Prieš daugiau nei ketverius metus, kai Žanos sūnui Darekui suėjo šešeri, berniukui buvo diagnozuotas kraujo vėžys. Apgaulinga liga ilgai slėpėsi už kitų spėjamų diagnozių.
Viskas prasidėjo, kai praėjus trims savaitėms po skiepų motina sūnui po smakru pastebėjo guziuką, pakilo vaiko temperatūra. Gydytojai pamanė, kad tai kiaulytė arba peršalimas.
Po kiek laiko guziukas dingo, bet laikėsi virusinė temperatūra, vaikas pradėjo miegoti popiečio miego, nors anksčiau buvo sunku jį įkalbėti pasnausti.
Per karščius Darekas ėmė stipriai prakaituoti. „Kai pabusdavo jo galva būdavo tokia šlapia, kad atrodė, jog sesė kažko ant jos pripylė. Neprakaituodavo niekur kitur, tik galva“, – prisiminė motina.
„Neieškokit ligų“, – patarė poliklinikoje vaiką apžiūrėjęs gydytojas.
Tačiau vėliau jai paskambino iš poliklinikos ir patarė važiuoti išsitirti į Santariškes.
Kaulų čiulpų tyrimas parodė, kad jose buvo 98 proc. navikinių ląstelių. „Man buvo šokas. Kodėl tiek daug?“ – tuomet klausė motina.
Berniukui nustatė ūminę limfoblastinę liaukemiją, liaudiškai – kraujo vėžį. „Liga galėjo išsivystyti per savaitę, – paaiškino gydytojai ir patarė: Neieškokit priežasčių mityboje ar gyvensenoje.“
Berniuko tėvai nei rūkė, nei gėrė, gyveno sveikai. Nors medikai ir ramino, Ž.Hrodel vis svarstydavo, kuo ji kalta dėl sūnaus ligos. Moteris manė, kad jei tėvai gyvena sveikai, tai vaikai ir negali sirgti.
„Ką aš savo gyvenime ne taip padariau?“ – ėmė kapstytis Žana. Dabar moteris sako, kad to nereikėjo: „Pati savęs vos nesuėdžiau.“
Kovą su juodomis mintimis apsunkino ir gedulas po motinos mirties. Kelis mėnesius iki Dareko ligos Žana palaidojo motiną, kuri mirė nuo trečio insulto.
Sukrėtė vaizdas
Pusę metų trukusį berniuko gydymą lydėjo gausybė komplikacijų.
Pirmas bandymas įstatyti kateterį baigėsi reanimacijoje – nepataikius įvesti kateterio, kraujas pasiekė berniuko plaučius.
„Vaiką pamatėm pripumpuotą vaistų, kvėpavo jis dėka aprato. Tai mane labai sukrėtė“, – sakė moteris, dar tikėjusi, jog liga aplenks sūnų.
Kitas šokas ją ištiko, kai teko pačiai į pilvą leisti sūnui vaistus. Vardan galimybės būti namuose, o ne ligoninėje, moteris pasiryžo kasdieniai, labai nemaloniai procedūrai.
„Sūnus gulėdavo ramiai, kaip kareivukas, ir sakydavo, kad jam neskauda. Peržengiau save – leidau jam vaistus“, – sakė motina.
Kita skausminga procedūra – dėl trombozės dėvima ilga speciali kojinė, kurią užsidėti skausminga ir sudėtinga.
„Dabar manau, kad tie rūpesčiai išėjo į gerą, nes priversdavo negalvoti apie chemoterapiją ir vėžį“, – pripažino vilnietė.
Vyresnioji Ž.Hrodel duktė buvo antrokė, ją prižiūrėdavo tėvas Eduardas Hrodel. Motina tik prašydavo, kad vyras retsykiais ją paleistų, kad galėtų išsiverkti.
Po dviejų gydymo mėnesių berniukui ėmė slinkti plaukai, akys liko be blakstienų.
Darekas pradėjo slėptis nuo žmonių. Net kai plaukai buvo beataugą, pamatęs pažįstamus vaikus, jis slėpdavosi krūmuose, bėgdavo namo ar į laiptinę.
„Jam atrodė, kad visi žino apie jo ligą ir visi pasijuoks. Tai buvo labai sunkus laikotarpis“, – pasakojo Ž.Hrodel.
Ėmė kepti keksiukus
Po pusmečio šeima ėmė lankyti Vytauto Kernagio fondo siūlomus užsiėmimus onkologiniams ligoniukams ir jų tėvams.
„Iš pradžių sunku buvo prisileisti mintį apie kažką kitą nei ligą. Bet vėliau vaikas ėmė laukti užsiėmimų. Ir mane jie traukė iš nebūties, baimės. Nustojau verkti. Veikla fonde labai prablaškydavo“, – pasakojo vilnietė.
Sūnus fonde ėmė gaminti – kepti keksiukus. Užsiėmimai jam buvo aukso vertės.
„Kito fondo „Rugutė“ rengiama šventė „Draugų sala“ – kaip vestuvės. Koncertai, skanus maistas. Ten pirmą kartą pamatėm, kiek daug sergančių vaikų. Mano vaikas – ne pirmas. Tai pastiprino. Ištvėrė tie vaikai, tai ir mes turime ištverti. Tai buvo postūmis nepasiduoti“, – sakė moteris.
Ji drąsino ir kitas sergančius vaikus auginančias šeimas eiti į fondų siūlomus užsiėmimus, malonias veiklas.
Vilnietė taip pat patarė šeimoms neužsisklęsti savyje. „Aš padariau šią klaidą“, – prisipažino.
Moteris ragino bendrauti su kitomis mamomis, kurios išgyvena panašų pragarą.
Ne kartą šalia esančios mamos išgelbėjo Žanos sūnų nuo ligos komplikacijų ar net mirties. „Paskui ir pati stengiausi matyti ne tik savo vaiką, bet ir kitų, kad galėtume vieni kitiems padėti“, – sakė Ž.Hrodel.
Sustiprino šeimą
Ligos patirtis suvienijo Hrodel šeimą. „Kiekvieną dieną stengiamės būti kartu, mudu su vyru skiriame daugiau laiko vaikams“, – pasakojo Ž.Hrodel.
Dažnai vaikui susirgus tėvas palieka žmoną ir išdumia ieškoti lengvesnio gyvenimo. Tačiau Žanai taip nenutiko.
Ji pasakojo, kad net ginčytis su vyru tenka kur kas rečiau. „Anksčiau ginčydavomės dėl mažų dalykų, pirkinių. Dabar daiktai nereikšmingi. Mums svarbu kažkur išvažiuoti, nupirkti kokią knygą, pažaisti stalo žaidimą. Mūsų šeima po ligos sustiprėjo“, – pasakojo vilnietė.
Šeima ne tik sustiprėjo, bet ir pagausėjo. Darekui susirgus, po metų Žana pastojo.
Šį sausį šeimai gimė dukrelė. „Man psichologiškai ji – geriausias vaistas. Anksčiau su padidinimo stiklu žiūrėdavau sūnaus sveikatą. Net Darekas pykdavo, ko vis jį žiūriu. Buvo baisu kažko nepraleisti. O kai gimė mažė, man savaime neužtekdavo laiko“, – džiaugėsi daugiavaikė motina.
Darekas ir pats ėmė padėti mamai prižiūrėti mažylę. „Dabar viskas gerai, pusantrų metų jau gyvenam ramiai“, – džiaugėsi moteris.
Berniuko liga kol kas įveikta, gydytojai skaičiuoja ketverių metų remisiją.
