Grasina važiuoti prie Seimo
Į „Panevėžio krašto“ redakciją kreipęsis Rokiškio ligoninės Slaugos skyriuje gydomas 57 metų Osvaldas Gėdgaudas skundėsi nerimaujantis dėl savo ateities.
Šią žiemą O.Gėdgaudas neteko visos dešinės kojos pėdos ir kairės kojos pirštų. Dabar jis turi protezą, juda vežimėliu ir šiek tiek pavaikšto su ramentais.
Nei šeimos, nei giminių, nei namų neturintis invalidas baiminasi, kad iš ligoninės bus išmestas tiesiog į gatvę. Mat Obeliuose veikiantys Savarankiško gyvenimo namai jo nepriimantys dėl mažos – 92 eurų pensijos, o ir pats ten nenorėtų.
Jūžintų dienos ir trumpalaikės socialinės globos centre nėra vietų.
Namo grįžti irgi negalima, nes troba – beveik supuvusi, nėra nei vandentiekio, nei tualeto. Kaip invalidui nueiti iki šulinio?
20 metų šizofrenija sergantis O.Gėdgaudas sutiktų apsigyventi Skemų pensione, nes ten gautų bent jau pavalgyti.
Bet vežimėliu iki savivaldybės nukakti žmogus nepajėgia, o jo reikalus tvarkanti Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Čaplikienė esą telefonu nebeatsiliepia. Todėl vyrui ir kyla įtarimas, kad pagelbėti begali tik redakcija arba seimūnai.
„Kaip nors su ramentais nukaksiu iki autobuso, nuvažiuosiu prie Seimo ir ten sėdėsiu. Galgi kokie žmonės pagailės, padės?“ – kalbėjo vyras.
Neturėjo kuo pakurti krosnies
O.Gėdgaudas pasakojo, kad su baltaruse žmona ir sūnumi gyveno Vilniuje, bet dar Sąjūdžio laikais ji su vaiku išvyko į Baltarusiją. Vyras liko vienas.
Tuomet su motina vyriškis nusprendė apsigyventi Kalvių kaime, ūkininkauti.
Bet miesto žmogui tik atrodė, kad dirbti žemę, auginti gyvulius – lengva ir paprasta. O.Gėdgaudas prisipažino, kad ūkio darbai jam nesisekė, o karvių jis išvis bijojo. Motina prie jų pripratino, išmokė melžti. Tai prilygę kone stebuklui.
Po motinos mirties O.Gėdgaudas liko be jokio artimo žmogaus. Vyras baisiai dėl to išgyvenęs, todėl pradėjo gerti.
„Siaubingai gėriau, siaubingai“, – atviravo vyras, bet tikino, kad jau 7 mėnesiai negeria nė lašo.
Žiemą paspaudus šalčiams O.Gėdgaudas neturėjo kuo pakurti krosnies, nes nebuvo pasiruošęs malkų, atsigulė ir nušalo kojas.
Pirko cigarečių už du eurus
Greitosios pagalbos ekipažas O.Gėdgaudą dėl nušalusių kojų nuvežė į Rokiškio ligoninę. Vyras sako esantis labai dėkingas medikams, bet vieną pėdą išgelbėti jau buvo per vėlu.
Nušalėlių operuoti nepuolama, kad išryškėtų, kuriuos audinius būtina pašalinti. Iki numatytos operacijos O.Gėdgaudas buvo apgyvendintas Savarankiško gyvenimo namuose Obeliuose, bet ten pabuvo tik tris ar keturias dienas.
O.Gėdgaudas socialinių darbuotojų buvo apkaltintas, kad įstaigoje pykosi su kitais gyventojais, girtavo, bet vyras dievagojasi buvęs visiškai blaivus.
„Kojas taip skaudėjo, kad neįkišdavau į batus. Teturėjau du eurus, paprašiau kaimyno, kad parneštų cigarečių“, – ginasi žmogus.
O.Gėdgaudas tikina, kad nesipyko su gyventojais, nes esąs ramus, kol negeria, o ir iš savo kambario beveik neišeidavęs. Dėl šizofrenijos jam užeina baimė, nerimas, bet tuomet išgeria vaistų ir negerumas praeina. Piktas ar agresyvus jis esą nebūna, pašalinių balsų taip pat negirdi, tad dėl ko jam su kaimynais pyktis?
Po operacijos Rokiškio ligoninėje O.Gėdgaudas pateko į Pandėlio slaugos ligoninę. Vasarą ji uždaroma atostogų, todėl buvo vėl grąžintas į Rokiškį.
„Kur dabar man reikės dėtis? Obeliai nebepriima, kitur nėra vietų“, – dejavo rišliai kalbantis, logiškai mintis dėstantis žmogus.
Galgi pagaliau išgirdo?
Apie O.Gėdgaudą paklausta Z.Čaplikienė patikino, kad dar nė vienas žmogus į šiukšlyną nebuvo išmestas, bet visos šio vyro bėdos esą dėl bjauraus jo būdo.
„Rokiškio ligoninė jį išmetė, nes vogė ir gėrė ištisai. Laimei, pavyko susitarti su Pandėlio ligonine. Čia jis buvo pradėjęs nebevalgyti, nes darbuotojai jam nedavė televizoriaus. Aiškinau, kad ligoninė – ne poilsio namai, reikia prisitaikyti prie reikalavimų“, – kalbėjo ji.
Obelių savarankiško gyvenimo namai O.Gėdgaudo išties nelaukiantys, bet ne administracija, o gyventojai. Jie priešinasi, kad įstaigoje juos neva apvaginėjęs, visaip įžeidinėjęs O.Gėdgaudas vėl būtų apgyvendintas.
„Mokiau ir sakiau: Osvaldai, galvok, kaip tu gyveni ir kaip elgiesi. Žmonės tavęs šalinasi. Suprantu, kad jis neįgalus, bet negalima tuo neįgalumu naudotis“, – kalbėjo Z.Čaplikienė.
Ji tikisi, kad O.Gėdgaudas ją pagaliau išgirdo. Mat Slaugos skyriaus vyriausiasis gydytojas jai sakė infarkto iš nuostabos vos negavęs, kai prie kabineto durų išdygęs O.Gėdgaudas jam ėmė dėkoti už pagalbą, atsiprašęs.
Mat anksčiau apie vyro padėkas niekas net nesvajojęs.
Apgyvendins, kai bus vieta
Už tai, kad O.Gėdgaudas gydomas Slaugos skyriuje, iš biudžeto atseikėjama per 700 eurų kiekvieną mėnesį.
Z.Čaplikienė tikisi, kad jis bus apgyvendintas Jūžintuose, kai tik atsiras laisva vieta. Dar neaišku, ar dėl mažos pensijos jį priimtų Skemų pensionas.
Mat O.Gėdgaudas anksčiau ėmė kreditus ir dabar iš jo atskaičiuojama pusė pensijos, todėl nelieka nė 100 eurų.
Tai, kad O.Gėdgaudui nupjauta pėda ir pirštai, nebūtų kliūtis grįžti į namus, juk socialiniai darbuotojai su medikais prižiūrintys dar sunkesnius ligonius. Bėda, kad O.Gėdgaudas tuos namus ne prižiūrėjęs, ne remontavęs, o pats suniokojęs, išdaužęs.
Patys panoro gydytis
Z.Čaplikienė kalbėjo, kad neįgalieji dažnai nekreipia dėmesio į pastabas, kad valstybės įstaiga – ne girtuoklių namai ir ne viešnamis, kad jose yra taisyklės ir kad laikytis jų – privaloma.
Obelių savarankiško gyvenimo namuose tvarką pavyko įvesti įrengus stebėjimo kameras.
„Būdavo, pagrasini išmesti – ant kelių klaupiasi, maldauja, žada pasitaisyti. Patiki, o nuvažiuoji po kelių dienų – guli paslikas“, – kalbėjo Z.Čaplikienė.
Todėl nuspręsta imtis griežtų priemonių – dukart aptiktas girtas gyventojas privalo palikti įstaigą.
Taip turėjo išeiti kurčia jauna moteris. Kiek darbuotojai jai aiškinę, kad įstaigoje gyvena vaikai, kad vedžiotis draugų naktimis negalima, nepadėjo niekas.
Užtat pamatę, kad nuolaidžiavimų nebebus ir neįgaliesiems, dalis gyventojų patys panoro gydytis nuo alkoholizmo, ėmė paisyti taisyklių.
