Rugpjūčio 23-iąją sukako dešimt metų, kai ji išsivadavo iš maniako Wolfgango Priklopilo (44 m.) nelaisvės. Daugiau nei tris tūkstančius dienų ji praleido mažame kambarėlyje, mušama ir prievartaujama pagrobėjo.
„Nebenoriu būti auka ir nebenorėčiau ilgiau gyventi praeitimi“, – teigė Natascha.
Ji turi svajonę – sukaupti nuotraukų albumą, kuris primintų tik tai, kas buvo malonu ir gražu. Būtent tokio tolesnio gyvenimo trokšta N.Kampusch.
Nenori kalbėti apie meilę
Pokalbio su Vokietijos žurnalistais metu mergina staiga pradėjo niūniuoti populiarią septintojo dešimtmečio amerikiečių popmuzikos atlikėjos Peggy March dainą apie meilę.
Gal N.Kampusch įsimylėjo ar turi draugą?
„Šia tema nenorėčiau kalbėti viešai. Manau, kad apie tai niekuomet nieko nesakysiu“, – šypsodamasi atsakė Natascha.
Ji turi gerų draugų, su kuriais leidžia laiką.
„Dar prieš trejetą ketvertą metų visi draugai buvo keleriais metais už mane vyresni. Su jaunesniais nerasdavau bendros kalbos, nes jie man atrodė nesubrendę.
Dabar mano požiūris pasikeitė. Mano bičiuliai – tiktai įpusėję trečiąją dešimtį. Jie ne tik laiko mane nusikaltėlio auka, bet ir stengiasi prisiderinti prie visų mane kankinančių prieštaringų nuotaikų, padeda susigrąžinti tikėjimą žmonėmis“, – pasakojo Natascha.
Rugpjūčio 23-iąją sukako dešimt metų, kai ji ištrūko iš 8 metus trukusios nelaisvės.
Visą tą laiką N.Kampusch buvo įkalinęs žmogaus, kuris žavėjosi Adolfu Hitleriu ir laikė save Egipto dievybe.
1998-aisiais komunikacijų technikas W.Priklopilas Vienoje (Austrija) pagrobė į mokyklą einančią mergaitę.
Iki pat 2006-ųjų rugpjūčio ji buvo uždaryta šešių kvadratinių metrų pločio kambarėlyje be langų Vienos priemiestyje, vos 16 kilometrų nuo savo namų.
Tik sulaukusi aštuoniolikos N.Kampusch sugebėjo pasprukti nuo pagrobėjo. Praėjus kelioms valandoms W.Priklopilas (44 m.) nusižudė puolęs po traukiniu.
Buvusi jo belaisvė šį vyrą apibūdino kaip nesveikos psichikos žmogų, norėjusį turėti ką nors, kam jis būtų buvęs artimiausias pasaulyje.
Laisvėje priaugo svorio
Merginai iki šiol nėra paprasta užbraukti savo gyvenimą nelaisvėje. Ir ši kova vyksta diena iš dienos.
Bendravimas su N.Kampusch palieka dvejopą įspūdį: kartais ji labai protingai, pasverdama kiekvieną žodį, kaip suaugęs žmogus, kalba politikos ir visuomeninėmis temomis, bet paskui džiaugiasi savo blizgančia apyranke ar rankine tarsi vaikas, rankoje laikantis maišelį saldainių.
Į susitikimą su vokiečių žurnalistais N.Kampusch atėjo vilkėdama margaspalvę gėlėtą suknelę, kaklą puošė grandinėlė, ranką – apyrankė iš perlamutrinių akmenukų.
„Visa tai pati pasidariau. Suknelės medžiagą nusipirkau Bratislavos senamiestyje, o siūti išmokė mama. Tad daugelį drabužių siuvuosi pati.
Ši suknelė ir apyrankė – mano mėgstamiausios. Jos puikiai dera ir tinka įvairiomis progomis“, – kalbėjo N.Kampusch.
Mergina neslėpė, kad gyvendama laisvėje priaugo svorio.
„Nereikalingų kilogramų galima bet kada atsikratyti. Bet dabar nėra būtinybės.
Be to, nenorėčiau patirti jokios, net mažiausios įtampos. Pernelyg didelis spaudimas sukelia man baimę, nerimą ir tuomet elgiuosi kaip pabaidytas arklys“, – pripažino buvusi belaisvė.
Neseniai N.Kampusch išleido knygą „10 laisvės metų“. Austrė 240 puslapių knygoje stengiasi atskleisti savo optimistinį žvilgsnį į naują gyvenimą.
Tačiau būna ir slogių nuotaikų: „Kiekviena mano diena reiškia gyvenimą ant ribos, nes tenka apsispręsti: ką šiandien pajėgsiu ir ko ne. Nesvarbu, ar tai būtų žingsnis į viešumą, ar užsisklendimas savo bute.“
Iki šiol N.Kampusch atvejį tarsi pro didinamąjį stiklą tyrinėjantys sąmokslų teorijų kūrėjai atranda ką nors nauja, o tai ją nervina.
„Svetimi žmonės kone kasdien mane sutinka su pavydu ir nedraugiškai. Jie mano, jog iš Austrijos valstybės žalai atlyginti susižėriau milijonines sumas. Bet negavau nė cento, išskyrus jaudulį ir įtampą tyrimo metu“, – neslėpė Natascha.
Apie N.Kampusch gyvenimą nelaisvėje net kuriami sąmojai. Vienas jų atskleidžiamas knygoje: „Visi vaikai žaidžia „Playmobil“, išskyrus Nataschą, kuri žaidžia su Priklopilu.“
Viešas didžiulę gyvenimo dramą patyrusio žmogaus aptarinėjimas – tikrų tikriausia tragedija. Daugelis net stebisi: kaipgi atsitiko, kad jauna moteris sugebėjo ištverti ir nepalūžti po 3096 pragaro dienų nelaisvėje?
Ir tuomet ne vienam topteli mintis: jai veikiausiai nebuvo taip jau ir blogai.
Bet juk niekas net akimirką negali įsivaizduoti, kaip jaustis uždarytam, mušamam ir atsispirti mėginimams nusižudyti.
Kaip nepalūžti po kankintojo žodžių, neva tėvai nesutiko mokėti išpirkos už dukrą, kad jos nemyli, nenori, kad sugrįžtų, ir net džiaugiasi jos atsikratę?
„Pasakykite man, kaip atrodo palaužtas žmogus? Kas galėtų apibūdinti šią būseną?
Jei uždaryta požeminiame kalėjime be langų būčiau visiškai palūžusi, tuomet tikrai nebūčiau ištvėrusi nelaisvės.
Tiktai dėl to, kad ant kiekvieno kampo nešaukiu, kaip kartais blogai jaučiuosi, kokių tamsių, niūrių dienų būna mano gyvenime, tai dar nereiškia, jog tokių nėra“, – aiškino pagrobėjo auka.
Gyvena pagal dienotvarkę
N.Kampusch savo knygoje rašo: „Praėję dešimt metų aiškiai atskleidė, kad laisvė prasideda mano sieloje ir pamažu iš vidaus veržiasi į išorę.“
Ar jos siela jau pasveikusi?
„Taip, bent taip manau. Kaip ir anksčiau, stengiuosi suvaldyti savo psichikos būseną ir ją analizuoti. Kiekvieną dieną stengiuosi pažinti ką nors nauja. Ir tuomet iš tikrųjų jaučiuosi gerai“, – sakė N.Kampusch.
Ji laikosi griežtos dienotvarkės. N.Kampusch gyvena viena nedideliame bute.
Anksti keliasi, šeimininkauja namuose ar eina į siuvimo kursus. Po pietų rūpinasi savo augalais, skaito knygas arba eina apsipirkti.
22 valandą laikrodis primena, kad laikas miegoti. „Kaip matote, stengiuosi gyventi taip, kaip daugelis jaunų Vienos moterų“, – šyptelėjo jauna moteris.
Nors ne visi jos gimtojo miesto žmonės su ja elgiasi gerai, ji dar niekada negalvojo išvykti iš Austrijos.
„Nenorėčiau prarasti savo šaknų. Nors kartais pati sau atrodau kaip moteris iš Arabijos, kurią reikėtų užmėtyti akmenimis ar žeminti vien dėl to, kad buvo prievartaujama, ir jai nebedera būti visuomenėje“, – neslėpė N.Kampusch.
Ji mielai kalbasi apie muziką, kino filmus, maisto ruošimą – apie tai, kas įprasta ir normalu jos amžiaus žmogui.
„Jau kuris laikas esu vegetarė. Tačiau negaliu atsisakyti saldumynų“, – prisipažino N.Kampusch.
Ar jai patinka popmuzikos atlikėjas, paauglių dievaitis Justinas Bieberis?
„Ne. Pirmenybę teikiu aštuntojo, devintojo dešimtmečio muzikai. Man patinka Buddy Holly, Macy Gray – jos balsas nuostabus. Mėgstu klausytis Norah Jones“, – pasakojo N.Kampusch.
Ji dievina Holivudo žvaigždes Bradą Pittą ir Robertą Redfordą, jai patinka jodinėti žirgu.
Artimus santykius su motina Brigitta Sirny (66 m.) vėl atgaivino bendras pomėgis – siuvimas. Iš savo tėvo, kepėjo Ludwigo Kocho, ji paveldėjo talentą kepti skanumynus.
Kokie jos, dukters, santykiai su tėvais?
„Su mama praleidžiu daugiau laiko nei su tėvu. Jis yra atlapaširdis žmogus ir, mano nuomone, viešojoje erdvėje išklojo pernelyg daug asmeniškų dalykų. Dėl to buvome net nutolę. Bet nieko tokio – mes vėl suartėjome“, – atvirai pasakojo N.Kampusch.
Savo antrojoje knygoje „10 laisvės metų“ (pirmąją – „3096 dienos“ išleido po ketverių išsilaisvinimo iš nelaisvės metų) ji rašo: „Visa mano šeima iki šiol kenčia dėl to, kas man nutiko. Nors dabar viskas aprimo, visi mano šeimos nariai – ir mano dukterėčios, ir sūnėnai – vis dar kenčia.
Į jų vidų prasismelkęs liūdesys, atsiradęs po mano pagrobimo, neišblėso.
O dėl to, kad jo šešėliai vis dar ant mūsų krinta, veikiausiai kalta kartkartėmis narpliojama mano istorija.“
Rugpjūčio 23-iąją Natascha laiko savo antrąja gimimo diena.
Gal dar po dešimties metų išblės visi skaudūs austrės prisiminimai?
Laikas juk išgydo ir pačias giliausias žaizdas.
Parengė Ona Kacėnaitė
