Vilniaus universitete matematiką studijavę bendrakursiai Ramunė ir Evaldas nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be senosios tango muzikos ir jausmingo šokio.
Nors jaunystėje nė vienas jų nelankė pramoginių šokių, tai nebuvo kliūtis mokytis tango pradžiamokslio.
„Mes vis ginčijomės, nuo kada pradėjome šokti tango. Tikriausiai nuo 2002-ųjų. Tango mums buvo tikras atradimas“, – prisipažino Evaldas.
Aistra ir neištikimybė, pavydas ir kerštas, vyro ir moters dramatiški likimai – tokias mintis daugeliui kelia tango.
Tačiau Pietų Amerikoje, Argentinoje, daugiau nei prieš 100 metų kilęs tango yra kur kas buitiškesnis, seniai tapęs didelio miesto folkloru, o sceninis tango variantas atsirado kur kas vėliau.
Viename Vilniaus viešbučių vakarais ant parketo sukasi ne viena pora.
Kartais susiglaudę šokėjai juda lėtai, lyg būtų užhipnotizuoti, kartais įterpiamos netikėtos šokio improvizacijos. Prieškario orkestro muzikinį įrašą lydi nudilusio patefono adatos traškesys.
Verslininkai Drąsučiai turi iš Argentinos sostinės Buenos Airių atsivežtą lentelę, kurioje užrašyta „Practica MU“, tai – Evaldo ir Ramunės rengiamų tango vakarų vizitinė kortelė.
Tango besidomintiems žmonėms, taip pat Vilnių lankantiems turistams tai – lyg kelrodė žvaigždė, padedanti surasti vietą, kur šokamas stilingas tango.
Dažnai viešėdami Argentinos sostinėje vilniečiai ten taip pat įsilieja į šokėjų gretas, ir niekas jų nevadina turistais. Jie tampa tango vakarėlių lankytojais kaip ir vietos gyventojai.
– Ar žmona įkalbėjo jus mokytis šokti?
Ramunė: Aš norėjau išmokti šokti tango, o Evaldas pritarė. Jis lengvai pasidavė ir užsikabino.
Evaldas: Vien tango neapsiribojame, anksčiau esame šokę įvairius Karibų jūros regiono šokius, pavyzdžiui, salsą, taip pat lindihopą, svingą.
Tai irgi bendruomeniniai šokiai, atėję iš to paties periodo, pirmosios XX amžiaus pusės.
Ramunė: Tai nėra sportiniai šokiai, kai scenoje kovojama dėl pirmųjų vietų. Ir nėra standartų, treniruočių, pasiruošimo čempionatams ar konkursams – mes šokame savo malonumui.
Evaldas: Mums smagu, kad susitikus su draugais nereikia sėdėti prie stalo, galime klausytis geros muzikos, aptarti įvairius tango orkestrus ir šokti. Tai – aktyvus poilsis.
– Ar tango vėl atgimsta?
Evaldas: Šio šokio aukso amžiaus tęsėsi nuo 1935-ųjų iki 1958 metų.
Buenos Airėse tango yra neatsiejama šio didmiesčio dalis, tai – miesto folkloras, jis skirtas ne žiūrovams, o sau.
Mes, kaip ir daugelis Lietuvos tango šokėjų, šokame tradiciniu Buenos Airių centro milongų stiliumi, dar vadinamu „milonguero“ stiliumi.
Maždaug kartą per metus vykstame į Buenos Aires, ten šokame su tokiais pat žmonėmis kaip mes ir tobulėjame.
Ramunė: Prieškario Lietuvoje, kaip ir beveik visame pasaulyje, taip pat buvo populiarūs šokių vakarėliai.
Jaunimas susipažindavo šokiuose, tai buvo natūralus būdas įsilieti į bendruomenę.
Argentinoje mes būname tris savaites, kartais – ilgiau.
Vaikštome į vadinamąsias milongas. Tai – tango klubai, kur Buenos Airių gyventojai susirenka šokti.
– Kas pirmą kartą paskatino ateiti į tango vakarėlį?
Evaldas: Mane patraukė muzika, galimybė improvizuoti ir bendrauti šokant. Mūsų su Ramune niekada netraukė tokie šokiai, kurių žingsnelius reikia įsiminti, todėl tango mums pasirodė išskirtinis.
Ramunė: Tango paplitęs ne tiktai Argentinoje, bet ir Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje, Kinijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Turime draugų visame pasaulyje.
Kai nuvykstame į Buenos Aires ir nueiname į milongą, mūsų niekas jau net nebevadina turistais, sako, kad esame lankytojai – „visitantes“, bendruomenės dalis.
– Lietuvoje daugelis moterų mėgsta šokti, o vyrų – mažuma. Kodėl taip atsitiko?
Evaldas: Galiu patvirtinti, kad moterys iki šiol eina iš proto dėl tango. Bet vyrams šis šokis paklūsta kur kas sunkiau.
Ypač sunki pradžia, vyras turi pradėti kurti tango nuo pirmų žingsnių, jo vaidmuo – dominuojantis. Norint tai išmokti, reikia įdėti darbo.
Vyrai turi įveikti daug barjerų. Kartais jie susimąsto, ar to reikia, nes susirasti porą, padaryti įspūdį moteriai galima ir lengvesniu būdu.
Bet pasaulyje nėra nieko vyriškesnio, kaip šokti tango.
– Ar pora šoka tango kartu visą vakarą?
Ramunė: Taip nėra, nebent vyras atėjo su dama, ir jie nori kartu šokti visą vakarą.
Evaldas: Kiekvieną kartą šokama su kitu partneriu, nors būna išimčių.
Tango vakarėliuose vyrai ir moterys dažniausiai sėdi atskirai – būna vyrų eilė, moterų eilė arba jie susodinami šachmatų tvarka.
Iš pradžių vyras ir moteris susitaria šokti žvilgsniu, tik po to vyras prieina ir pakviečia.
Ramunė: Kviesti moterį šokti be susižvalgymo yra nemandagu, be to, vyras turi būti tikras, kad priėjus moteris sutiks.
Jei ji nesutinka visiems matant, tai – didžiausias pažeminimas vyrui.
Argentinietis vyras eina prie moters tik tada, kai žino, kad jo kvietimas šokti bus priimtas.
– Kiek pora šoka kartu?
Evaldas: Įprasta šokti vieną tandą – tris ar keturis šokius, tada šokėjai grįžta į savo vietas.
Kitą tandą viskas prasideda iš naujo.
Ramunė: Jei moteris ilgai šoka su tuo pačiu partneriu, kiti šokėjai pradeda įtarti, kad tarp jų kai kas yra.
– Ar tango vakaruose būna tik gyva muzika?
Evaldas: Šiais laikais gyva muzika yra labiau išimtis, o muzikos parinkimu rūpinasi didžėjai. Aš dažnai didžėjauju tokiuose vakaruose.
Esu surinkęs didelę tango muzikos kolekciją.
– Ar yra tokių dalykų, dėl kurių šokėjas gali būti išvarytas iš salės?
Evaldas: Nors partneriai šoka beveik susiglaudę, nepadorumams vietos nėra, to neleidžia taisyklės, kurių pagrindinė – pagarba kitam žmogui.
– Ar tai reiškia, kad svetimo vyro ranka negali nuslysti žemiau moters juosmens?
Evaldas: Tai būtų didžiausias moters įžeidimas. Tango šokėjas taip nesielgia – kitaip jis gali gauti antausį arba būti išvytas iš šokių salės.
Ramunė: Tokio vyro vėliau moterys vengtų, nė viena su juo nešoktų. Vyras turi būti globėjas, jis privalo rodyti moteriai pagarbą.
– Moterys gali apsivilkti suknelę su iškirpte iki bambos?
Ramunė: Argentinoje vietos šokėjos rengiasi elegantiškai, bet santūriai. Pribloškiamai rengiasi nebent turistės.
Vyresnio amžiaus vyrai išsiskiria tuo, kad vilki kostiumą, būna užsirišę kaklaraištį ir būtinai įsidėję į švarko kišenę šilkinę nosinę – fantaziją.
– Koks šokėjų amžius?
Evaldas: Tango šokama nuo jaunystės iki gilios senatvės.
Ramunė: Prieš metus Buenos Airėse susipažinau su tango šokėju Roberto, kuriam buvo 95-eri. Po pusmečio nuvykus ir vėl susitikus šokių vakare, jis pasigyrė, kad jam jau 95-eri su puse! Ir šoka jis puikiai, yra aktyvus šokėjas.
Žinau, kad iki šiol jis šoka, nes galiu sekti per internetą, kas vyksta milongose. Tikiuosi sutikti Roberto, kai vėl būsime Buenos Airėse.
– Ar Roberto šoka su savo žmona?
Evaldas: Roberto yra „milonguero“ – taip vadinami nuolatiniai milongų lankytojai.
Jie nevaikšto į šokius su sutuoktinėmis. „Mano šeima yra tango“, – taip jie kartais atsako, paklausti apie šeimą.
– Ar nepavydite žmonos, kai ją pakviečia šokti koks nors išvaizdus argentinietis?
Evaldas: Tango negali būti priežastis konfliktams.
Ramunė: Kur kas dažniau pora gali susipykti mokydamasi tango. Atsiranda trintis, jei šokėjai ima vienas kitam priekaištauti.
O dėl neištikimybės – ji gali užsimegzti ne tik šokių salėje, bet ir lankant šachmatų būrelį.
Tai nesusiję su tango.
Evaldas: Tango – mūsų šeimos pomėgis. Net kelionių maršrutus planuojame pagal tai, kur ir kokie vyksta tango renginiai Europoje.
Šiemet jau lankėmės Norvegijoje, Švedijoje, Pietų Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.
– Kiek vežatės bagažo?
Ramunė: Išmokome viską sutalpinti į rankinį bagažą, kuri galima įsinešti į lėktuvo saloną.
Svarbiausia – įsidėti patogių aukštakulnių bent dvi poras.
Tango šokėjams negresia radikulitas, galvos skausmas ar girgždantys sąnariai – tango judesiai gydo kūną ir sielą.
Buenos Airėse įsikūręs institutas, kuriame tiriama tango šokio terapija sergantiems Parkinsono liga. Yra ir Lietuvoje specialistų, kurie domisi terapiniu ar meditaciniu tango poveikiu.
Tango pamokoms reikia susirasti partnerį, bet išmokus šokti atsiveria durys į naują pasaulį. Visi šokėjai gali priklausyti tarptautinei tango bendruomenei.
