Mokė ir globojo
Audronė, anuomet pavarde Liesytė, buvo vos devyniolikos, kai, dar nepažindama gyvenimo, pradėjo dirbti prie staklių Lentvario kilimų fabrike. Tai buvo pirmasis Audronės darbas, merginą gyvenimas privertė dirbti iš karto po mokyklos baigimo.
Dana, būdama dešimčia metų vyresnė, iš karto ėmėsi globoti naujokę ir tapo jos mokytoja. „Ji mane apmokė ten dirbti. Pradžioje buvo nelabai drąsu. Bet Dana buvo su patirtimi, pradirbusi ten jau apie 8 metus, viską gerai žinojo.
Aš pripratau prie jos. Susidraugavome, kartu gyvenome tame pačiame bendrabutyje. Visas dienas, visus savaitgalius praleisdavom kartu“, – grimzdama į prisiminimus pasakojo Audronė.
Draugės viena kitai neatsibosdavo nei darbe, nei laisvalaikiu. Atidirbusios merginos kartu iš Lentvario važiuodavo į Vilnių, ten pramogaudavo – eidavo į kiną, spektaklį ar koncertą.
Bet pačios smagiausios būdavę turistinės iškylos, kurias rengdavo kilimų fabrikas prie ežero, kur turėjo poilsio zoną.
Pasak Audronės, Dana kompanijose visuomet būdavo santūresnė. Draugės viena kitą savotiškai papildydavo ir savo išvaizda, atrodė viena kitos priešingybė: Audronė – mažo ūgio tamsiaplaukė, Dana – šviesiais plaukais ir aukšta.
„Kolektyve mus netgi painiodavo pagal pavardes. Ji – Žielytė, aš – Liesytė. Viena aukšta ir šviesi, kita žema ir tamsi“, – juokėsi pašnekovė.
Išskyrė šeimos rūpesčiai
Dana per visą bendravimo laiką neturėjo vaikino, o Audronė turėjo draugą. Draugystė pradėjo blėsti, kai sulaukusi 24 m. Audronė ištekėjo ir palikusi Lentvarį išvyko gyventi į Zarasus.
„Ji mano vestuvėse atšoko, po to dar porą-trejetą metų bendravom. Man gimė dukra – dar ir su ja buvom nuvažiavusios pas Daną pasisvečiuoti. Bet po to antras vaikas gimė – taip ir nutrūko mūsų draugystė“, – graudinosi Audronė.
Kai gimė trečias Audronės vaikas, moterys jau rečiau bendravo, nebesusitikdavo. Kartą, paskambinusi į Lentvario kilimų fabriką, Audronė išgirdo, kad Dana jame jau nebedirba. Kur ir kokia kryptimi išvyko – niekas negalėjo pasakyti. Tai buvo apie 1994-1995 metus.
Audronė svajoja surasti savo prapuolusią jaunystės draugę ir kartu susėdusi pasinerti į smagius prisiminimus. Padėkoti už draugystę ir nuostabų bendravimą, o kartu atsiprašyti už tai, kad taip ilgai nesusitiko. Moteris jaučiasi šiek tiek kalta prieš savo draugę, kad, panirusi į šeimos rūpesčius, nebeskyrė jai laiko.
