„Niekas negali paguosti motinos, kurios vaikai dingę ar mirę, – įsitikinusi N.Kurčinskaja. – Skausmo akimirką galima nebent išklausyti, leisti tėvams vėl papasakoti, kas nutiko.“
Todėl kalbėdama su dingusių vaikų tėvais ji nieko nepataria. „Neįmanoma patarti. Tik pati sau galiu patarti, ir tai praėjus daug metų po sūnaus dingimo“, – sakė Dingusių žmonių šeimų paramos centro (DŽŠPC) vadovė.
Moteris įsitikinusi, kad tragedija šeimą būtų aplenkusi, jei ji būtų skyrusi daugiau dėmesio vaikams.
Ne veltui N.Kurčinskaja visomis išgalėmis siekia įspėti tėvus, kurių atžalos dar gyvi ir sveiki: „Būkit atidūs, atsigręžkite į savo vaikus.“
Dingo prieš 19 metų
Dvylikametis N.Kurčinskajos sūnus Andrejus ir keturiolikmetis sūnėnas Rimas dingo gražią ir saulėtą gegužės dieną.
Andrejus, vos grįžęs iš mokyklos, išėjo į kiemą žaisti. „Mama, aš trumpam“, – net raktų nepasiėmęs į lauką bėgo vaikas.
„Žiūrėk, pamokas reikės ruošti“, – paskutinius žodžius sūnui prisiminė N.Kurčinskaja.
Tai buvo paskutinis jų susitikimas. N.Kurčinskaja tuo metu plovė langus. Vėliau dešimt metų negalėjo atlikti šio veiksmo – tai priminė sūnų.
Anuomet niekas neskubėjo skelbti paieškos. „Jei po savaitės negrįš, paskelbsime“, – žadėjo pareigūnai. Jie manė, kad vaikas pabėgo iš namų ir netrukus pareis.
N.Kurčinskajos tai neįtikino – Andrejus niekada nebuvo pabėgęs iš namų, buvo ramus vaikas. Ji ėmėsi pati ieškoti dvylikamečio. Moteris kabino skelbimus, kreipėsi į televiziją ir radiją, prašė žmonių pagalbos.
Iš pradžių moteris nieko blogo neįtarė – svarstė, kad berniukai išsigando ir pasislėpė. Giminių paraginta ji išnaršė sodus.
„Dvi savaites nei prausiausi, nei šukavausi, nemiegojau ir nevalgiau. Eidavau ieškoti sūnaus ten, kur jis mėgdavo lankytis. Kur tik nebuvau. Buvo padaryta viskas, kas įmanoma. Jokių rezultatų“, – prisiminė motina.
Vėliau ir policija pradėjo ieškoti berniukų. Pareigūnai gavo duomenų, kad du vaikus iš Vilniaus iki Baltarusijoje esančios Ašmenos gyvenvietės savo automobiliu pavėžėjo pakeleivingas vyriškis. Berniukai jam neva paaiškino, kad skuba pas senelę į Voronovą.
Dar po kiek laiko gauta informacijos, kad N.Kurčinskajos sūnus laikomas Lenkijoje, senelių namuose. Tačiau tai nepasitvirtino.
Ekstrasensai nepadėjo
Susitaikyti su sūnaus ir sūnėno dingimu N.Kurčinskajai buvo nelengva. Moteris griebėsi paskutinio šiaudo – kreipėsi į daugybę ekstrasensų. „Kurie sakydavo, kad sūnus sugrįš, buvo geri ekstrasensai, kurie sakydavo, kad sūnus miręs – blogi“, – prisiminė dviejų vaikų motina.
Ji patarė neužkibti ant ekstrasensų kabliuko. „Jie nori išvilioti pinigų. Anais laikais jiems išleidau apie 3 tūkst. dolerių ir nė vienas nepadėjo“, – prisiminė vilnietė.
N.Kurčinskajai įstrigo vienas atvejis, kai ji jau manė radusi sūnaus buvimo vietą. Vienas ekstrasensas Maskvoje jai nurodė Vilniuje esančią gatvę ir namą, kuriame neva yra berniuko kūnas.
Ji grįžusi sukėlė ant kojų policiją, jau buvo bevažiuojanti į nurodytą vietą, tačiau paaiškėjo, kad ten nėra ir niekada nebuvo jokių pastatų.
Moteris taip pat įspėjo apie kitą klaidą, kurią daro dingusių vaikų tėvai. Labai lengva dėl paieškų pamiršti kitus savo vaikus.
Kai dingo sūnus, N.Kurčinskajos dukrai buvo 16 metų. Moteris įsitraukė į paieškas ir dukrą pamiršo. „Atrodė, kad ji visą laiką šalia“, – sakė moteris.
Ji nenorėjo kalbėti apie dukters mirtį. Viena, ką suprato, kad abiem savo vaikams neskyrė pakankamai dėmesio.
Gelbėjo likimo draugai
Šiandien vilnietė mano, kad sūnus galėjo būti blogų žmonių nuviliotas. Andrejui, anot N.Kručinskajos, labai trūko jos meilės. „Daug dirbau. Man buvo svarbu, kad jis būtų aprengtas ir pamaitintas. Viską turėjome, vaikas galėdavo į mokyklą važinėti taksi.
O vaikui to nereikėjo, jis galėjo valgyti duoną su arbata, bet kad mama būtų šalia. Vaikas pradeda ieškoti meilės, supratingumo pas svetimus. Jei kas pagiria, palaiko, su tuo ir eina“, – savo versiją svarstė moteris.
N.Kurčinskaja įsitikinusi, kad dėl sūnaus dingimo kalta ji pati. „Sunku tai pripažinti, bet mes patys, mūsų santykiai šeimoje yra kalti“, – sakė moteris.
Jei galėtų atsukti laiką, užuot daug dirbusi, leistų daugiau laiko su sūnumi. „Būčiau jo draugė. Tik dabar tai suprantu. Todėl kitiems tėvams norisi rėkti: būkite atidūs, atsigręžkite į savo vaikus“, – aiškino pašnekovė.
Itin gerai ji supranta tuos tėvus, kurių vaikai taip niekada ir nebuvo rasti. „Iki šiol laukiu sūnaus, kad jis sugrįš arba jį rasiu. Tie vaikai nei gyvi, nei mirę. Kas dingo ir ilgai nėra rasti, tų visą laiką lauksime ir ieškosime“, – pasakojo N.Kurčinskaja.
Po sūnaus dingimo ji kreipėsi į DŽŠPC. Moteris ten sulaukė pagalbos, liko centre savanoriauti, dabar jam vadovauja. „Jei ne centras, nežinau, kaip gyvenimas būtų susiklostęs. Turbūt būčiau išprotėjusi“, – sakė ji.
Šiuo metu DŽŠPC ruošia specialią brošiūrą, kuri atkreips žmonių dėmesį į be žinios dingstančius vaikus. Brošiūroje N.Kurčinskaja paskelbs ir savo išpažintį, papasakos, kas vyko jų šeimoje ir kokią įtaką tai turėjo sūnaus ir dukros likimui.
Liūdni skaičiai
* Europoje per metus dingsta milijonas vaikų, pasaulyje – 8 milijonai. Europos Sąjungoje kas 2–3 minutes pranešama apie dingusį vaiką.
* 2015 metais kas antras dingusysis Lietuvoje buvo vaikas. Iš viso šalyje pernai dingo 2048 vaikai. Ilgą laiką nepavyksta rasti 15 vaikų.
„Čia tik ledkalnio viršūnė. Daug rizikos šeimų iš viso nepraneša, kad vaikas dingo. Kartais nepraneša ir globos įstaigos, nenorėdamos gadintis reputacijos“, – įsitikinusi N.Kurčinskaja.
Ji ragino žmones nebūti abejingus – rūpintis vaikais dar iki jiems dingstant.
