Tačiau prieš kelerius metus, šv. Kalėdų rytą, jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Medikai pasakė, kad jai – trečios stadijos gimdos kaklelio vėžys.
Daugeliui po tokios žinios pašiurptų oda, tačiau Jolita, šiuo metu besiilsinti po aštunto chemoterapijos kurso, tik šypsosi. „Nenoriu, kad mano liga būtų pristatoma kaip tragedija arba baisiausia gyvenimo nelaimė. Ligai esu dėkinga. Ji man atvėrė akis.“
Po išdavystės pakėlė sparnus į Airiją
Kaip gali būti taip, kad jauną moterį pakirtęs vėžys išmokė atrasti ramybę ir džiaugsmą? Kaip reagavo šeima, kai kartą gydytoja padavė knygą „Visa tiesa apie vėžį“ ir pasakė, kad nuo šiol kartu su vyru teks praeiti šį sunkų kelią?
Visą gyvenimą Jolita gyveno Rokiškyje. Dirbo muzikos mokytoja, vėliau – nekilnojamojo turto srityje.
Kartą suvokė, kad turėtų gyvenimą kurti kitoje šalyje. Iš pradžių ji nepaisė jai siunčiamų ženklų, kad jau metas išvažiuoti, tačiau paskutinis lašas privertė rimtai apmąstyti tokį variantą.
Ji kaip šiandien prisimena partnerių išdavystę. Dirbusi nekilnojamo turto srityje, moteris turėjo stabilias pajamas tol, kol partneriai jos neišdavė. Po to ji liko be nieko, tuščiomis rankomis.
„Tada aš ir supratau, kad tai man siųstas ženklas kuo greičiau išvažiuoti ir viską pakeisti.
Atvykusi į Airiją norėjau padėti kitiems. Dirbau viešbutyje po 40 valandų per savaitę, o kai tik rasdavau laisvo laiko, padėdavau čia atvykusiems lietuviams.
2010 metais įkūriau lietuvių bendruomenę. Pradėjau tekti pagalbą šeimoms, kurios atvažiuodavo į Airiją. Juk jie čia nieko nežinojo – nei įstatymų, nei teisinių niuansų. Labai norėjau, kad kuo daugiau vaikų mokėtų lietuvių kalbą. Mokiau juos muzikos.
Žmonės dažnai manęs prašydavo jiems padėti, pakonsultuoti, pabūti šalia“, – pasakojo moteris.
Sirgo vėžiu, bet gydė nuo gripo
Airijoje ji surado ir savo gyvenimo vyrą. Tai Aleksas, į Airiją laimės ieškoti atvykęs iš Samaros. Jų meilei kliūtimi netapo moterį pakirtęs vėžys. Atvirkščiai – per ligą jiedu sugebėjo itin suartėti.
„Prieš dvejus metus vis jaučiau nuolatinius peršalimo simptomus. Man skaudėjo gerklę, pakildavo aukšta temperatūra. Kai nueidavau pas gydytoją, vis pasiūlydavo vaistų nuo temperatūros.
Airijoje visi pripratę ligas „nurašyti“ airiškam gripui.
Ilgainiui prasidėjo kraujavimai. Internete ėmiau ieškotis informacijos, bet vis rasdavau nuorodas apie gimdos vėžį. Tada susiradau gydytoją, pas kurią suskubau nuvažiuoti. Vida Načienė Airijoje mane priėmė pirmąją šv. Kalėdų dieną.
Kai pasakiau jai, kad kraujuoju, ji liepė nieko nelaukiant kuo greičiau atvykti pasitikrinti.
Pasikalbėjome, ji mane apžiūrėjo ir padavė Ilzės Jansonės knygą „Visa tiesa apie vėžį“. Tada aš supratau, kad tai mano diagnozė.
Tai manęs neišgąsdino. Supratau, kad per vėžį Dievas norėjo mane pristabdyti. Juk aš visą gyvenimą lėkiau, skubėjau, norėjau būti pirma.
Dabar aš gyvenu visiškoje ramybėje. Tai lyg kelionė į savęs atradimą. Dievas davė laiko atsigręžti į save. Visi norime laimę rasti kituose, tačiau to niekada nebus.
Įdomiausias niuansas buvo tai, kad gydytoja man pasakė, jog šį kelią turėsime eiti kartu su vyru. Kaip ji pareiškė, „gydysimės kartu“.
Vyras išsigando, nesuprato, kodėl tai mūsų dviejų kelias, tačiau vėliau abu suvokėme, kad kelias į išgijimą nėra lengvas, ir tik laikydamiesi už rankų mes galėsime jį nueiti“, – dėstė Jolita.
Po diagnozės mėgaujasi gyvenimu
Šiuo metu Jolita ilsisi po aštuntosios chemoterapijos. Jos gyvenimas, sužinojus diagnozę, visiškai pasikeitė. Pokyčiai atsispindi ir mityboje – ji tapo vegane, atsisakė mėsos, saldumynų, cukraus, baltų miltų.
Kaip ji teigė, vėžys auga tada, kai yra maitinamas šiais produktais. Jolitą prižiūrintys medikai džiaugiasi tokiu rezultatu ir visus nuopelnus skiria pačiai moteriai.
„Pasakysiu atvirai, žmonės su tokiomis diagnozėmis neišgyvena. Tiesa, dar ir dabar medikai neskelbia remisijos, tačiau auglys sumažėjęs ir aš galiu tuo džiaugtis.
Dabar džiaugiuosi viskuo – mėgaujuosi šviečiančia saule ir medžių lapais.
Liga man padėjo atrasti Krišną. Suvokiau, kad iki tol man labai trūko tokio tikėjimo. Ten nėra žmonių, kurie būtų smerkiami. Į susitikimus ateina daug paklydusių sielų.
Palengva Dievas ėmė valyti žmones, kurių buvau prisirinkusi. Atrodė, kad kai kurie žmonės nuo manęs pasitraukė dėl ligos, bet vėliau suvokiau, kad taip yra todėl, kad man jie buvo atsiųsti tam tikram laikui. Vieni – visam gyvenimui, kiti – keliems fragmentams“, – tikino ji.
Svajoja apie tolimą kelionę
Moteris ligos metu suvokė, kad materialios vertybės nebedžiugina. Jai nebeliko nuostabos dėl naujų automobilių ar išskirtinių drabužių.
Didžiausias noras – kelionė į Indiją. Tiesa, moteris yra labai kukli, todėl nedrįsta pasakyti, kad nuo ryto iki vakaro gyvena mintimis apie tą šalį.
Jos vedlys, bhakti jogas, ajurvedos gydytojas, psichologas, teisininkas Anantara šių metų vėlų rudenį vyks į Indiją.
Ar sveikata leistų moteriai išsiruošti į tokią tolimą kelionę? „Kelionė į Indiją būtų nuostabu, tačiau aš ilgainiui suvokiau, kad turiu Indiją savo širdyje.
Gal, jei būčiau buvusi sveika ir nepalaužta vėžio, jau seniai ten būčiau nukeliavusi. O gal mane pats Dievas sustabdė?
Internete ir knygose yra daugybė informacijos apie Indiją. Gal aš taip galvoju todėl, kad kūnui fiziškai tai būtų per sunku?
Tiesa, Anantara yra pasakęs, kad pakaktų Indijoje tik pagulėti ant žemės. Nereikėtų vaikščioti ar kažką veikti – svarbiausia, pajusti tos šalies dvasią“, – kukliai šyptelėjo Jolita.
Jei norite prisidėti prie Jolitos svajonės įgyvendinimo, tai padaryti galite čia.
