Kai prieš septynerius metus Agnė išlipo iš lėktuvo Barselonos oro uoste, pasakė sau – čia ir gyvens. Tada ji atvyko dirbti gide. Prieš tai kelionių agentūros ji buvo siųsta į Turkiją, Egiptą bei Graikijai priklausančią Kretos salą.
Tada vos daugiau nei dvidešimt metų turinčią merginą įtraukė šis darbas, aplink kurį sukosi kelionės, vakarėliai, naujos pažintys ir nepriklausomybė nuo kartu Vilniuje gyvenusių tėvų.
Baigusi mokyklą ji norėjo studijuoti turizmą arba aktorystę. Tačiau tais metais aktorių kursas nebuvo renkamas, o turizmas – tik kolegijoje, ne aukštasis universitetinis mokslas.
Tad tėvai jai pasakė – ne. Taigi Agnė baigė teisę Mykolo Romerio universitete. Bet diplomo taip ir neatsiėmė.
Kai sužinojo, kad išlaikė paskutinį egzaminą, mergina išskrido šešiems mėnesiams į Turkiją, nors po universiteto baigimo Vilniuje jos jau laukė puiki darbo vieta pagal specialybę.
Vis dėlto po vieno sezono Ispanijoje ji pavargo dirbti gide ir panoro siekti šioje srityje ko nors daugiau.
Netrukus įsidarbino vienos Ispanijos kelionių agentūros rezervacijų skyriuje.
Ispaniškai tuo metu gerai nekalbėjo, užtat rusiškai – puikiai. Darbdaviams to ir reikėjo. O kai reikėdavo skambinti į viešbutį, ant lapelio pasirašydavo ispanišką frazę, kurią jai reikėdavo pasakyti.
Šiuo metu Agnė sėkmingai dirba šalia Ljoret de Maro esančiame Palafolso miestelyje, įmonėje „Guest Incoming“, kuri neparduoda kelionių, tačiau organizuoja visą servisą nuo atvykimo į Ispaniją, taip pat ispanų keliones į kitas valstybes.
Lietuvė yra vadovė departamento, apimančio buvusias Sovietų Sąjungos šalis, tas, kuriose kalbama rusiškai, taip pat yra atsakinga už dabar kuriamą Tenerifės salos filialą.
Agnę norima skirti jo direktore, bet jai reikėtų keltis ten gyventi. Ji negali, mat jos vyras dirba Barselonoje.
Pora kartu su Labradoro retriverių veislės kale Mara ir dviem katinais Apelsinu bei Zuikiu gyvena 60 kilometrų į šiaurę nuo Barselonos, Bredos miestelyje.
Agnė ir Flavio nuomojasi namą su didele teritorija – į ją patekti galima pro įdomiai išdirbto metalo vartus.
Navigacija manęs nenuvylė, ir užkilusi kalnų keliuku užsukau į seniai nematytos draugės ir jos vyro Flavio namus.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūs atsidūrėte Ispanijoje?
Flavio: Šioje šalyje gyvenu jau 15 metų. Mano tėvas norėjo, kad būčiau policininkas. Dėl jo buvau įstojęs į Policijos akademiją, tačiau po dviejų savaičių mokslus mečiau. Tai – ne man. Motina džiaugėsi, o tėvas netrukus irgi su tuo susitaikė.
Tuomet pasirinkau epidemiologijos mokslus, tapau Maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriumi.
Bet pamatęs pirmąjį atlyginimą nusprendžiau vykti laimės ieškoti kitur, išbandyti save ir pažinti kitų tautų kultūras.
Nuo vaikystės žinojau, kad vieną dieną iškeliausiu iš savo šalies. Į Ispaniją atvykau pas bičiulį. Jis dirbo transporto srityje, įdarbino ir mane, tačiau nelegaliai.
Pirmus metus dirbau vairuotoju, nors neturėjau vairuotojo pažymėjimo.
Netikėtai mano bosas pateko į kalėjimą ir paliko įmonę su 14 sunkvežimių ant mano pečių. Vėliau su juo keliai išsiskyrė, tačiau šioje srityje dirbu iki šiol.
– Koks jūsų darbas?
Flavio: Įsidarbinau ispaniškoje krovinių gabenimo įmonėje, kuri turėjo 140 sunkvežimių. Netrukus pasisiūliau atidaryti kompanijos filialą Rumunijoje ir įdarbinti rumunų vairuotojus, kurie yra darbštūs, ištvermingi ir norintys užsidirbti, gali važiuoti poromis.
Mat ispanai ilgų maršrutų nepakelia, o mūsų įmonė ėmė gabenti krovinius į Skandinaviją.
Dabar mūsų įmonėje yra 1600 sunkvežimių ir 3 tūkstančiai rumunų vairuotojų. Negana to, ji dar nori plėstis.
– Kaip judu susipažinote?
Flavio: Ji priėjo prie manęs ir pakvietė šokti salsos.
Agnė: Buvo mano gimtadienis, švenčiau jį šokių bare – ten renkasi salsos mėgėjai.
Aš dievinu šį šokį, lankiau salsos pamokas, tad ten užsukdavau dažnai.
Ir tą vakarą atėjau pašokti. Jei esi ten, normalu ką nors pakviesti šokti.
Tad tiesiog priėjau jam iš nugaros ir priliečiau petį.
Flavio: Ji priėjo prie manęs taip, kaip būtų prie bet ko priėjusi. Ir net nežinojo, kad aš ją jau buvau pastebėjęs keliskart anksčiau ir norėjau susipažinti.
Ateidavau į tą barą su pašokti mėgstančiu draugu. Agnė mane patraukė iškart.
– Tad kai ji tą vakarą prisilietė, tarsi išsipildė jūsų svajonė?
Flavio: Būtent. Nesitikėjau su ja pabendrauti taip greitai, bet jei ne ji, tą vakarą tikriausiai būčiau ją pats užkalbinęs.
Agnė: Bet mes taip ir nepašokome, nes jis prisipažino nesantis geras šokėjas. Užtat pasiūlė išeiti į lauką pasikalbėti.
Flavio: Nuo tos akimirkos daugiau nesiskyrėme. Kitą dieną ėjome į du pasimatymus, o po mėnesio apsigyvenome kartu.
– Kuo vienas kitą patraukėte?
Agnė: Man jis pasirodė patrauklus, o kai ėmėme šnekėti, atradome daug bendrų dalykų. Juk kai ką nors įsimyli, negali pasakyti, kodėl.
Flavio: Aš pirmasis prisipažinau, kad ją myliu. Tai buvo svarbūs ir apsvarstyti žodžiai. Jau pirmą kartą pamatęs tikėjau, kad taip anksčiau ar vėliau bus. Tik vyliausi, kad ji bus normali. (Juokiasi.) Man pasisekė: ji ne tik graži, bet ir protinga.
– Bet juk čia Ispanija. Turbūt abu tikėjotės sutikti ispanų tautybės antrąją pusę?
Agnė: Mes, lietuviai, turime daugiau panašumų su rumunais nei su ispanais. Esame darbščios tautos, kalbame keliomis kalbomis. Rumunai net turi tokį pat tradicinį patiekalą kaip ir mes – balandėlius.
Flavio: Tiesą sakant, dėl mentaliteto skirtumų ispanę moterį šalia savęs man buvo sunku įsivaizduoti. Be to, tuo metu buvau pradėjęs naują atsakingą projektą. Tą dieną kaip tik buvau atskridęs iš Sevilijos, kur 4 mėnesius tvarkiau darbo reikalus.
– Ar jaučiate kultūrinius skirtumus?
Flavio: Anaiptol. Netgi stebiuosi, kiek turime bendra.
Agnė: Esu girdėjusi ne vieną liūdną istoriją, kaip lietuvė išteka už ispano ar italo ir kaip kultūriniai skirtumai sugriauna jų santykius. Bet mes nieko panašaus nejaučiame.
Flavio: Vis dėlto prieš pirmą kartą vykdamas į Lietuvą šiek tiek jaudinausi.
– Jaudinotės dėl kultūrinių skirtumų ar labiau dėl pažinties su Agnės tėvais?
Agnė: Mano tėtis surengė Flavio išbandymą. Mes nuvykome į lietuviško maisto restoraną ir tėtis neklausęs užsakė Flavio cepelinų, manė, kad nevalgys. Bet jis akimirksniu sušlamštė.
Taigi būsimojo uošvio testą žentas išlaikė.
– Nebuvo nejauku tėvams papasakoti apie meilę rumunui? Juk Lietuvoje dar gaji nuomonė, esą visi rumunai – čigonai.
Agnė: Neseniai buvome pradėję bendrauti, kai pas mane pasisvečiuoti atvyko tėtis. Aš pasakiau Flavio, kad pasimatysime po dviejų savaičių. Bet jis pats puolė siūlytis, kur galėtų nuvežti tėtį, ką parodyti.
Taigi leidome laiką kartu, bet tėčiui sakiau, kad Flavio – tik draugas.
Aišku, tėtis nekvailas, iškart suprato. Vėliau prisipažino iš pradžių net pagalvojęs: ką ji veikia su tuo čigonu?
Bet pabendravęs su Flavio nuomonę iškart pakeitė. Po pusmečio draugystės su Flavio jau atvykome į Lietuvą. Tada su juo supažindinau ir mamą.
– Kaip reagavo jūsų tėvai, išgirdę, kad ketinate vesti lietuvę?
Flavio: Tėvas tik pajuokavo: negi Rumunijoje, kuri turi 22 milijonus gyventojų, per mažai moterų? O aš jam atkirtau, kad išbandžiau kiekvieną ir nė viena neįtiko. (Juokiasi.)
Jei rimtai, tai matydami mane laimingą tėvai džiaugiasi. Motina yra sakiusi, kad aš niekada neišsirinksiu moters. Žinoma, jie norėtų mus matyti dažniau.
Agnė: Buvome keletą kartų nuvykę į Rumuniją. Bet daugiau kartų Flavio buvo Lietuvoje.
Flavio: Visuomet laukiu to momento, kai kas nors paklausia: ar tu vedęs? O aš išdidžiai atsakau: taip, lietuvę. Juk Lietuva yra mano antroji tėvynė.
– Kur kėlėte vestuves?
Flavio: Aš tą pačią moterį vedžiau tris kartus. Jeigu reikės, ir darkart vesiu.
Agnė: Savo svarbiausią šventę beveik prieš dvejus metus surengėme Dominikos Respublikoje, Punta Kanos kyšulyje. Tą dieną laikome svarbiausia. Po to iškėlėme vestuves Lietuvoje, o susirašėme Ispanijoje.
Flavio: Rumunijoje vestuvės labai sureikšminamos. Ten į jas susirenka net tolimiausi giminaičiai. Nemėgstu vestuvių – stengiuosi jų išvengti.
Užtat mano brolis yra dalyvavęs gal tūkstantyje. Jis su motina buvo atvykęs į mano vestuves Lietuvoje. Nustebau, bet mūsų vestuvės su lietuviškomis tradicijomis net man patiko.
– Apie ką dabar svajojate?
Flavio: Apie naujus namus. Savo, nes dabar gyvename nuomojamame name. Taip pat norėtume vaikų.
Agnė: Ieškome namo tokioje vietoje, kad pro langą matytųsi jūra. Dabar itin palankus metas Ispanijoje pirkti nekilnojamąjį turtą.
