Maždaug 14 kilogramų sveriantis elektra kraunamas ratas šiam gydytojui jau tapo puikia susisiekimo priemone.
Norint užlipti ant vienračio ir juo važiuoti, reikia tam tikrų įgūdžių. Kai dešinė koja užkeliama ant pedalo, ratas turi tvirtai atsiremti į blauzdą, kad žmogus nevirstų bent kelias sekundes.
Tiek laiko užtenka, kad kairė koja taip pat atsidurtų ant vienračio.
Rate įmontuotas giroskopinis mechanizmas neleidžia jam nuvirsti į priekį ar atgal. Greitėjama pasvirus į priekį, o stabdoma atsilošiant. Atsipalaiduoti ir nedaryti staigių judesių – tokį patarimą duoda R.Leipus žmogui, kuris pirmą kartą sumanė riedėti šia susisiekimo priemone.
Elektrinis vienratis skiriasi nuo riedžio, turinčio du ratus ir reguliuoti skirtą lazdą, yra lengvesnis ir pigesnis. Tik nuo žmogaus kūno padėties priklauso, ar ratas riedės į priekį, ar sustos.
Gydytojas R.Leipus vairuoja jau trečią vienratį. Kai pirmą kartą skaitė internete apie tokią susisiekimo priemonę, vyras ramino save: „Leipau, sugalvok ką nors, kad tau jo nereikėtų.“ Bet taip neatsitiko.
Medikas įsitikino, kad kuo sunkesnis vienratis, tuo geresnės yra techninės jo savybės, todėl jį patogiau naudoti.
Gyvendamas netoli ligoninės, chirurgas nevažiuoja automobiliu, nesėda ant dviračio, bet naudojasi vienračiu.
„Seniai ieškojau, kokia priemone galėčiau kasdien važinėti į darbą. Būtų idealu dviratis, bet jį reikia atsinešti iš rūsio, o atvykus į ligoninę – nuolat sukti galvą, prie ko jį prirakinti.
Pirkti sulankstomą dviratį taip pat nėra gera išeitis. O vienratį galima neštis rankoje kaip kokį lagaminą.
Gamintojai įsigudrino taip juos patobulinti, kad modernesnių svoris vos 10 kilogramų“, – pasakojo R.Leipus.
Savo patirtimi gydytojas dalijasi ir su kitais.
Važiavimo vienračiu paslaptis jis patikėjo daugiau nei dešimčiai žmonių. R.Leipus yra surašęs svarbiausius dalykus, kuriuos turi sugebėti atlikti jo mokinys, kad galėtų savarankiškai riedėti į gatvę.
„Negalima paleisti žmogaus, jei jis tik šiek tiek pramoko. Jis turi jaustis saugiai net ir tada, kai susiklosto netikėtos situacijos. Važiavimas vienračiu neturi nieko bendra su cirko numeriu“, – sakė R.Leipus.
Mokydamasis važiuoti chirurgas neatsipirko vien mėlynėmis, nubrozdinimais – kartą jam nutrūko kelio sąnario raištis. Vyras tikino, kad dėl šios traumos pats yra kaltas, nes vienratis pernelyg greitai įsibėgėjo, jo greitis tąkart siekė 22 kilometrus per valandą.
Tai nėra greičio riba, nes vienratis gali pasiekti ir 30 kilometrų per valandą greitį.
Vienračiu gali važiuoti įvairaus svorio žmonės. Tačiau kuo daugiau žmogus sveria, tuo didesnė rizika pargriūti ir susižeisti.
Todėl gydytojas R.Leipus stengiasi valgyti saikingai.
Kai kūno masės indeksas siekia pavojingą ribą, jis sako sau: „Leipau, liaukis valgyti.“
Tačiau antsvoris uteniškiui negresia, nes važiavimas vienračiu – gera mankšta visam kūnui.
„Užlipęs ant vienračio žmogus turi mokėti valdyti savo raumenis, jo kūnas negali būti suglebęs. Blogai, jei žmogus kūprinasi ar stovi atkišęs užpakalį, tada jis greitai praranda pusiausvyrą ir griūva“, – priminė gydytojas.
Chirurgas drąsiai leidžiasi ne tik išasfaltuotu keliu, išgrįstais šaligatviais, bet ir žvyrkeliu, pieva ar miško takais.
Kuo nelygesnė danga, tuo daugiau malonumo uteniškiui teikia važiavimas vienračiu, nes kiekviena kliūtis – tai iššūkis, kurį reikia įveikti.
R.Leipus išmokė vienračiu važiuoti ir savo dukterį bei žentą.
Tačiau chirurgui nepavyko Utenoje sutikti nė vieno žmogaus, kuris, kaip ir jis, kasdien riedėtų vienračiu.
„Man būtų didžiausia laimė, jei atsirastų koks nors bendramintis, nes vienam jau nuobodu“, – prisipažino gydytojas.
Jo bendradarbiai iš Utenos ligoninės elgiasi kur kas atsargiau. Daugiausia replikų medikas išgirsta iš nepažįstamų žmonių, kurie jį pamatę ant vienračio netenka žado.
Šiemet gegužę įsigijęs trečią vienratį R.Leipus nuvažiavo tūkstantį kilometrų. Dažniausiai jis pasirenka 3–5 kilometrų maršrutus.
Važiuojant vienračiu galima sutaupyti ne tik laiko, bet ir pinigų, nes įveikti vieną kilometrą juo yra 50 kartų pigiau nei automobiliu.
R.Leipus tiki, jog ši susisiekimo priemonė taps kur kas populiaresnė ir padės žmonėms gyventi.
„Nuvažiuokite į kokį nors prekybos centrą, pamatysite, kad nėra kur pasistatyti automobilio.
Vienratis išsprendžia šį klausimą“, – sakė medikas.
Kai kuriuose prekybos centruose vyras nardo tarp lentynų net nenulipdamas nuo vienračio.
Jis tikino, kad nepažeidžia kitų pirkėjų interesų ir nesudaro kitiems nepatogumų.
Nuo jaunystės R.Leipų žavi rizikingi pomėgiai – kalnų slidinėjimas, šuoliai parašiutu, lėktuvo pilotavimas.
Vyras juokavo, kad nėra apsidraudęs savo gyvybės milijonu, nors jo gyvenime netrūko rizikingų situacijų.
„Kasmet galėčiau švęsti gimtadienį ne vieną kartą – mažiausiai penkis kartus po traumų man pavyko atgimti iš naujo“, – pripažino chirurgas.
