Iškilus kapucinų vienuolis kone per keturias dešimtis gyvenimo Paberžėje metų tapo šviesos spinduliu daugeliui žmonių, o pats buvo vadinamas visos Lietuvos vaikų Tėveliu.
Paskutiniais gyvenimo metais Tėvas Stanislovas rūpinosi, kad Paberžė išliktų ne tik jo kauptų sakralių ir etnografinių daiktų saugojimo vieta, bet ir žmonių traukos centru. Jo svajonės pildosi, o misijos tęsiamos.
Visada ir visur ieško tėčio kapo
Prasminga tradicija tapo ir valdiškuose namuose be tėvų augančių vaikų atvykimas į Paberžę – vietą, kurioje visi Tėvui Stanislovui buvo patys brangiausi ir mylimiausi.
Kone penkiasdešimt vaikų iš bendruomeninių namų laukė šios kelionės, kadangi jie žino, jog ši vieta yra ypatinga. Čia jie jaučiasi kaip namuose, savi, mylimi. „Man labai įstrigo akimirka, kai, atvažiavus į Paberžę, prieš dvejus metus, mus pasitiko savanoriai ir pakvietė keliauti su jais – radome specialiai mums paruoštų žaidimų, vaišių. Su mumis kalbėjosi, jautėme, kad esame svarbūs ir reikalingi.
Atvykę į Paberžę po metų mes pamatėme tuos pačius savanorius, jie mus vadino vardais ir kvietė pabūti kartu. Tada ir supratau, kad yra žmonių, kuriems mes rūpime ir esame reikalingi. Jie net tiek laiko atsiminė, kokie mūsų vardai! Visada norėsiu čia sugrįžti, o užaugęs ketinu tapti savanoriu čia, Paberžėje“ – vaikiškai jautriai kalba keturiolikmetis Artiomas.
„Man buvo ketveri metukai, kai mirė tėvelis, todėl aš nežinau kur jo kapas“ – skaudų pasakojimą pradeda trylikos Jurijus – „ten, šalia Paberžės bažnyčios, yra gražios kapinaitės, tik atvažiavęs, aš nubėgau į jas ir skaičiau visas pavardes ant antkapio. Gal rasiu tėvelio kapą.
Nežinau, kur jis palaidotas, bet labai norėčiau, kad jis ilsėtųsi tokioje gražioje vietoje“ – savo visai nevaikišką norą išsako berniukas.
Jurijus sako tikintis, kad Paberžėje vyksta stebuklai, tad per mišias meldėsi už tėtį, kurio nebepamatys, už mamą, kuriai jis nereikalingas, už žmones, kuriems jis rūpi, kurių padedamas jis lanko mokyklą, turi ką apsirengti ir valgyti. Turi vietą, kurią gali vadinti namais, nors tikros šeimos ten ir nėra.
Tėvo Stanislovo norai pildomi
Klausydama vaikų pasakojimų, bendruomeninių namų direktorė, kuriuose gyvena šie vaikai, Alma Šiaudinienė, braukia ašaras. Tikinti moteris sako net neabejojanti, kad būtent tokią Paberžę ir norėjo matyti Tėvas Stanislovas – vietą, kur net mažiausias gali jaustis saugus maldoje, atrasti ramybę, numalšinti savo skausmą. „Šie vaikai mums primena, kad gyvenime svarbiausia – meilė – neabejoja moteris – „meilė savo artimajam, sugebėjimas jam perduoti šilumą.
Čia, Paberžėje, vaikai visa tai gauna su kaupu, kiekvienais metais kelionės pas mus jie laukia kaip stebuklo, nes čia jie laukiami, čia jie yra vertinami kaip asmenybės, čia jie svarbūs ir reikalingi“ – pasakoja A. Šiaudinienė. Moteris sako, kaip šiandien prisimenanti pirmąjį vizitą su vaikais Tėvo Stanislovo išpuoselėtoje bažnytėlėje –“jie kaip grybukai, susėdę ant žemės, klausė šventų mišių, o galiausiai sustoję užgiedojo. Nuostabiai gražiai ir iš širdies. Visi stebėjosi, kaip čia yra, kad vaikų namų auklėtiniai maldas moka ir giedoti sugeba. O aš stebėjausi, kodėl jie neturėtų jų mokėti, kodėl neturėtų lankyti tokių šventų Lietuvos vietų kaip ši. Iš kur dar jie pasisems dvasinio peno?“ – svarstė moteris.
Negyjantys sielos randai
Į jautrų, atvirą pokalbį įsijungia ir šešiolikmetė Liudmila – merginos šeima išsibarsčiusi, mamos ji nematė dvejus metus, o tėtis... – tėtį išvysti Liudmila bijotų – „negaliu jam atleisti už tai, ką šis žmogus padarė“ – sako ji ranka braukdama per nematomą randą –“gyniau nuo jo jaunesnę sesę, kliuvo ir man.
Negaliu jam atleisti už smurtą, jei pamatyčiau, nežinau, ką jam padaryčiau, nekenčiu jo“ – sielą atveria simpatiška mergina. Žvelgdamas į ją, net neįtartum, kad mergaitės siela šitaip sužalota paties artimiausio žmogaus – tėčio. Liudmila, kaip ir kiti vaikai, po mišių jaukioje Paberžės bažnytėlėje, sako aplankiusi kapines – „man ten ramu ir gera, niekas ten negali nuskriausti“ – susimąsto ji – „ten galiu tiesiog ramiai pasėdėti ir apie viską pagalvoti.
Kaip gyvensiu, ką darysiu, kokių mamos klaidų nekartosiu. Esu sau pažadėjusi, kad vaikų susilauksiu tik tada, kai turėsiu darbą, namus, vyrą. Tik tada, kai galėsiu visą savo laiką ir meilę skirti jiems. O svarbiausia, kai žinosiu, jog uždirbu pakankamai pinigų, kad galėčiau jais pasirūpinti“ – sako ji. Ir atskleidžia savo mažytę paslaptį – kapinėse, šalia bažnyčios, atrado tris mažus, apleistus ir nesutvarkytus, vienišus kapelius. Mergina, juos tvarkydama, verkė – gaila buvo ten palaidotų mažų kūdikėlių, gaila ir to, kad nebėra tų, kas jais pasirūpina ir pasodina gėlę. O labiausiai ji sielojosi dėl to, kad tie maži apleisti ir vieniši kapeliai labai priminė ją pačią.
V. Čepinskis: šis koncertas man labai ypatingas
Šią ypatingą dieną, jaukioje Paberžės bažnytėlėje, griežė Lietuvoje ir pasaulyje garsus smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis. Neseniai su žmona atžalos susilaukęs menininkas sako, kad šis koncertas jam ypatingas.
Ir dėl šviesaus atminimo Tėvelio Stanislovo ir dėl vaikų, kurie šiandien jo klausėsi. „Esu kelis kartus kalbėjęs su šiuo ypatingu žmogumi ir tie pokalbiai iki šiol manyje gyvi“ – vis dar susijaudinęs po koncerto pasakoja V. Čepinskis.
„Visi iki vieno, bendravę su tėvu Stanislovu, jaučiasi taip pat – buvo palytėtos mūsų sielos, tad šis koncertas man ypač svarbus – kaip pagarbos ir amžino atminimo ženklas. Negaliu neigti, jog ne mažiau svarbu buvo ir žinojimas, kad mano smuiko muzikos klausysis tokie ypatingi vaikai – norėjau jiems atiduoti visą savo šilumą ir meilę, jausmus, kurių jiems taip reikia“ – sako garsusis smuikininkas ir nuskuba pas vaikus –“noriu pakalbėti, apkabinti, noriu pasakyti, kad man jie rūpi, kad Tėveliui rūpėjo ir rūpi, nes tikiu, kad iš aukštybių jis saugo ir laimina visus Lietuvos vaikus“.
Šiandieną vykęs koncertas – tai jau trečius metus iš eilės koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkės Jolantos Blažytės remiamo festivalio dalis.
Ankstyvesniuose Paberžės festivalių koncertuose verslininkės iniciatyva visi norintieji galėjo išgirsti iškiliausius Lietuvos vokalo meistrus: I. Milkevičiūtę, V. Noreiką, V. Prudnikovą, E. Kaniavą, A. Kirkščiūnaitę, J. Leitaitę, S. Martinaitytę, V. Genytę bei L. Mikalauską. Tad drąsiai galima sakyti – Tėvo Stanislovo norai įgyvendinti, o Paberžė – gyva. Joje kaip niekada anksčiau jaučiamas visos Lietuvos vaikų Tėvelio buvimas ir skamba nuveiktų darbų aidas.
Tėvo Stanislovo norai įgyvendinti, o Paberžė – gyva. Joje kaip niekada anksčiau jaučiamas visos Lietuvos vaikų Tėvelio buvimas ir skamba nuveiktų darbų aidas.
