Šiemet 50-ąjį gimtadienį mininčio lietuvių kultūros muziejaus įkūrėjas, buvęs „Motor Sales“ automobilių salono savininkas, milijonierius S.Balzekas jaunesnysis Čikagoje tapo savotiška lietuvių išeivių legenda.
Jis nevengia dėmesio, o neretai ir pats ką nors sugalvoja, kad į save atkreiptų tautiečių akis. Ima ir apie save sukuria kokią intrigą ar istoriją, kuri priverčia žmones šypsotis.
Šypsomasi pagarbiai, gal net ir pavydžiai, jeigu kalbama apie S.Balzeko per gyvenimą nuveiktus darbus lietuvybei skleisti bei užtarnautus titulus. Tarp jų – Lietuvos Respublikos garbės konsulas Floridoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus prezidentas, daugiau nei dešimties garbingų organizacijų narys, kurių pusei pats ir vadovauja.
Ta pati pagarbi pašaliečių šypsena tinka ir pokalbiams apie tai, kiek daug garsių žmonių per savo amžių teko S.Balzekui sutikti.
Sąrašas būtų ilgas ir įspūdingas, apimantis kone šimtmetį, o jo pradžioje rikiuotųsi net legendinių Stasio Dariaus ir Stepono Girėno pavardės. Juos kadaise esą pažinojo ir finansiškai parėmė S.Balzeko tėvai.
Tačiau šypsomasi atlaidžiai, jei kalba pasisuka apie senolio našlio dėmesį moterims. Šimtmečio link artėjančio džentelmeno juokelius ne visada supranta pirmą kartą su juo susitikusios dailiosios lyties atstovės.
Jis leidžia sau pasakyti ne tik žavių komplimentų. Staiga įžiebęs velniukus akyse vyras gali mestelėti ir dviprasmiškų užuominų.
Šis garbus lietuvis moteriai gali ramiai pasakyti, kad norėtų su ja pašokti tango arba nusifotografuoti su bikiniais. Arba netikėtai pasiūlyti atsisėsti jam ant kelių.
„Jūs neįsivaizduojate, ką gali aukštakulnius avinti moteris“, – neretai pokalbio metu atsidūsta senjoras. Kai kurioms moterims net kyla įtarimas, kad ilgaamžis priekabiauja.
„Tu esi gera mergaitė, todėl vaišinu tave sausainiais. Jei būtum bloga, tau priklausytų deimantai“, – tai vienas iš daugelio S.Balzeko pašmaikštavimų, kuriuos teko ir man pačiai išklausyti.
S.Balzekas nepavargsta juokauti ne tik su moterimis, bet ir su muziejų aplankančiais svečiais, kuriems dažnai stengiasi skirti bent kiek savo dėmesio.
Beje, muziejaus prezidentas ir savininkas yra labai griežtas ir reiklus savo darbuotojams. Iš jų reikalauja visiško paklusnumo vykdant jo, kaip vadovo, užduotis. Netgi jeigu tos užduotys kartais ir atrodytų keistokos.
Jeigu dar kalbėsime apie šypsenas, tai kreivai ir ironiškai šypsomasi, kai pasakojama apie nepaprastą S.Balzeko taupumą.
Milijonierius tikrai nemėgsta kalbėti apie pinigus, jeigu pas jį į kabinetą ateina paramos ar didesnės algos prašytojas.
„Šiandien aš labai prastai girdžiu“, – prašytojų kalbas juokais nuleidžia turtuolis.
Arba bando susitarti dėl laiko apie tai pagalvoti. Juk galvoti galima net ir visą amžinybę. Kol prašytojas pavargs laukti arba pamirš, ko prašęs. Pats S.Balzekas neretai kartoja: „Mėgstu nieko neišmesti. Iš šio mano pomėgio ir atsirado muziejus.“
– Galite pasigirti įžengęs į dešimtą savo gyvenimo dešimtį. Bet iki šiol gyvenate aktyvų gyvenimą: kasdien sėdate prie automobilio vairo ir įveikęs daugiau nei 20 kilometrų atvažiuojate į muziejų. Dirbate visą dieną ir net viršvalandžius. Prireikus skraidote lėktuvais į kitus miestus. Kokio amžiaus jūs jaučiatės? – paklausiau S.Balzeko.
– Aš visada viduje jaučiuosi taip, tarsi būčiau trisdešimties. Mano tikslas yra nugyventi 125 metus. Reikia turėti tikslą ir tikėti, kad jį pasieksi. Tuomet taip ir bus, kaip nori.
– Kas yra pagrindinis tokio ilgo ir aktyvaus gyvenimo variklis?
– Darbas. Dauguma žmonių žiūri į darbą kaip į kažką baisaus. Man baisu būtų tik tai, jeigu sėdėčiau kalėjime ir negalėčiau dirbti. Man darbas yra kūryba, galimybių ieškojimas ir mokėjimas jomis pasinaudoti.
Aš stengiuosi pasinaudoti visomis gyvenimo suteikiamomis galimybėmis, mokytis iš protingesnių už save žmonių. Mėgstu jungtis prie įvairių organizacijų, tapti jų prezidentu ir iš to gauti naudos. Galiu patarti: nestok į organizaciją, jeigu negali būti jos prezidentu. (Juokiasi.)
– Ar lietuvių kultūros muziejaus įkūrimas prieš penkiasdešimt metų buvo pasinaudojimas galimybe?
– Galima sakyti, kad taip. Muziejus – tai istorija, darbas ir daug džiaugsmo. Čia susirenka daug įdomių žmonių. Tuo metu, kai kūrėme muziejų, nedaug kas iš jaunų čia gimusių žmonių žinojo apie Lietuvą. Muziejus buvo galimybė jiems leisti bent iš dalies pajusti, kas yra Lietuva.
Pas mus nuolat rengiamos mokomosios programos, į kurias renkasi lietuvių kilmės amerikiečiai. Jie nebemoka kalbėti lietuviškai, bet mielai mokosi, kaip marginti kiaušinius prieš Velykas, kaip gaminti Užgavėnių kaukes. Jie nori sužinoti, ką reiškia tos lietuvių tautos šventės ir datos.
Amerikos lietuviai galėjo būti naudingi kovoje už Nepriklausomybę. Jie pažinojo JAV įtakingų politikų, kongresmenų. Ir mes galėjome kalbėti: iškovokime Lietuvai laisvę.
Muziejus prisidėjo prie įvairių kitų lietuvių organizacijų, kurios padėjo kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Būdami amerikiečiai, mes buvome lietuviai savo sieloje.
– Balzeko pavardė ilgą laiką buvo siejama ir su automobilių prekybos salonu „Motor Sales“?
– Šis verslas gyvavo maždaug 90 metų, bet dabar jo nebeliko. Jį įkūrė mano tėvas Stanley Balzekas. Jis 1912 metais atvyko į Ameriką iš Lietuvos būdamas 19 metų. Tikėjosi užsidirbti ir grįžti.
Bet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tėvas pasiliko Amerikoje, sukūrė šeimą. Pradžioje dirbo kalviu, paskui atidarė mėsos parduotuvėlę, po kurio laiko studijavo Valparaiso universitete. Grįžęs ėmėsi prekybos automobiliais. Tai buvo sėkmingas verslas. Aš jį vėliau perėmiau.
– Kokia buvo jūsų šeima?
– Aš buvau vienturtis sūnus, bet namuose netrūko žmonių. Mano tėvas mokėjo septynias kalbas, pas jį rinkdavosi įvairūs žmonės, kad gautų pagalbos ir patarimo.
Tėtis jiems rašydavo laiškus, padėdavo pildyti įvairius dokumentus.
Savo vaikystės namus prisimenu tarsi traukos centrą, kuriame nuolat buvo įdomių žmonių.
Tėtis visada manė, kad jis gali dirbti geriau, greičiau, sėkmingiau nei kuris nors kitas. Jis sukurdavo gyvenime tokias situacijas, kad galėtų varžytis net pats su savimi. Jis siekė visko, kas geriausia.
Mama buvo tyli ir rami, inteligentiška moteris. Ji palaikė tėtį visada. Kai jis iš darbo grįždavo vėlai vakare, ji padėdavo jam nusiauti batus. Tėčio verslas klestėjo ir dėl to, kad jį palaikė mama. Manau, kad svarbus vyro verslo sėkmės garantas yra moteris.
– Ar jūsų paties šeima buvo panaši?
– Su savo būsima žmona Irena Radvilaite draugavau trejus metus, 1953 metais susituokėme. Ji buvo labai graži, protinga moteris. Ji man daug padėjo tuomet, kai pradėjau kurti muziejų. Visada mane palaikė. Mes susilaukėme dviejų sūnų ir dukros. Dabar jie suaugę, gavę gerą išsilavinimą. Aš buvau labai laimingas su žmona. Kartu pragyvenome kiek daugiau kaip 20 metų.
Būdama 48-erių ji mirė nuo insulto. Aš jos netekau prieš keturiasdešimt metų. Iki šiol jos ilgiuosi.
***
Visą interviu skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
