Tūkstančius porų, tarp jų ir įžymybių, sutuokęs Kauno ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius šį penktadienį akivaizdžiai jaudinosi. Jam teko palaiminti neeilinę porą: perlines vestuves šventusius poetus Tautvydą Marcinkevičiūtę (61 m.) ir Gintarą Patacką (65 m.).
Jie kartu praleido 30 bendro gyvenimo metų. Kartu išaugino du vaikus – Gajų (dabar 29-eri) ir Gudruną (22-eji). Abiem tai yra antroji santuoka. Gintaras jau buvo sugyvenęs tris vaikus su pirmąja žmona.
Tai – tik protokoliniai faktai, mažai pasakantys apie tai, ką patyrė talentingų menininkų pora per gyvenimą, kurio nepavadinsi nei nuobodžiu, nei vienspalviu, nei tolygiu. Gal labiau jis primintų, kaip sakė abu sukaktuvininkai, smagų pasivažinėjimą minų lauku.
„Laikinajai sostinei“ žymieji vyras ir žmona ne tik išdėstė savo požiūrį į Kauną – miestą, kurio jie nė akimirkai nebuvo išdavę. Juodu papasakojo iki šiol nežinomus jų bendro gyvenimo epizodus. Ir neslėpdami atskleidė, ką mano vienas apie kitą.
Vyną pakeitė sultys
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad T.Marcinkevičiūtės ir G.Patacko duete svarbiausias yra Gintaras. Na, kaipgi: Laisvės alėjos legenda ir jos simbolis. Bohemos liūtas! Pavargęs ir kamuojamas ligų, bet dar riaumojantis eilėraščių rinkiniais, kuriuose skaitytojas gauna per galvą šokiruojančių frazių vėzdu.
Bet tiesa kitokia. Jeigu šalia Gintaro 30 metų šalia nebūtų Tautvydos, vargu ar Kaunas būtų turėjęs bohemos liūtą. Bent jau ne tokį, kokį matome dabar: žavintį, šokiruojantį, verčiantį ir susimąstyti, ir pasijuokti, netgi pasipiktinti, bet nepaliekantį abejingų menininką.
O jei nebūtų G.Patacko, gal nebūtų ir Kauno Laisvės alėjos, ypač tokios, kokią matė ir pamėgo vyresnioji kauniečių karta. Ta karta, kuri negaudė pokemonų ir netinkino įrašų feisbuke, bet iki dugno išlenkdavo linksmybių ir kartėlio vyną legendinėse Kauno kavinėse. O tas vynas ir tapdavo Kauno dvasią brandinusiu kūrybiniu užtaisu.
„Laikinoji sostinė“ su perlinėms vestuvėms besiruošiančia poetų pora kalbėjosi irgi vienoje Laisvės alėjos kavinių. Tarsi G.Patacką būtų įmanoma sutikti, tarkime, Ąžuolyne.
Bohemos liūtas atrodė gerokai pasikeitęs – sulysęs: nuo metų pradžios sulieknėjo 40 kilogramų. Dietos niekuo dėtos: G.Patacką vargina ryklės problemos.
„Gintaras suliesėjo dėl sveikatos problemų, bet atsikratė antsvorio, o tai – sveikatos labui“, – šypsodamasi sakė Tautvyda.
Ji atidžiai seka, kad gyvenimo fronte nemažai nukraujavęs jos karingas vyras laiku išgertų vaistus. G.Patacką jau senokai kamuoja regos sutrikimai (glaukoma), neseniai jis nemažai laiko praleido ligoninėje dėl širdies problemų.
„Gydytojai patikrino pulsą – pasirodo, 150 dūžių per minutę. Kaip paukščio!“ – stebėjosi pats poetas, 10 valandą ryto atidarydamas antrą cigarečių pakelį.
Užtraukė dainą – ir sužavėjo
Ant poeto stalo garavo tradicinis kavos puodelis (kelintas ar kelioliktas?). Bet anksčiau taip jam įprastos taurės raudonojo vyno nebuvo. Vietoj jos – šviežiai spaustos vaisių sultys.
Jis susikaupęs rašė dainą, skirtą perlinėms vestuvėms. Negali žinoti, gal ji taps lietuviškos estrados hitu, kokiu kažkada tapo „Rebelheart“ daina „Kelias pas tave“, parašyta pagal G.Patacko eiles.
Gintaro ir Tautvydos meilės istorija prasidėjo dar anksčiau, nei jie susituokė. Tai buvo apie 1980-uosius Kauno menininkų namų kavinėje. Anuomet tai buvo kaunietiškos bohemos pamėgta vieta.
„Atėjome tada su kompanija, – prisiminė T.Marcinkevičiūtė. – Prie pianino skeryčiojosi juokingas akiniuotas vyrukas, truputį panašus į Eltoną Johną, ir garsiai bliovė kažkokią dainą. Jis man iš karto krito į akį.“
„Kur jau blioviau? Gražiai dainavau, juk tai buvo giesmė „Marija, skaisčiausia lelija“, – juokais priekaištavo G.Patackas.
Pora prisiminė, kad dar iki bendro gyvenimo pradžios, draugaujant, būta ir dramatiškų akimirkų.
Pyktį nuplovė šampanas
Kartą pas Tautvydą atvažiavo pusbrolis, kurio Gintaras nepažinojo. Giminaičiai nuėjo į „Astrą“ išgerti šampano, o G.Patackas su draugais tada murksojo „Laumėje“ kitoje gatvės pusėje.
„Gintaras jaunystėje buvo pavydus. Pamanė, kad aš su kavalieriumi šampaną geriu. Kibo pusbroliui į atlapus, pakvipo krauju. Laimė, padėtį pavyko išsiaiškinti.
Persikėlėme į „Laumę“, Gintaro pyktis virto džiaugsmu, jis užsakė jūrą šampano“, – prisiminė Tautvyda.
„Pusė Kauno tada apygirčiai šlitinėjo“, – prisiminęs šį epizodą krizeno G.Patackas.
Laužyti stereotipus tiek poezijos, tiek ir miesčioniškai suvokiamos dorovės srityje jam įprasta.
Niekam turbūt ne paslaptis, kad dėl skirtingų požiūrių į viešąją tvarką yra susikirtę bohemos pažibos ir teisėtvarkininkų (milicijos ir policijos) interesai.
Bet svarbiausia, kad pats G.Patackas netelpa į stereotipų apie menininkus rėmus. Skirtingai nei nemažai kitų jo kastos atstovų, poetas nedūsauja skųsdamasis, kad menininkai pasmerkti skursti, valdžia jiems ko nors neduoda ir panašiai.
„Mūsų gyvenime pakilimus nuolat keisdavo nuokryčiai, bet iš visų mus užgriuvusių problemų mažiausiai juntamos buvo finansinės“, – teigė T.Marcinkevičiūtė, pagyrusi savo vyrą, kad šeimos materialine gerove jis trūks plyš pasirūpindavo net sunkiausiais laikais.
Poeto viduje kažkaip susiderino ir menininko metafizinė esybė, ir kaunietiškas verslumas, praktiškas protas.
Nesibodėjo sunkaus darbo
Praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje, jau būdamas Lietuvoje aukštai įvertintas poetas, kurio kūryba buvo išversta ir į užsienio kalbas, G.Patackas nesibodėjo stverti kūjo ir prakaituoti statybose Pietų Prancūzijoje.
„Grioviau senus pastatus. Teko dirbti po 13 valandų per parą. Apie eilėraščius nebuvo laiko ir jėgų net pagalvoti. Bet labiausiai kentėjau ne dėl fizinio krūvio – graužte graužė Kauno, Laisvės alėjos ilgesys. Vakarais danguje susirasdavau Grįžulo Ratų žvaigždyną ir atsisukdavau veidu į Lietuvos pusę. Iš mano namų Kaune irgi matyti Grįžulo Ratai.
Meilė Kaunui ir tabako potraukis – dvi aistros, lydinčios G.Patacko, kaip asmenybės ir kaip poeto, gyvenimą. Žmona Tautvyda pirmąja mielai dalijasi, o antrąją tiesiog pakenčia.
„Mums nereikia nei Niujorko, nei Vilniaus – viskas, kas šioje Žemėje yra gera, yra Kaune“, – sutartinai sakė perlines vestuves švenčiantys sutuoktiniai.
Tarp Paryžiaus ir Donbaso
Tiesa, apie gimtąjį miestą G.Patackas yra pasakęs ir ironija dvelkiančių pastabų. Jo mėgstama frazė anksčiau buvo: „Kaunas nuo Soboro iki Senamiesčio pabaigos yra Paryžius, o visa kita aplinkui – Donbasas.“
Bet, anot poeto, panašiai galima pasakyti beveik apie kiekvieną Lietuvos miestą. Tiesa, jis prisipažįsta, kad apie 20 metų buvo įpuolęs į savotišką letargą ir tik dabar atsibudo, pamatė, kaip jo gimtasis miestas pasikeitęs.
Tačiau nei Gintaras, nei Tautvyda niekada nemanė, kad Kaunas yra provincialus, jiems nekliuvo duobėtos gatvės, nežadino pavydo Vilniuje išdygę dangoraižiai.
Nors G.Patackas, ypač žinant jo kūrybą, sudaro maištingos, net chuliganiškos prigimties asmenybės įvaizdį, sielos gilumoje jis yra giliai tikintis ir savaip religingas žmogus, praktikuojantis katalikas. Tik nepakenčiantis davatkiškos veidmainystės ir dogmatiško religingumo.
Viena jo vidinių jungčių su Kaunu yra bažnyčios.
„Bažnyčios yra tarsi mano sielos geografijos segmentai. Iš namų matau Prisikėlimo ir Šv.Gertrūdos bažnyčias. Netoliese – protestantų bažnyčia, žydų sinagoga. Dar paauglystės laikais sapnuodavau, kad krintu nuo Soboro, tik staiga įsijungia prie batų įtaisyti varikliukai ir aš minkštai nusileidžiu“, – pasakojo G.Patackas.
Pamaitina, kai pradeda urgzti
Gali susidaryti įspūdis, jog poetas yra taip suaugęs su Laisvės alėja, kad čia kiurkso diena iš dienos, metai iš metų. Iš tiesų ne. Tautvyda ir Gintaras – prisiekę klajūnai. Jie yra išmaišę visą pasaulį: nuo Tailando iki JAV.
Kol nesušlubavo G.Patacko sveikata, pora dievino keliones po egzotiškus kraštus. Tik jie abu prisipažįsta: devintąją kelionės dieną apnikdavo Kauno ilgesys, o dešimtąją širdys jau verkdavo namų.
Tautvyda juokaudama sakė, kad kelionės yra vienintelis būdas pavalgydinti Gintarą jo mėgstamiausiu patiekalu – omarais. O Lietuvoje jis nėra labai išrankus maistui.
Nors G.Patackas žinomas kaip tipiškas miesto poetas, asfalto vaikas, jis neatsispiria pagundai užkirsti firminio restorano „55 samanės“ grynai kaimietiško patiekalo – keptų kiaulės smegenėlių su spirgais ir svogūnais.
Namuose kulinariniai reikalai sprendžiami labai paprastai.
„Kai aš išalkstu, pradedu urgzti, ir žmona mane pašeria“, – dalykiškai paaiškino bohemos liūtas.
Taip pat paprastai pora susitvarko ir su kitais buitiniais rūpesčiais.
„Nesuprantu žmonių, kurie tarsi pamišę keičia baldus tik todėl, kad jie nebemadingi, nors dar tvirti. Mes į tai žiūrime paprastai: jeigu lova sulūžo, perkame kitą“, – teigė Tautvyda.
Poetų virtuvės ypatumai
Buities rūpesčiai menininkų poros neslegia, bet štai kūrybinėje plotmėje po vienu stogu gyvenantys poetai kartais susikerta tarpusavyje. Tik tie susidūrimai labiau juokingi nei rimti.
G.Patackas, paklaustas, ar žmonai duoda paskaityti savo naujausius eilėraščius, sakė: „Ji būna mano pirmoji skaitytoja. Tik man nepatinka, kai pradeda reikšti kritines pastabas, duoti patarimus. Nekreipiu į tai dėmesio.“
T.Marcinkevičiūtė sakė savo eiles vyrui anksčiau duodavusi skaityti, bet pastaruoju metu – ne.
„Nes jis elgiasi kaip vagišius, nukniaukia mano mintis. Paskaito, o vėliau pamatau, kad kai kurios frazės, mintys, tik savaip apžaistos, atsidūrė jo knygoje“, – tikino poetė.
„Ak, tu, nenaudėle! Koks nedėkingumas – jau nepameni, kaip aš tave teisingai rimuoti išmokiau“, – atseit supyko vyras.
Ištvėrė likimo kirčius
Įdomios kelionės, sėkminga kūrybinė karjera, liaupsės jų talentui poetų poros gyvenime nuolat susipindavo su skaudžia patirtimi.
G.Patackas šio amžiaus pradžioje neteko dviejų vaikų iš pirmosios santuokos – beveik vienas po kito tragiškai žuvo dukra Lina ir sūnus Aidas. Liko vyriausiasis, 45 metų Gintaras.
2015 metų kovą mirė vyresnysis poeto G.Patacko brolis, Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas. Brolių santykiai buvo sudėtingi. G.Patackas pasižymėjo audringu gyvenimo būdu, jo gyvenime ir kūryboje kunkuliavo vynas, aistros, erotika.
A.Patackas garsėjo griežtomis moralinėmis nuostatomis. Tačiau būtent Gintaras iki paskutinio brolio atodūsio praleido prie jo patalo.
„Mus suvienijo bendras kraujas ir motinos pienas. Nebuvome tokie jau skirtingi, kaip gali atrodyti: abu buvome smarkiai užsispyrę, neatsižadėdavome savo principų“, – sakė G.Patackas.
T.Marcinkevičiūtei irgi teko išgyventi sunkių akimirkų, ji 7 metus slaugė sunkiai sirgusią motiną. Paprašyta atvirai pasakyti, ar praleisti 30 metų kartu su Gintaru buvo geriausias jos pasirinkimas, Tautvyda ilgokai galvojo.
„Žinoma, būdavo akimirkų, kai pagalvodavau apie alternatyvų pasirinkimą.
Sunku pasakyti, gal mano gyvenimas būtų buvęs ramesnis, būtų buvę mažiau adrenalino... Bet be Gintaro jis nebūtų toks spalvingas. Būtent dėl tų kontrastingų spalvų aš dabar jaučiuosi laiminga“, – pagaliau atsakė ji.
G.Patackas savo nuomonę apie santuokinį gyvenimą pareiškė jam būdingu stiliumi. Pagaliau baigęs kurti perlinėms vestuvėms skirtą himną jis jį užtraukė taip, kad atsigręžė bene pusė Laisvės alėja vaikščiojusių praeivių.
Net ir laikantis visų mandagumo taisyklių tenka pripažinti, kad G.Patackas eiliuoja daug kartų geriau nei dainuoja.
Bet žmonai Tautvydai skirti žodžiai buvo išskanduoti iš visos – žalingų įpročių, ligos, skausmingų patirčių, bohemiškų pokylių išvargintos – nuostabaus poeto širdies.
Ištrauka iš G.Patacko perlinių vestuvių himno:
Šviečia mums nakty
Akmenys juodi
Akmenys balti
Ir ilgas kelias
Aš myliu tave
Tu myli mane
Mėnuo Nemune
Kaip perlas žalias
Do be do be do
Einam mudu du
Šviečia prieš akis
Dubajus
Do be do be du
Visada abu
Laukia debesų
Tramvajus
G.Patacko kūryba ir įvertinimai
Bibliografija:
Nuo 1975 metų išleista apie 30 rinkinių, daugiausia – eilėraščių, taip pat novelių, 5 poezijos ir dramos knygų vertimai.
Naujausia, 2016 m. išleista, G.Patacko eilėraščių knyga – „Mažoji Dieviškoji Co – 3. Allegro“. „Kapitono Homero vaikai“ (eilėraščiai, 1990 m.)
„Lampėdžių karjero paslaptis. Gulago univermagas“ (novelės, pjesė, poezija, 1991 m.)
„Meilės ir vyno dainos“ (eilėraščiai, 1993 m.)
„Jauni patrakėliai petrarkos“ (eilėraščiai, 1998 m.)
„Širdies aikštėj jų kenotafas“ (tapyba ir poezija, su dailininku A.Palevičiumi, 2011 m.)
„Kur pakastas šuva: Kauno epas“ (tapyba ir poezija, su dailininku A.Palevičiumi, 2012 m.)
„Pasaulis, kurio nėra“ (tapyba ir poezija, 2012 m.)
Įvertinimai:
1998 m. Kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ prizas minint Spaudos atgavimo dieną
1998 m. „Poezijos pavasario“ laureatas už poezijos rinktinę „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“
2010 m. Įsimintiniausias
2009 metų Kauno menininkas
2011 m. Kauno miesto savivaldybės III laipsnio Santakos garbės ženklas
2012 m. Festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema 2012“ apdovanojimas – Elenos Mezginaitės premija „už kūrybos aistrą, įelektrinusią eilėraščių posmus, visuomet žaižaruojančius Lietuvos poezijoje“
2013 m. Vieno lito premija („Gintarui, kuris yra savitas Poezijos ir Laisvės alėjos Gintaras Patackas“)
T.Marcinkevičiūtės kūrybos kelias ir bruožai
1979 m. Vilniaus universitete baigė anglų kalbos ir literatūros studijas. Dešimt metų dirbo gide Kauno kelionių ir ekskursijų biure.
Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Gyvybės graužatis“ (1984 m.), už kurį buvo apdovanota Z.Gėlės premija. Vėliau išleido poezijos knygas „Tauridė“ (1990 m.), „Medalionas“ (1992 m.), „Miegantis vaikas“ (1994 m.), „Ist Endo ledi ir kiti eilėraščiai“ (1995 m.), „Pašto ženklas Sverige“ (1997 m., kartu su savo vyru G.Patacku), „Juodasis asfalto veidrodis“ (1998 m.), „Gatvės muzikantas“ (2001 m.), „Dėkoju už alyvas“ (2005 m.). 1999 m. „Poezijos pavasario“ metu apdovanota žurnalo „Moteris“ prizu.
2001 m. tapo Vieno lito premijos laureate už grušišką kūrybingumą eilėraščių knygoje „Gatvės muzikantas“.
„Poezijos pavasario“ 2013 metų laureatė už eilėraščių rinkinį „Greitaeigis Laiko liftas“(2012). Už tą patį rinkinį apdovanota ir S.Nėries premija.
