Maistui išleisdavę vos po 100 eurų per mėnesį lietuviai prisipažino – taupumas buvo dar vienas iššūkis atsisakyti patogumų kelionėje.
Ši taisyklė suteikė poros kelionei ypatingą žavesį.
Jei būtų galimybė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto absolventai M.Vingrys ir I.Ivanauskaitė vėl leistųsi į žygį autostopu.
Prieš kelias savaites į tėvynę grįžusi pora pateikė tokią statistiką. Per 9 mėnesius keliaudami autostopu lietuviai pakeitė 494 transporto priemones, įskaitant traktorius, arklių ir jaučių traukiamus vežimus ir kitokias vežėčias.
Martynas: Autostopu keliauju dar nuo mokyklos laukų, esu įsitikinęs, kad tokiu būdu keliausiu ir ateityje. Tik rinkčiausi kitą maršrutą, nes yra dar daug neaplankytų vietų.
Neretai vairuotojas paleidžia tokioje vietoje, kur pats galbūt niekada nesugalvotum. Sustoji, užklysti į kaimą ir gali pamatyti tai, kas neprieinama nė vienam turistui.
Man ir Ievai įdomiausias dalykas – tradicinė vietos žmonių gyvensena, o ne istoriniai objektai, muziejai, meno šedevrai, nes visa tai skirta įprastiems užsienio turistams. Man labiausiai norisi iš arti pamatyti svetimos šalies gyventojų įpročius.
– Kas kelionėje ėjo finansų ministro pareigas? Kiek išleidote pinigų?
Ieva: Nors piniginė visą laiką buvo mano rankose, mes pasitardavome, ką pirkti.
Martynas: Stengėmės taupyti. Kuo pigiau – laikėmės tokio principo. Tačiau taip elgėmės ne todėl, kad labai trūko pinigų.
Sočiai pavalgyti ir šiltai išsimiegoti galime ir namuose. Dėl to nereikia belstis į nepažįstamas šalis.
– Ar suskaičiavote, kiek vidutiniškai išleisdavote per dieną ar per mėnesį?
Ieva: Apie 100 eurų vienam mėnesiui, nors pasitaikė tokių mėnesių, kai išleisdavome kur kas mažiau, tik paskutiniai kelionės mėnesiai mums buvo brangesni.
Laikėmės šios ribos ir sugebėjome puikiai gyventi. Nebuvo taip, kad reikėtų eiti miegoti tuščiu skrandžiu ar labai taupyti maisto produktus. Gyvenome kuo puikiausiai.
Irane mus nuolat kvietėsi pasisvečiuoti, todėl po mėnesio, praleisto šioje šalyje, net buvome sustambėję, o Indijoje ir Nepale galima pigiai pavalgyti užeigose, čia ruošti valgio patiems neapsimoka.
Martynas: Kelionėje mokėdavome tik už maistą, nes transportas ir nakvynė nieko nekainavo. Per 9 mėnesius apie 200 naktų praleidome savo palapinėje, o mokamu transportu naudojomės tik tada, kai buvo būtina.
Pervažiavę Europą, Kaukazo šalis, Turkiją pasiekėme Iraną. Iš Irano vienintelis būdas tęsti kelionę – keltis keltu per Persijos įlanką.
Atvykę į Omaną atradome pigų skrydį į Nepalą ir du mėnesius svečiavomės šioje šalyje. Kelionę užbaigėme trijų mėnesių viešnage Indijoje. Vėliau lėktuvu grįžome į Lietuvą. Šios kelionės kaina sudarė didžiąją dalį išlaidų, nepigiai kainavo ir vizos.
– Kiek suavėjote batų? Kiek nuplyšo striukių?
Ieva: Pakeitėme po tris poras batų, atsižvelgdami į metų laikus. Jei eidavome per kalnus, avėdavome kalnų batus, bet tik tada, kai buvo rizikingas ruožas, nes kojos labai kaista. Jei būdavo karšta, turėdavome sandalus.
Nereikėjo dažnai pirkti naujų drabužių – kiek įsidėjome į kuprinę, tiek užteko. Pirkome labai nedaug daiktų. Martynas sunešiojo vos dvejas kelnes.
– Ar buvo saugu miegoti po atviru dangumi?
Ieva: Mes nakvodavome ne kempinguose, labai pravertė Martyno patirtis, nes jis išmano, kaip pasirinkti vietą palapinei.
Martynas: Ne mes rinkdavomės vietą nakvoti, o vieta pasirinkdavo mus. Autostopu keliaudamas nežinai, kurioje vietoje sustosi.
Pamatai, kad nuo pagrindinio kelio eina mažesnis keliukas, pasuki juo ir staiga atsiduri tokioje vietoje, kad, atrodo, gražesnės gamtos nerasi. Čia ir sustoji.
– Ėjote per menkai gyvenamas vietoves. Ką nešėtės kuprinėse?
Martynas: Stengdavomės turėti vandens, ryžių, kitų kruopų atsargų, iš pradžių dar nešėmės konservų. Kelis vakarus ėjome miegoti tuščiu pilvu, kelissyk neturėjome vandens vakarienei išsivirti.
Jei dėl stipraus lietaus nepavykdavo užkurti laužo, alkį malšindavome sausainiais.
– Kinai turi tokią patarlę – jei linki vaikui gero, išleisk į kelionę. Ar neatsibodo kartu būti devynis mėnesius?
Ieva: Visko buvo, bet mes įveikėme sunkumus, todėl dabar daug kas kitaip atrodo.
Kelionė nebuvo vien romantinis pasivaikščiojimas, buvo ne tik kliūčių kelyje, bet ir tarpusavio barjerų.
Martynas: Sakoma, kad jei nori pažinti žmogų, leiskis su juo į kalnus. Mes su Ieva turėjome progos pažinti vienas kitą, nes vien per kalnus Turkijoje ėjome 550 kilometrų.
Likijos kelias – vienas įspūdingiausių pėstiesiems, besitęsiantis Viduržemio jūros pakrantėmis nuo Fetijos iki Antalijos.
– Kuo esate panašūs?
Martynas: Sutampa mūsų interesai ir pomėgiai, studijavome etnologiją, antropologiją. Tai, ką sužinojome iš knygų, galėjome patikrinti šioje kelionėje.
Aš buvau įstojęs į doktorantūrą, bet po pirmo semestro supratau, kad tai – ne man. Tada ir išsiruošėme su Ieva. Iš tikrųjų mintį apie tolimą ir ilgą kelionę brandinome jau seniai, bet niekam nesigyrėme.
Ieva: Aš taip pat studijavau Vytauto Didžiojo universitete, Menų fakultete.
Martynas: Vienam keliauti būtų buvę sunkiau, bet jei šalia atsiranda žmogus ir nori patikrinti, ar jis tau tinka, nėra geresnio būdo, kaip leistis į kelionę.
Bet nereikia belstis į egzotiškus kraštus, jei planuoji nakvoti viešbučiuose.
Sudėtingos kelionės, kai neaišku, kur atsidursi, kur nakvosi, padeda atsiskleisti geriausioms žmogaus savybėms.
– Turėjote 75 litrų talpos kuprines. Ar Ievai tokia kuprinė neatrodė didoka?
Ieva: Iš pradžių man atrodė, kad ji mažoka. Pripratau prie svorio, ji svėrė nuo 15 iki 18 kilogramų. Nebuvo sunku eiti, bet kelionės pabaigoje ji pasunkėjo, nes prisidėjo lauktuvės. Supratau, kad kitą kartą imsiu mažesnę.
Martynas: Mano kuprinė svėrė apie 20 kilogramų. Su tokia našta žygiavome kiekvieną dieną. Kur dėsiesi?
Jei abejoji savimi, ir lengvesnę kuprinę užsidėjęs vos po kelių valandų jausiesi labai pavargęs.
Ieva: Mes ištvėrėme, užsigrūdinome, tapome ištvermingesni. Kai sėdžiu namuose ir prisimenu, kiek daug jėgų Turkijoje atidavėme eidami per kalnus, galiu savimi didžiuotis. Tai nebuvo lygus kelias, nes reikėjo kopti ir leistis žemyn, bet įspūdžiai įsirėžė visam gyvenimui.
– Ar neteko susidurti su plėšikais?
Martynas: Vieną rytą buvome apvogti, nes beždžionės įsirangė į palapinės prieangį ir nugvelbė cukraus maišelį.
Tąsyk arbatą teko gerti nesaldintą, bet ant beždžionių vagilių nepykome.
Dar į atmintį įsirėžė susidūrimas su meška. Netoli palapinės kartą išgirdome akmenų dardėjimą. Manėme, kad vaikštinėja kokie nors ožiai.
Kai pasigirdo urzgimas, supratome, kad klydome. Ieškančią mūsų vakarienės likučių mešką nuvaikėme žibintuvėlio šviesomis. Prisiminus šį įvykį ima juokas, bet tada atrodė rimtas pavojus.
Šalia savo palapinės matėme ir didelį baltą skorpioną, kurio nuodai labai pavojingi, sutikome nemažai gyvačių.
Kartą Indijoje sumanėme nakvoti viename sode, bet atėję kaimo žmonės mus įspėjo, kad šioje vietoje gali būti gyvačių.
Mes pasakėme, kad nebijome. Jie išėjo, o vėliau grįžo ir atnešė dvi dideles gyvačių išnaras, nes norėjo mus įtikinti, kad nemeluoja.
Ieva: Buvo keista, kad tokiuose egzotiškuose kraštuose kaip Indija ir Nepalas nematėme gyvačių, o daugiausia jų buvo Turkijoje.
– Kaip jus sutikdavo vietos gyventojai?
Martynas: Jei pasitaikydavo nuovokesnių žmonių, stengdavomės paaiškinti, kad esame iš Lietuvos.
Tačiau dažnai pakakdavo pasakyti, kad esame iš Europos.
Stovyklaudami nuošaliose Indijos vietose pasijutome kaip įžymybės.
Vietos gyventojai mus apspito: kas perplaukė upę, kas atėjo kalnų šlaitais, kas išlindo iš pakrūmių – visi suėjo pasižiūrėti. Jiems buvo smalsu pamatyti, kaip iš arti atrodo baltaodžiai.
Stebėtojų būrys nepaliko mūsų ramybėje iki pat vėlumos, o rytinis būriavimasis prasidėdavo maždaug 6 valandą ryto. Ir taip buvo tris paras.
– Ar tėvai jus į kelionę išleido ramia širdimi?
Ieva: Aišku, kad neramia. Mes palaikydavome ryšį, šiek tiek nuramindavome.
Martynas: Jie žinojo, kad mes vienas kitu pasitikime, mano tėvai jau įprato, kad daug kur keliauju su kuprine.
– Pasakojote, kad Irane, Kaukaze, Turkijoje, Indijoje žmonės kur kas paslaugesni. Vos vairuotojas pamato baltaodį žmogų su kuprine, iškart sustoja. O kaip vairuotojai elgiasi Lietuvoje?
Martynas: Grįžęs namo nusprendžiau išmėginti ir palyginti keliavimą autostopu Lietuvoje – vykau pas Ievą iš Kauno į Šiaulius. Teko laukti neįprastai ilgai – pirmąją mašiną susistabdžiau tik po kelių valandų.
O Rytų šalyse nereikėdavo laukti nė 10 minučių ir jau sėdėdavome sunkvežimyje, automobilyje, traktoriuje ar vežime.
Pasitaikydavo, kad vairuotojai patys sustodavo, nors mes jų nestabdėme.
494 - tiek transporto priemonių, įskaitant traktorius, arklių ir jaučių traukiamus vežimus ir kitokias vežėčias, per 9 mėnesius pakeitė lietuvių pora keliaudama autostopu.
