Paskutinius pinigus išpešė antstoliai
Gyvenimo draugo laiku neprikalbėjusi tuoktis 59 metų panevėžietė Ona Vitkutė tik po jo mirties suprato, kad liko be namų.
Kadaise susipažinusi su 20 metų vyresniu vyru ir ėmusi kartu su juo gyventi, šiandien ji lieja graudžias ašaras. Moteriai be galo apmaudu, kad sugyventinio nenusivedė prie altoriaus ir netapo jo teisėta žmona, nes šiam mirus nebegalėjo pretenduoti į butą, kuriame gyveno ir į kitas materialines gėrybes.
Ašarodama moteris tikino, kad po 17 bendro gyvenimo metų liko be turto ir kadaise turėtų brangių papuošalų, žemės.
Teismai nusprendė, kad butas teisiškai priklauso tiesioginiams paveldėtojams – vyro vaikams ir anūkams. Sugyventinė nėra šeimos narys, neturi dokumentų, įrodančių, kad kartu buvo vestas ūkis, tad iš būsto privalo išsikraustyti.
„Antstoliai iš manęs dar išpešė ir 552 eurus už teismo išlaidas“, – ašaras braukė panevėžietė.
Bendras ūkis nieko nereiškė
O.Vitkutė dėl susidariusios situacijos ne kartą varstė teismų duris, kreipėsi į Seimą, beldėsi pas žmogaus teisių kontrolierius, deja, viskas veltui.
Moteris mano, kad jai likusi vienintelė viltis – EŽTT Strasbūre. Ji teigė su savo advokatu dabar kaip tik ir ruošianti dokumentus.
„Skaitau spaudą, žiūriu televiziją, naršau internete – visur ne kartą buvo akcentuota, kad sugyventiniai, vedantys bendrą ūkį, prilyginami sutuoktiniams. Tikėjau šia informacija, o pasirodo, viskas yra ne visai taip“, – apmaudą liejo moteris.
Turi atiduoti raktus
Sprendimą, kad O.Vitkutė privalo išsikraustyti iš sugyventinio buto, teismas priėmė pernai. Moteriai buvo atsiųstas pranešimas, jog per 45 dienas buto raktus reikia atiduoti tiesioginiams paveldėtojams.
O.Vitkutė nė už ką nenori išeiti iš buvusių namų, juk tiek juose gyventa. O nuosavo būsto niekada neturėjo.
Džiaugsmas tik toks, kad eiti ji turi kur. Iš savivaldybės gavo socialinį butą. Eilėje jo laukė 10 metų.
„Skambinau į Seimo priimamąjį, dėsčiau situaciją, patarė niekur nesikelti, nes tada sugrįžti jau tikrai nebegalėsiu. Davė Teisingumo ministerijos numerį. Ir vieni, ir kiti patarė kreiptis į Strasbūrą“, – mažiausios vilties tveriasi moteris.
Senas, bet gerai apsirūpinęs
O.Vitkutė niekada nebuvo ištekėjusi, niekada neturėjo nuosavo būsto. Ji gimė ir augo Kėdainių rajone, atvažiavo mokytis į Panevėžio prekybos mokyklą ir šiame mieste – vėliau rajone – liko. Dirbo pašte, milicijoje prie apsaugos pulto, kompresorių gamykloje, autobusų parke konduktore, o galiausiai – rūbininke.
Nuosavo kampo niekuomet neturėjusi O.Vitkutė tik jaunystės laikais buvo gavusi lovą bendrabutyje.
Bronislovas į savo namus ją parsivežė iš vieno Panevėžio rajono kaimo – iš lūšnos, kaip pati sako. Ten moteris irgi gyveno pas sugyventinį, nesusituokusi išbuvo su juo visą dešimtmetį. Tada važinėjo dirbti į Panevėžio autobusų parką.
Sako, anas sugyventinis siūlęs ir tą lūšną užrašyti, ir vesti. Gražiausią vasaros mėnesį – liepą – jie jau buvo suplanavę tuoktis, tačiau vasarį vyras užspringo ir mirė.
Tuoj po to draugės ją supažindinusios su Bronislovu. Jis moterį iš sukežusio namelio atsivežė į miestą.
Žadėjo, tačiau pasiligojo
Vyras buvo prieš kelerius metus išsiskyręs, du jau suaugę sūnūs gyveno atskirai. Dėl kenksmingų darbo sąlygų Bronislovas anksti išėjo į pensiją.
„Iš pradžių sakiau, kad jis man per senas, bet visas autobusų parkas šaukė, kad gerą pensiją gauna, yra butas, garažas, mašina, sodas, sakė, gerai gyvensiu. Ir jis pats tikino, kad yra viskuo apsirūpinęs, jei neteksiu darbo, mane išlaikys“, – atvirai dėstė moteris aiškindama, kodėl su Bronislovu susiėjo į porą.
Po penkerių bendro gyvenimo metų Bronislovas susilaužė šlaunikaulį, po traumos liko neįgalus, judėti begalėjo tik invalido vežimėliu.
O.Vitkutė jo nepaliko, sakė visus 12 metų iki pat sugyventinio mirties juo rūpinusis.
Sesuo kartais išvarydavo
Tiesa, buvo momentų, kai sugyventinio sesuo ją priversdavo išeiti. Tada O.Vitkutė prisiglausdavo pas pažįstamus arba nuomodavosi kampą.
Kodėl artimieji vis norėjo juos išskirti, O.Vitkutė neaiškina. Vėliau iš pokalbio lyg ir galima suvokti, kad abu sugyventiniai nevengdavo alaus barų.
O priežastys, kodėl O.Vitkutė vis grįždavusi pas gerokai vyresnį vyrą, buvo stabilios šio pajamos. Sudėjus tremtinio, darbo ir invalidumo pensijas, išeidavo nemenka suma.
Pačioje draugystės pradžioje pora esą svarstė klausimą apie santykių įteisinimą. Bet paskui tos kalbos apie vedybas tilo ir nutilo.
Kai tapo neįgalus, vyras sugyventinei tarė, kad nebėra ko galvoti apie vestuves, esą gyvenkim taip, jis invalidas, ką čia tuoktis.
Po gaisrų – nelaimingas
Pažinties pradžioje pora gyveno Bronislovo bute Beržų gatvėje. Kai vyras susilaužė koją, jo sesuo sugyventinę išvijo ir, priėmusi brolį į savo namus, metus jį slaugė pati, o butą išnuomojo.
„Aš jį lankiau slaugos ligoninėje, o pas seserį bijojau eiti“, – pasakojo O.Vitkutė.
Išvaryta iš sugyventinio būsto O.Vitkutė prisiglaudė pas Bronislovo draugą. Kai jau pajėgė su invalido vežimėliu pats judėti, ten atvažiuodavo ir Bronislovas. Jis įkalbinėjęs moteriškę vėl apsigyventi kartu. Jai sutikus, pranešęs nuomininkams, kad išsikraustytų.
Grįžus į butą Beržų gatvėje atsitiko nelaimė – kilo gaisras. Vos jį suremontavus butas dar kartą degė.
Sugyventinio giminaičiai nusprendę, kad butas nelaimingas, padėję jį parduoti ir įsigyti vieno kambario butuką. Tai ir yra tas pats butas, iš kurio O.Vitkutė dabar nenori išsikraustyti.
Padarė lemtingą klaidą
Su vyriškio vaikais O.Vitkutė teigė nei bičiuliavusis, nei pykusis.
„Kai ateidavo pas jį, mane išvarydavo iš kambario, sakydavo, kad nori su tėvu pasišnekėti“, – apie santykius su sugyventinio vaikais pasakoja moteris.
Vienas jo sūnus miręs, o kitas gyvena užsienyje.
Senas vyriškis patyrė visokių sveikatos sutrikimų, o galiausiai susirgo onkologine liga.
Kol dar sugyventinis buvo gyvas, O.Vitkutė susirūpino turtiniais reikalais, nuėjo pas notarę ir pasiteiravo, ką daryti, kad mirus gyvenimo draugui neliktų be pastogės.
Notarė pasiūlė susirasti transportą ir nors dabar važiuoti pas Bronislovą bei juridiškai įteisinti jų partnerystę.
„Pamaniau, kad gal vėliau“, – už anuometinį neryžtingumą dabar save keikia O.Vitkutė.
Moteris sako turėjusi sąžiningą mainų planą: jei Bronislovas jai būtų užrašęs butą, ji jam būtų užrašiusi 4 hektarus žemės.
Teismų sprendimai skirtingi
Panevėžietė pasakoja girdėjusi sugyventinio ir jo sūnaus pokalbį skaipu, neva jis sūnui liepęs sugyventinės iš buto nevaryti.
„Todėl vėliau per teismus ir bandžiau kovoti, nes butą jis man žodžiu paliko“, – tvirtino moteris.
Kai sugyventinis iš tiesų mirė ir O.Vitkutė susirūpino buto nuosavybe, iš teisininkų išgirdo komentarą: „Reikėjo susituokti, būtų tau likęs turtas. Buvai kvaila, neatsivežei laiku notaro, o dabar paveldėjimą gali tik per teismus susitvarkyti.“
O.Vitkutė taip ir padarė, dėl sugyventinio turto kreipėsi į teismą, pareikalavo pusės vyriškio užgyvento gero.
Iš advokato sudaryto turtinio sąrašo, kuriame buvo butas, automobilis, garažas, sodas ir banko santaupos, jai buvo priteista 10 tūkstančių litų.
Paveldėtojai sprendimą apskundė ir laimėjo. Apeliacinio teismo verdiktas buvo jau kitoks – nurodyta, kad O.Vitkutei nepriklausė niekas, be to, dar teko apmokėti ir teismo išlaidas.
O.Vitkutė skundėsi Aukščiausiajam Teismui, bet skundas buvo atmestas.
Moteris džiaugėsi tik tuo, kad prieš dešimtmetį, kai sugyventinio giminaičiai jai dar sykį pademonstravo nemeilę, bloga nuojauta dėl nelaimingos ir vienišos senatvės pastūmėjo stoti į eilę socialiniam būstui gauti. Pernai spalį jos eilė atėjo.
Auksas – į lombardus
„Kol jis gulėjo ligoninėje, galėjau pinigus iš sąskaitos paimti, bet to nepadariau. Dabar draugės mane kvailina“, – atviravo pašnekovė.
Į valdiškas patalpas ji kraustytis nenori ir iš paskutiniųjų laikosi įsikibusi buto.
Kodėl?
„Valdiškas yra valdiškas, o ten būtų savas“, – sakė ir parodė socialinio būsto nuotraukas mobiliajame telefone. Jame tvarkinga, padarytas remontas, nauja vonios kambario ir virtuvės įranga, tačiau jai mieliau laikytis seniai remontuotame sugyventinio butuke.
Josios giminaičiai labai pykstantys, esą už tuos pinigus, kuriuos išleido teismams, galėjusi gerą automobilį nusipirkti.
„Mirus sugyventiniui nebeturiu iš ko gyventi, trejus metus po teismus tampausi. Turėjau gražių auksinių žiedų, viskas į lombardus išėjo. Išmanųjį telefoną irgi teko užstatyti, buvau pirkusi už 600 litų. Žemės nebėra, už ją gauti pinigai išleisti vaistams ir maistui. Registruota darbo biržoje, bet darbo nėra. Jau svarstau, gal paskolą pasiimti“, – bėdas vardija O.Vitkutė.
Redakcijai nepavyko rasti O.Vitkutės gyvenimo draugo artimųjų – nei sūnaus, nei sesers.
