Bekojį ukrainietį neviltis atginė elgetauti į Lietuvą

Visą savaitę Panevėžyje prie vieno prekybos centro elgetavo kojų neturintis vyras.

Ant savadarbio žemučio įrenginio sėdintis invalidas traukė praeivių žvilgsnius. Vieni metė centus ir eurus į ištiestoje rankoje laikomą dėželę, kiti, pinigų pagailėję, bent išsproginę akis paspoksojo į neįgalųjį.

Lieso sudėjimo, saulės nugairintu veidu vyras dėkojo kiekvienam, įmetusiam pinigėlį.

Praeiviai garsiai stebėjosi, kad vargšas neturi net neįgaliojo vežimėlio, sėdi ant vos keliolika centimetrų nuo žemės pakeltos, ant rėmo su ratukais uždėtos lentos, o judėdamas pasispiria iš geležies suvirintomis kaladėlėmis.

Viktoras Redko prie prekybos centro atvažiuodavo kiekvieną dieną kaip į darbą.

Panevėžiečių jautrumo stygas virpinęs bekojis yra 47 metų ukrainietis V.Redko.

Paklaustas, kas atsitiko, kad neteko galūnių ir tenka sėdėti gatvėje su ištiesta ranka, vyras tarstelėjo, jog renka lėšas kojų protezams, jie gaminami Vilniuje.

Iš pradžių V.Redko buvo nešnekus ir pernelyg neatviravo. Sakė, tėvynėje bandęs viešai pasakoti savo istoriją, tačiau jokios naudos iš to nebuvę, nesulaukęs nei tautiečių gailestingumo, nei pagalbos.

Galop neįgalusis visgi leidžiasi į ilgesnį pokalbį.

Jis gimė ir augo pietų Ukrainos didmiestyje Chersone, įgijo šaltkalvio specialybę, vedė, bet prieš dešimt metų su žmona išsiskyrė. Vaikų neturėjo.

Vyras dažniausiai dirbo statybose. Važinėjo po įvairius šalies regionus. Savo būsto neturėjo. Dirbant statybininku jam to ir nereikėjo, darbdaviai apgyvendindavo bendrabučiuose. Kai grįždavo į Chersoną, gyvendavo pas mamą, buvo vienintelis jos vaikas, brolių ir seserų neturėjo.

Po motinos mirties liko vienas kaip pirštas. Ne tik be artimųjų, bet ir be turto.

Mamai mirus butas prapuolęs.

Į klausimą „kodėl?“ taip ir neatsako. O gal ir nenori atsakyti. Esą tuo metu, kai motina mirė, jis dirbo kitame regione ir nieko nežinojo nei apie jos mirtį, nei apie būsto likimą.

V.Redko kojų netekęs dėl ligos.

Vyras aiškina, kad dėl venų užkalkėjimo 2012 metais nupjovė vieną galūnę, o po dvejų metų medikai, gelbėdami gyvybę, nupjovė ir antrąją.

Susitaikyti su realybe, kad nebeturi galūnių ir jau niekad gyvenime nebegalės žengti nė žingsnio, buvę be galo sunku. Labiausiai slėgė suvokimas, kad visad būsi priklausomas nuo kitų, situaciją dar sunkino artimųjų nebuvimas.

„Iš pradžių dar nieko, kol turėjau vieną koją, maniau, kažkaip versiuosi, o kai nupjovė antrą, dar net neišleistas iš ligoninės norėjau nusižudyti. Viena mergina atkalbėjo, įtikino, kad gyvenimas tuo nesibaigia“, – pasakojo V.Redko.

Išleistam iš ligoninės susitvarkyti dokumentus, kad gautų neįgalumo pensiją, buvę labai sudėtinga ir užėmė daug laiko. Be svetimų pagalbos nei nueiti, nei nuvažiuoti niekur nevaliojo, pasiekti buvusias darbavietes galėjo tik raštu, o susirašinėjimai ilgai užtruko.

V.Redko tikina, kad šiaip ne taip prieš metus surinko visus reikiamus popierius, bet pensijos taip ir negavo. Valdininką, kuris paėmė dokumentus, atleido iš darbo, kartu su juo dingo ir dalis dokumentų. Sako, dėl šitos bėdos beldęsis į įvairių instancijų duris, bet biurokratai tik skėsčioję rankomis: nėra reikiamų popierių, nėra ir pensijos, o kad neturi kojų, tavo paties bėda.

„Ta pensija jūsų pinigais būtų buvusi 50 eurų. Ar už tiek pragyvensi?“ – skundėsi vyras.

Kaip išgyventi be jokių pajamų, kai baigėsi santaupos ir nėra stogo virš galvos?

Pasak V.Redko, tėvynėje dabar ir sveikam žmogui sunku, o vienišam neturtingam invalidui išvis jokių perspektyvų nėra.

Todėl jis surezgė planą žūtbūt patekti į Europą. Manė, ten bus lengviau išgyventi. Svarbiausioji šio plano dalis: galbūt užsienyje pavyks nusipirkti kojų protezus.

Gerų žmonių padedamas jis gavo vizą trims mėnesiams į Lietuvą.

Išvažiuodamas iš Ukrainos jau turėjo Vilniaus medikų kontaktus. Vizitas pas juos ir nudžiugino, ir išgąsdino. Apžiūrėję biges gydytojai patikino, jog yra galimybių dirbtines kojas pritvirtinti ir net 80 procentų, kad pacientas su jomis galės savarankiškai judėti. O liūdnoji dalis, kad pagaminti tokius protezus kainuos nuo 5 tūkstančių eurų.

„Iš kur man tokie pinigai? Vienintelis būdas – kažkokiais keliais tas lėšas susirinkti. Pasiryžau elgetauti“, – sakė V.Redko.

Uždaręs gydytojų kabineto duris ukrainietis ir leidosi į didžiąją elgetavimo kelionę. Nusprendė važiuoti per visas tris Baltijos šalis. Kurį laiką pasėdėjo Vilniaus gatvėse, tada pirmą kartą apsilankė ir Panevėžyje.

„Daug kur sėdėjau su ištiesta ranka, buvau ir Daugpilyje, ir Taline“, – sako vyras.

Pirmas vizitas pas vilniečius medikus baigėsi tik konsultacija, net protezų matmenys nebuvo apskaičiuoti. Kol ukrainietis neturi pinigų, kam gi matuoti?

V.Redko tikino tris mėnesius dar keliausiąs po Baltijos šalis, o lapkritį, kai jau bus šalta, grįšiąs į Ukrainą. Prieš tai apsilankysiąs pas protezavimo specialistus ir, jei seksis elgetauti, gal jau turėsiąs lėšų susimokėti bent dalį pinigų už protezų gamybą.

V.Redko susidarė įspūdis, kad mielaširdingiausi yra estai. Per žygį po Estiją jam pavykę susirinkti 500 eurų, o Taline vienas žmogus bekojui padovanojo išmanųjį telefoną.

Ištraukęs iš kišenės V.Redko išdidžiai jį parodo, bet kasdien naudojasi paprastu, seno modelio telefonu.

Apsukęs Lietuvą, Latviją, Estiją V.Redko patraukė į Austriją. Pirmame didesniame mieste atsisėdęs prašyti išmaldos jis nustebo: austrai neskubėjo verti piniginių ir visiškai nesidomėjo bekojo žmogaus bėdomis. Iš pradžių manė, kad tik toje vietoje nepasisekė, leidosi į Austrijos gilumą. Jokiame mieste ar miestelyje manos iš dangaus nebuvo, vietiniai abejingai skubėjo pro šalį.

„Ten blogai. Tokių kaip aš gatvėse galybė“, – nusivylė vyras.

Kitas elgetavimo etapas – Lenkija. Ten dar prasčiau sekėsi.

„Mane areštavo. Sakau, nėra iš ko gyvent, o jiems tas pats, su elgetaujančiais elgiasi griežtai. Nuvežė į kalėjimą, paskui paleido“, – pasakojo V.Redko.

Po trijų klajonių mėnesių V.Redko grįžo į Ukrainą ir laukė naujos vizos. Per tą laiką bandęs ieškoti būdų, kaip savam krašte gauti lėšų protezams, ieškojęs paremti galinčių žmonių, organizacijų, bet perniek.

„Daug ką išbandžiau, o paskui nusispjoviau“, – sakė pašnekovas.

Šį kartą jis vizą į Europą gavo pusmečiui. Jokiose kitose šalyse pinigų neprašinės, važiuos tik per Baltijos šalis.

„Elgetauju dar ir dėl to, kad būtų iš ko pragyvent, Ukrainoje nėra pensijos ir mano problemos nieko nedomina, visi metai, kaip dingo dokumentai ir niekas neskuba jų ieškoti, o valgyti juk kasdien reikia“, – sako antrą kartą Panevėžyje stabtelėjęs vyras.

Mūsų miestą jis pasirinko todėl, kad jis yra pakeliui važiuojant į Taliną. Savaitei V.Redko apsistojęs už miesto esančiuose nakvynės namuose. Ten pigiau, nei nakvoti viešbutyje.

V.Redko keliauja traukiniais ir autobusais. Mantos vežasi labai nedaug, tik drabužių. Įlipti į transportą visad padeda žmonės. Jie bekojį vyrą iš autobuso ar traukinio ir iškelia.

Dar nepasitaikė, kad kas vežtų už ačiū, ukrainietis visad perka bilietą, turi mokėti visą kainą.

Dažnas praeivis, išgirdęs, kad bekojis vyras yra ukrainietis, klausia, ar jis ne karo auka, smalsauja, gal galūnes nutraukė rusų bomba?

„Kartais neiškenčiu ir pameluoju, patvirtinu, kad kojų netekau per karą. Ir kas iš to? Niekas dosnesnis nepasidaro, tik akis pavarto, ai, oj paaikčioja ir eina sau iš kur atėję. Kiti dar ir užgaulioja, sako, tikriausiai pensiją prageriu, o čia rodau kojų strampus ir žaidžiu žmonių gailesčiu“, – ką patiria tapęs elgeta pasakoja V.Redko.

Vyras patikina, kad niekad gyvenime nebuvo alkoholikas ar narkomanas, pakeldavęs taurelę kaip visi, tam tikrom progom. O esant dabartinės padėties gerti alkoholį ir neįmanoma. Kartą per savaitę leidžia sau išgerti alaus butelį, o degtinės nė į burną neimąs.

„Aš Ukrainoje gyventi nebenoriu. Ten jau geriau nebus. Normaliems sunku, o man dar sunkiau. Kad likčiau Europoje, svarsčiau net apie fiktyvią santuoką, ieškojau moters, bet kai tik kuri pamato, koks aš, iš karto atsisako bendrauti“, – apgailestauja vyras.

Internetinės draugystės – irgi nieko gero. V.Redko bandė susirašinėti su pažinčių portaluose susirastomis moterimis. Laiškai gražūs būdavo iki tol, kol nuotraukoje pamatydavo, jog ukrainietis neturi galūnių. Neatsirado nė vienos gailestingos tautietės, galinčios priimti tokį.

Buvęs dar vienas variantas, kaip V.Redko galėtų legaliai likti Europoje: kurioje nors šalyje prašytis politinio pabėgėlio statuso. Tuo neįgalusis irgi domėjosi, bet jam buvo paaiškinta, jog tokiu atveju reikia turėti globėją, kuris už tave laiduotų.

„O tokio žmogaus nėra“, – liūdnai pokalbį baigia V.Redko.