Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro garbės dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius J.Domarkas 80 metų sukaktį liepos 28-ąją paminėjo tiktai su artimaisiais.
Didelių puotų dirigentas niekada nemėgo ir džiaugėsi, kad gimė vasarą, kai daugelis kolegų ir draugų išvyksta atostogų.
Bet apie savo sukaktį dirigentas šįkart gerbėjams primins rugsėjo 17-ąją diriguodamas orkestrui koncertinio sezono atidarymo proga Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Po koncerto J.Domarkas žada su bendražygiais prie arbatos pasidalyti prisiminimais. 51 metus Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento poste išsilaikęs J.Domarkas netgi pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai tam pačiam kolektyvui vadovavęs dirigentas.
Prakalbus apie tai, ką maestro reiškia 80 metų sukaktis, J.Domarkas pašmaikštavo, kad norėtų, jog metų našta būtų mažesnė. Kiek metų dirigentas norėtų numesti?
„40 metų būtų gerai“, – pasvajojo sukaktuvininkas. Išgirdusi tai muziko žmona Liudvika Domarkienė (57 m.) šypsojosi ir užsiminė, kad būdama keturiasdešimtmetė ištekėjo už J.Domarko.
Šį lapkritį sukaks 17 metų, kai juodu kursto šeimos židinį. „Tie metai prabėgo kaip viena diena“, – darnia santuoka su dirigentu džiaugėsi Liudvika.
Pastarieji metai buvo permainingi – J.Domarkas vietą Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre užleido savo mokiniui dirigentui Modestui Pitrėnui.
Ar po pusės amžiaus atsisakęs orkestro meno vadovo ir dirigento pareigų J.Domarkas staiga nepasijuto blogai?
Juozas: Puikiai suprantu, ką reiškia garbingas amžius.
Ateina laikas, kai dirigentą reikia pakeisti – juk čia ne valdiškoje kėdėje sėdėti. Diriguoti – sunkus darbas.
Per koncertą reikia stovėti ne tik valandą ar dvi priešais orkestrą, bet ir protauti.
Reikia rimtai dirbti, ne tik užimti kėdę ir laukti pavasario, kai sezonas baigsis. (Šypsosi.)
Nors užleidau savo postą mokiniui, orkestre likau garbės dirigentas. Aš turiu savo programą ir dirbu, kai reikia.
– Be liūdesio užleidote savo vietą jaunesniam kolegai?
Juozas: M.Pitrėnas pas mane mokėsi devynerius metus.
Taip ir turėjo įvykti. Negi turėjau laukti, kol kas paskelbs tarptautinį konkursą ir atvyks koks nors užsienietis?
Džiaugiuosi, kad šį postą perėmė mano mokinys.
Jeigu jis – patriotas, pasistengs vienoje vietoje dirbti taip pat daug metų. Regis, aš konkurentų dėl to, kad 51 metus be pertraukų dirigavau ir vadovavau vienam kolektyvui, neturiu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
– Galite pretenduoti ir į pasaulio rekordų knygą.
Juozas: Bet nelabai noriu. Kam reikia, kad patekčiau tarp tokių rekordininkų, kurie, tarkim, per penkias minutes surijo daugiausia mėsainių? (Juokiasi.)
– Kai jūsų vyras diriguoja, visada esate koncertų salėje tarp klausytojų. Ar nesijaučiate dėl vyro karjeros paaukojusi savo gyvenimo?
Liudvika: Karjerą jis padarė be manęs. Aš jo gyvenime atsiradau kur kas vėliau. Jokiu būdu nesijaučiu ką nors paaukojusi dėl vyro karjeros – dirbau ir anksčiau, ir dabar dirbu vienos įmonės vadybininke.
Tik šiuo metu sumažinau apsukas, kad su vyru galėtume kartu važiuoti į koncertus. Turiu geranoriškus vadovus, dirbu laisvu grafiku, todėl visada galiu derinti darbą ir asmeninius reikalus.
Neįsivaizduoju, kaip galėčiau nenueiti ten, kur Juozas diriguoja. Juolab kad koncertai dažniausiai būna šeštadienio vakarą.
Man nesuvokiama, kad galėtų būti kitaip. Man rūpi, ką jis daro. Taip susiklostė be didelių diskusijų – lydėti vyrą tapo savaime suprantama misija.
Jeigu būčiau muzikė, tarp manęs ir vyro galėtų kilti rimtesnių diskusijų. Kadangi net vaikų muzikos mokykloje nesimokiau, jo darbo niekada nekritikuoju. Esu muzikos mėgėja.
Juozas: Tie muzikai, kurie sako, jog jiems geriau, kad žmona neitų į koncertus, o būtų namie, greičiausiai meluoja. Nebent esi toks mulkis, kad bijai, jog žmona pamatys, kad esi nevykėlis ir scenoje.
– Jūs daug laiko praleidžiate kartu. Ar jūsų kasdienybėje yra kokių nors ritualų?
Liudvika: Tos anekdotinės rytinės kavos į lovą nebūna. (Juokiasi.) Gėlių netikėtomis progomis irgi nebūna – gėlės teikiamos esant progai.
– Kokie jūsų šeštadienio pusryčiai?
Juozas: Valgome įvairias košes. O jas ruošia tas, kuris moka, – žmona. Aš moku tik vieną patiekalą pagaminti, nepatikėsite, esu labai originalus – galiu iškepti kiaušinienę. (Juokiasi.)
Liudvika: Kartais būna kiaušinienė, tada virtuvėje vietos man nelieka. O kai verdu košę, renkuosi tokias kruopas, kuriose kuo mažiau angliavandenių. Tad skanaujame avižų, grikių, sorų, bolivinių balandų košes.
– Kai prieš metus vyriausiojo dirigento pareigas užleidote kolegai ir sumažinote darbų krūvį, pastebimai pasikeitėte – numetėte nemažai svorio. Ar laikėtės dietų?
Juozas: Tai – ne dieta, o gyvenimo būdas, kai privengiu tam tikrų produktų. Iš savo raciono išbraukiau cukrų. Kai kurių produktų vengiu, pirmiausia tokių, kurie turi krakmolo. Nevalgau bulvių, ryžių.
Liudvika: Jau senokai atsisakėme bandelių, nors jos ir gardžiai kvepia.
Juozas: O tortai – visai blogai. Jų nevalgau, bet per jubiliejų vieną šaukštelį vis dėlto teko įsidėti į burną.
– Ar sulieknėjęs jaučiatės geriau?
Juozas: Savijauta kur kas geresnė. O svoris nukrito be didelių pastangų.
Liudvika: Juozui netekus daugiau nei dvidešimties kilogramų dabar reikia trimis dydžiais mažesnių drabužių.
Visi frakai tapo per dideli, kabo spintoje nenešiojami. Teko įsigyti naują, nes diriguoti teks dar ne vieną koncertą.
– Ar nenorėtumėte visiškai atsiriboti nuo darbų, o visą laiką skirti poilsiui?
Juozas: Gyvenimo būdas – antroji prigimtis arba tam tikra liga. Stengiuosi išlaikyti tokį gyvenimo būdą, koks visada buvo.
Tie žmonės, kurie staiga perlaužia savo gyvenseną į kitą pusę, patiria nenumatytų pasekmių – gali užklupti depresija. Bet kuris medikas tai galėtų patvirtinti.
Liudvika: Kai žmonės išeina į pensiją, paūmėja kai kurios ligos, atsiranda laiko sirgti. O dabar tiesiog nėra kada apie tai galvoti.
– Bet ar amžius ir sveikata neprimena, kad nebesate jaunuolis?
Juozas: Amžius tai primins, kai jau nepakilsiu iš lovos.
Tuomet apie gyvenimo būdą nebus kalbos. Tad man nepageidautina sustoti.
Liudvika: Scenoje jo energija kunkuliuoja ir trykšta. Jis – kaip demonas ir, kaip liaudis sako, jauną už juostos užsikištų.
Kiek man teko sėdėti repeticijose su įvairiais orkestrais, pastebėjau, kad Juozas dirba intensyviai, trumpai, bet sutelktai.
– Prieš keliolika metų jūsų pora būdavo linksniuojama dėl to, kad tarp jūsų nemažas amžiaus skirtumas. Tačiau vyras vis pabrėždavo, kad tai – privalumas, nes ir jis turi pasistengti išlikti jaunatviškas. Ar dabar laikotės tokios pat nuomonės?
Juozas: O kur dėsiuosi? (Juokiasi.)
Liudvika: Šitiek metų esame kartu. Jeigu tas amžiaus skirtumas mums būtų trukdęs, būtų kas nors įvykę.
Nepajutome, kaip tas laikas pralėkė. Būtų blogai, tai prailgtų tas laikas.
Juozas: Kas čia gali prailgti.
Liudvika: Tekėdama nesitikėjau, kad likimas padovanos tiek daug metų kartu. Tuomet juokaudama sakiau, kad sulauksime sidabrinių vestuvių. Dabar jau ne tiek daug ir liko iki jų. Sulauksime. Girdėjai?
Juozas: Girdėjau. Šiais metais tapau proseneliu. Anūkė susilaukė sūnaus.
– Kiek iš viso turite vaikaičių ir provaikaičių?
Juozas: Turiu du sūnus ir tris anūkes. Vyresnėlio duktė padovanojo man proanūkį. Jaunėlis turi dvi dukteris.
Liudvika: Esu močiutė – vienintelio mano sūnaus šeimoje auga du berniukai.
– Ar glaudžiai bendraujate su artimaisiais?
Juozas: Kadangi visi gyvename Vilniuje, ryšiai glaudūs. Kartkartėmis pasimatau su anūkėlėmis, žmona dažnai vyksta prižiūrėti savo anūkų.
– Ar gailitės, kad ko nors nespėjote padaryti arba kas nors nesusiklostė?
Juozas: Kiekvienas žmogus tokį rūpestį turi, ir jeigu jis ilgai neužmigdamas perkrato savo gyvenimą, būtinai suras, dėl ko sau papriekaištauti. Tačiau aš didelės graužaties neturiu.
