Kitais metais japoniškam sodui sukaks dešimt metų, bet gydytojo diplomą turintis Š.Kasmauskas, kaip ir 2007 metais, kai sodo planas buvo tik brėžiniuose, vis dar neturi laiko papusryčiauti.
Vyras pusryčius valgo nebent tada, kai kur nors keliauja. Keliaudamas jis leidžia sau dar vieną prabangą – keliasi ne penktą valandą ryto, kaip yra įpratęs, o dviem valandomis vėliau.
Neseniai su draugais viešėjęs Prancūzijoje, Provanse, nakvodamas kempinge Š.Kasmauskas neapsikentė ir atsikėlė pusę šeštos ryto. Vyras sėdo į automobilį ir nuvyko į šalia esantį kaimelį, kur nupirko ką tik iškeptų bandelių.
Grįžęs jis išvirė visiems keliautojams kavos ir pasiūlė paragauti prancūziškų bandelių. Tai buvo nuostabūs pusryčiai.
Tačiau kelionės gydytojo gyvenime – vis retesnės.
Jis įsitikinęs, kad neverta kur nors toli vykti, – tokio gamtos grožio, koks atsiveria pro jo langus, reikia ilgai ieškoti.
Jei ne Š.Kasmauskas, Mažučių kaime ganytųsi karvės, galbūt vilnytų javų laukai, bet nebūtų to, kas dabar pritraukia minias žmonių, – japoniško sodo, tvenkinio, iš kurio srūva trys upeliai, reiškiantys amžinybės ratą.
Šis turizmo objektas Lietuvoje yra išskirtinis. Jis atviras visą savaitę, net pirmadieniais.
Didžiausias sodo pastatas – jokios pastogės neturintis akmens spalvos lentomis apkaltas gyvenamasis šeimininkų namas.
Skandinaviško stiliaus pastatą projektavo kaunietis architektas Algimantas Kančas.
Š.Kasmauskas tikino, kad apie 200 kvadratinių metrų namas yra per didelis jam ir jo draugei Gražinai. Jis buvo pastatytas svečiams, bet žiemą jų nelieka.
Laimė, šildymas brangiai nekainuoja, nes kiekvienam iš sode jau esančių pastatų įrengtas atskiras geoterminis šildymas. Žemė vietomis čia molinga, gerai atiduoda šildymą, todėl tokia sistema pasiteisino.
Per tuos metus, kuriuos Š.Kasmauskas atidavė japoniškam sodui, ne viskas vyko taip, kaip jis norėjo, – ekonominis sunkmetis sužlugdė kai kuriuos planus, sodo ateitis buvo neaiški.
Tačiau vyras nenusiminė, kai negavo iš banko kredito. Pastaruoju metu sodas plečiamas tik tiek, kiek sugebama surinkti lėšų iš lankytojų ir rėmėjų.
– Neretai sutuoktiniai, pradėję buto remontą, tampa priešais, o kurti sodą dar sunkiau, nes neaišku, kada bus pabaiga. Ar dažnai teko pyktis dėl sodo su žmona?
Šarūnas: Kai pradėjau kurti sodą, gyvenau su pirmąja žmona – mano dviejų dukterų motina. Gražina mano gyvenime atsirado 2009-aisiais, sunkiausiu periodu – prieš metus prasidėjęs ekonominis sunkmetis atnešė daug neaiškumų.
Neapgaudinėjau savo žmonos – atėjau ir pasakiau jai, kad turiu kitą moterį. Man buvo aišku, kad su žmona mūsų keliai išsiskyrė.
Manau, kiekvienas žmogus turi klausyti širdies balso – protas gali apgauti, o nuojauta niekada neapgauna.
Gražina: Visada ieškojau žmogaus, su kuriuo galėčiau būti arti gamtos. Baigiau Lietuvos žemės ūkio universitetą, gavau magistro laipsnį, mano profesija susijusi su augalininkystės produktų perdirbimu.
Bet man labiau patinka auginti ir prižiūrėti dekoratyvinius medžius ar krūmus.
Mano svajonė – turėti medelyną, daigyną, prižiūrėti augalus. Kai susipažinau su Šarūnu, dirbau Kretingos turizmo ir verslo informacijos centre.
Bet man niekada nepatiko dirbti kompiuteriu, tvarkyti dokumentų. Ilgėjausi laukų, gamtos, miško, vėjo, saulės, lietaus.
Kartą pasakiau Šarūnui: „Kokia tavo žmona turi būti laiminga, nes tu myli gamtą ir kuri nuostabų dalyką.“ O jis man atsakė: „Viskas mano šeimoje yra kitaip.“ Supratau, kad Šarūno ir jo žmonos keliai ėmė skirtis.
Tačiau juk Šarūnas nori sodo ne sau, o visiems žmonėms, jis nori, kad sodas išliktų ateities kartoms.
– Ar kilo abejonių, kad būdama kartu su Šarūnu išskirsite jo šeimą?
Gražina: Jei šeima stipri, nėra vietos trečiam asmeniui. Kai susipažinome, pats Šarūnas prisipažino, kad jo santuoka – ant skyrybų slenksčio, todėl nesijaučiu žmogumi, kuris prie to prisidėjo.
– Ar vaikystėje taip pat domėjotės augalais?
Gražina: Namuose visos palangės būdavo apkrautos gėlių vazonėliais. Trijų kambarių bute jų būdavo apie 50–60. Mano draugės juokaudamos sako: „Gražina, tu turi žalią pirštą, nes prie ko prisilieti, viskas suveša.“
Iš tikrųjų augalai neauga be meilės, reikia prie jų prisiliesti ir juos palepinti.
– Ar būna skaudu, kai jie neprigyja?
Gražina: Būna liūdna, kai užsiaugini daigų, o juos nugraužia kiškiai arba augalų šaknis nuėda lervos. Prieš vėją nepapūsi – gamtoje dažnai taip atsitinka.
– Daugelis miestiečių negali įsivaizduoti gyvenimo be televizoriaus. Kaip pasikeitė jūsų įpročiai persikėlus į sodą?
Gražina: Neturime televizoriaus, nes mums jo nereikia. Galbūt nereikėtų ir kompiuterio, tačiau internetu tenka atsakyti į daug klausimų.
Esu japoniško sodo labdaros ir paramos fondo direktorė, tvarkau dokumentus, kurie susiję su šiuo projektu.
– Kaip atrodo jūsų diena?
Gražina: Šarūnas keliasi apie penktą ryto, aš – vėliau, vasarą rytais maudomės tvenkinyje, išgeriame kavos.
Šarūnas įsitikinęs, kad pusryčius reikia užsidirbti. Bet dažnai ateina pietūs, o mes burnoje dar nieko nebūname turėję.
Kai visi atostogauja, mums daugiausia darbo. Sezono įkarštyje dažniausiai tenka valgyti atskirai, nes būna daug lankytojų. Kasmet sulaukiame daugiau nei 25 tūkstančių svečių.
– Daugybė žmonių emigruoja. Ar kada nors susimąstėte, kad galėtumėte gyventi ne Lietuvoje?
Gražina: Esu gimusi ir užaugusi Kretingoje ir niekur nenorėčiau iškeliauti. Esu padirbėjusi ir užsienyje, bet Lietuvoje geriausia – čia jautiesi visaverčiu žmogumi.
Man didžiausias įvertinimas, kai japoniško sodo lankytojai padėkoja už tai, kad jiems čia buvo gera.
Tai rodo, kad mes einame teisingu keliu.
– Šarūnai, anksčiau gydėte žmones, dabar tapote sodininku. Ar fizinis darbas jums labiau prie širdies?
Šarūnas: Stojau mokytis medicinos, nes mano tėvai to norėjo. Dirbau gydytoju, bet mano širdis troško visai ko kito.
Gydytojo diplomo niekas neatėmė, bet dabar dirbu tai, kas man patinka.
Man nereikia nei laikrodžio, nei kalendoriaus. Man nereikia prekybos centro. Darbėnuose yra parduotuvė, kurioje tėra kelios lentynos, bet ten randu visko, ko reikia. Man keista, kad žmonės bėga iš kaimo.
– Ar dukterys dažnai atvyksta pas jus?
Šarūnas: Visą laiką joms aiškinau, kad reikia turėti svajonių. Vyriausiai dukteriai 24 metai, jaunėlei – 22 metai. Šiuo metu jos gyvena ne Lietuvoje.
Jei jos prisidėtų prie sodo kūrimo, būtų puiku. Bet mano vyriausia duktė kartą pasakė: „Tėti, čia yra tavo svajonė, o aš turiu savo.“
Vos neapsiverkiau, bet supratau, kad ji – savarankiškas žmogus, neturiu teisės aiškinti, kaip gyventi.
– Sunkiausius darbus patikite sodininkams iš Japonijos. Ar jie turi daugiau kantrybės už lietuvius?
Šarūnas: Čia dirba pasaulyje pripažinti specialistai. 2007-ųjų lapkritį pas mus atvyko Hajime Watanabe.
Vėliau atsirado Hiroyuki Kamimura, nes H.Watanabe yra jo mokytojas.
Kartu su H.Watanabe dirba dar vienas talentingas japonas. Tai – Hidemi Onishi, vadinamas žemės menininku, nors jo profesija – buldozerininkas. Jis labai vertinamas savo tėvynėje, nors visus darbus atlieka ne teptuku, o buldozeriu.
Visus šiuos žmones subūrė ne pinigai, o bendra idėja.
Kaip H.Watanabe, taip ir jiems kurti Lietuvoje – didelis iššūkis, nes tai – vienas didžiausių sodų Europoje, kurį sudaro 16 hektarų. Japonijoje populiari patarlė: jei nori sušildyti uolą, turi trejus metus ant jos sėdėti. Tačiau kantrybės turi ne tik japonai, bet ir žemaičiai.
Tiesa, lankytojai ne visada būna kantrūs.
Pasitaiko tokių, kurie norėtų sodą apvažiuoti automobiliu, nes jiems atrodo, kad čia per daug takų. Jie skuba, neturi laiko įsiklausyti, įsižiūrėti, pabūti sode ir pasiklausyti tylos.
Reikia laiko, kad žmogus pasidžiaugtų augalais, pamatytų, kokie gražūs akmenys, kaip jie apsamanoję.
Bet yra ir žmonių, neslepiančių nusivylimo, – jiems atrodo, kad japoniškame sode ne viskas nušienauta.
Ketinu prie įėjimo į sodą pakabinti užrašą apie skirtingus požiūrius į supantį pasaulį: yra nektarą renkančių bičių, yra ir musių, kurias vilioja šiukšlynai ir atliekos.
Jeigu per savaitę pavyksta bent kelis žmones įtikinti, kad grožis slypi gamtoje, jaučiuosi gerai.
