Gimusi vos 900 gramų, mergina nuo pat gimimo nėra kojomis lietusi žemės. Diagnozuotas cerebrinis paralyžius Vaivą įkalino neįgaliojo vežimėlyje visam gyvenimui.
Tėtis nešdavo į klasę
Nuolatinės medikų apžiūros, reabilitacijos ir silpstanti sveikata nebaugina pasvalietės. Ji įsitikinusi, kad toks jos likimas, todėl pykčio ar apmaudo lieti nežada.
„Kiek save prisimenu, aš visą laiką buvau vežimėlyje. Jis jau tapo mano gyvenimo dalimi. Niekada nebuvo iš tėvų pusės aiškinimų apie tai, kad esu neįgali. Niekada niekieno neklausiau, kodėl nevaikštau, o kiti gali tai daryti.
Natūraliai suvokiau, kad vežimėlis bus mano palydovas.
Nuo pat mažens save prisimenu kaip tikrą maištautoją – kai man buvo paskirtas namų mokymas, aš jo atsisakiau. Namie nesimokiau nė vienos dienos. Aš tiesiog pasakiau, kad noriu mokytis kartu su kitais vaikais.
Tėvai palankiai reagavo į tokį sprendimą ir ėmė galvoti, kuo galėtų pagelbėti. Tėtis pirmus ketverius metus nešdavo mane į klasę, o po pamokų pasiimdavo“, – prisiminė Vaiva.
Šiais laikais daugybė vaikų, net ir sveikų, mokykloje patiria patyčias dėl ūgio, svorio ar tam tikrų išvaizdos ypatumų. Vaiva tvirtino niekada su tuo nesusidūrusi. Kaip ji pati sakė, nuo pat mažens mokėjo iš savęs ir iš savo trūkumų pasijuokti. „Pati save klipata vadinu ir niekam dėl to problemų nekyla.
Net ir paauglystės neišgyvenau kažkaip ypač jautriai. Man visada viskas buvo smagu. Gimiau visiška optimistė – čia yra mano tikroji negalia. Esu optimistė visais gyvenimo atvejais“, – dėstė mergina.
Trūksta neįgaliesiems pritaikytų vietų
Šiuo metu mergina akademinėse atostogose. Trejus metus Panevėžio kolegijoje studijavusi buhalterinę apskaitą, ji nusprendė padaryti pertrauką. Merginai nepatiko, kad kolegija neišpildė pažado pritaikyti patalpų neįgaliai studentei. Dvejus su puse metų merginą į auditorijas turėdavo nešioti du kartu studijavę vaikinai.
Mergina ketina rudenį grįžti mokytis, nes iki studijų pabaigos liko vos pusmetis. Pabaigusi mokslus Vaiva norėtų dirbti pagal specialybę. Ją rinkosi tam, kad galėtų dirbti iš namų. „Įsidarbinti neįgaliam asmeniui yra labai sunku, galimybės menkos. Liga su amžiumi progresuoja, todėl norėčiau turėti galimybę dirbti namuose.
Šiuo metu gyvenu su tėvais. Man reikalinga nuolatinė pagalba nuo ryto iki vakaro. Ryte reikia padėti atsikelti iš lovos, vakare – atsigulti.
Pasvalio rajone, kuriame gyvenu, beveik nėra vietų, kurios būtų pritaikytos neįgaliems. Visur, kur tik einu, būna įėjimai su laiptais. Viena niekur negaliu išeiti iš namų. Kai einu daryti manikiūro, tėtis mane turi užnešti laiptais ir tada palikti. Tiesa, jis jau pripratęs prie to, kad man reikalinga pagalba.
Kaip ir kiekviena mergina, aš mėgstu pasilepinti grožio procedūromis – einu pasidaryti manikiūro, laisvalaikiu skaitau psichologines knygas, žiūriu filmus.
Vaikino neturiu ir man jo net nereikia. Dabar man gerai ir taip. Esu draugavusi, tačiau šiuo metu apie meilę negalvoju“, – sakė Vaiva.
Šiuo metu pasvalietė rūpinasi visos Lietuvos tėvais, kurie augina neįgalius vaikus. Pati susidūrusi akis į akį su savo neįgalumu, jauniems tėvams ji padeda nepasiklysti teisinėje sistemoje ir tvirtina, kad neįgalių vaikų tėvams reikalinga ne tik psichologinė, bet ir teisinė pagalba įvairiais klausimais.
