Negalėsiu su jumis matytis dažniau ar padėti kasdien, jei kas atsitiktų“. Ji neatsakė“, – apie savo planus padėti mamai pasakojo Anna.
Moteris savo mamai sakė, kad norėtų žinoti jos tolimesnius planus ir kad galėtų jai pasamdyti socialinę darbuotoją.
„Aš turiu planą. Ketinu numirti anksčiau nei Billas“, – taip man atsakė mama. Man net užgniaužė kvapą. Paklausiau jos – kas bus, jei taip neatsitiks arba jis gyvens kartu, bet negalės ja pasirūpinti? Tačiau ji papurtė galvą ir nusisuko.
Tada pasakiau jai, kad susitiksime kovo mėnesį bei palinkėjau sėkmės sveikstant“, – apie sudėtingus santykius su mama pasakojo amerikietė.
Mamos apgaulė dėl širdies smūgio
Gruodį, beveik po metų nuo žinios apie insultą, likus savaitei iki Annos ir Adamo kelionės į Havajus, Anna gavo dar vieną pagalbos pranešimą iš mamos. Jos mamai gali būti širdies smūgis.
Jos vyras Billas atsisakė grįžti namo, tad ji paskambino numeriu 911, o greitoji pagalba paskambino Annai.
„Mečiau pakuoti daiktus, paskambinau šunų vedžiotojui ir išskubėjau į ligoninę. Pasirodo, tai nebuvo širdies priepuolis.
Šlubčiodama su lazdele aplink mano mama skundėsi silpnu regėjimu ir skausmu.
Galbūt tai buvo nuoširdu, negalėjau to žinoti. Po kelių valandų tyrimų seselė manęs paklausė, ar mano mama buvo prižiūrima psichiatro, nes visa mamos situacija pasirodė kaip vaidinimas“, – pasakojo moteris.
Keliaujant su mama namo, visą kelią jos apie nieką nešnekėjo. Galiausiai mama pasakė, jog ji buvo gera mama.
„Nežinojau, verkti ar juoktis, tačiau tariau jai: „Ne. Tu tokia nebuvai.“ Ji nieko neatsakė“, – teigė A.March.
Atsisveikindama moteris stipriai apkabino savo mamą ir prižadėjo ją aplankyti gegužės mėnesį. Po savaitės A.March mėgavosi atostogomis saulėtuose Havajuose.
Parengė Virginija Šerelienė
