Bet kokiu atveju klasikinio šokio mėgėjams verta įsidėmėti skambią pavardę, nes Šumacherytės gali tapti baleto pažibomis Lietuvoje.
Šalyje retas atvejis, kad dvi vienos šeimos atžalos pasirinktų baletą. Vilniuje gimusios seserys Julija ir Emilija su baleto žingsniais susipažino ankstyvoje vaikystėje.
Julijai buvo ketveri, Emilijai – treji metai, kai tėvai jas nuvedė į baleto būrelį, kuriam vadovavo primabalerina Leokadija Aškelovičiūtė. Vėliau joms atsivėrė tiesus kelias į Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių – Juliją ugdė žinoma pedagogė Jolanta Vymerytė, o Emilija pateko į garsios balerinos Loretos Bartusevičiūtės-Noreikienės rankas.
Netrukus J.Šumacherytei bus įteiktas M.K.Čiurlionio menų mokyklos baigimo atestatas ir ji ruošiasi praverti Lietuvos operos ir baleto teatro duris.
Vienuoliktą klasę bebaigianti E.Šumacherytė neabejoja, kad vėliau paseks sesers pėdomis. Seserys šoks vienoje scenoje, tad ar nebijo būti lyginamos ir netaps varžovėmis?
Emilija: Skiriasi mūsų charakteriai, todėl ir vaidmenys labai skirtingi. Nesijaučiame esančios konkurentės.
– Ar teko abiem šokti viename spektaklyje?
Julija: M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre 2015-ųjų pabaigoje kartu šokome spektaklyje „Baltaragio malūnas“. Mums buvo patikėti pagrindiniai vaidmenys – aš buvau Jurga, Emilija – Uršulė.
– Pagrindiniai vaidmenys balete vargu ar galėtų būti skiriami jaunesnių klasių moksleivėms.
Julija: Gali, kodėl ne. Nuo pat vaikystės mėgstu baletą – man jis reiškia visą gyvenimą. Manau, nusipelniau šio vaidmens, nes įdėjau nemažai darbo į jo kūrimą ir atlikimą.
Emilija: Kai choreografas Vytautas Brazdylis man pasakė, kad mokyčiausi Uršulės partiją, buvo keista. Juk esu panelė, o reikia mokytis senyvos moters, aršios davatkos vaidmenį. Svarsčiau, kodėl man, juk aš – jauna.
Kai pradėjome repetuoti, choreografas davė daug pastabų, kaip vaidmenį atlikti kuo įtikinamiau. Šis vaidmuo man tapo svarbus, jį savaip sukūriau.
Julija: Baleto skyriaus moksleiviai kasmet šoka „Pelenę“ Operos ir baleto teatre. Šį spektaklį šokau aštuonis kartus ir visąlaik atlikau pagrindinį Pelenės vaidmenį. (Šypsosi.)
Emilija: Šiame spektaklyje keturis kartus kūriau Pamotės vaidmenį.
Julija: „Pelenės“ mums kartu sušokti taip ir nepavyko, nors labai norėjome. Juk skirtingos klasės. Mudvi gerai sutariame nuo mažens – kai Šokio teatre susitikome „Baltaragio malūne“, buvo nuostabi proga padėti viena kitai ir scenoje, ir kuriant vaidmenis.
Emilija: Nesibaiminau, kad kas nors gali nepavykti ir sesuo dėl to supyktų. Apie tokias intrigas nė nebūčiau pagalvojusi. Vis dėlto esame seserys.
– Ar įsivaizduojate, kaip bus, jei abi sieksite karjeros Lietuvos operos ir baleto teatre?
Emilija: Tokio atvejo Lietuvoje, kad seserys būtų baleto šokėjos, anksčiau nebuvo.
Julija: Jau dalyvavau Operos ir baleto teatro spektaklyje „Gulbių ežeras“, neseniai vykusioje premjeroje „Don Kichotas“. Darbo sutartį turėčiau pasirašyti vasaros pabaigoje, tuomet ir pradėsiu skaičiuoti profesionalios karjeros metus.
Sesuo į teatrą turėtų įsilieti baigusi menų mokyklą.
– Kokioje šeimoje užaugote? Ar tėvai jus skatino, kad abi lankytumėte baletą?
Emilija: Nuo mažens klausydavomės klasikinės muzikos, su tėvais eidavome žiūrėti baleto spektaklių. Kai Julija pradėjo lankyti baleto pamokas, tėvai svarstė, kur geriau būtų leisti mane, ir nutarė, kad galėčiau eiti kartu su seserimi.
Dabar tikrai nesigailiu dėl šio tėvų sprendimo, nes man šokis patinka. Buvo momentas, kai norėjosi viską mesti, bet dabar vėl noriu tik šokti.
Julija: Tėvai prijaučia menui, ypač mama, – ji jaunystėje gražiai piešė. Šiuo metu mūsų mama – jogos mokytoja, tėtis – masažuotojas. Mums pasisekė, nes prireikus pagalbos visada turime į ką kreiptis. Joga mums artima, nes tai – darbas su kūnu.
Vasarą, kai mokykloje nėra pamokų, nesinori prarasti fizinės formos, tuomet gelbėja joga.
Kai nuo vaikystės šoki baletą, tai tarsi įauga į kraują. Neįsivaizduoju, kuo galėčiau užsiimti taip nuoširdžiai ir kas man taip gerai sektųsi kaip šokiai.
– Šeimoje augote dviese?
Julija: Mes – tiktai dviese, pačios brangiausios viena kitai.
– Kuri balerina jums nuo vaikystės labiausiai patiko?
Emilija: Pirmiausia – L.Aškelovičiūtė. Ji buvo tas žmogus, kuriuo mes labai žavėjomės. Vėliau patiko Eglė Špokaitė.
Julija: L.Aškelovičiūtės niekada nesupainiotumėte su kuo nors kitu, nes ji, būdama net solidaus amžiaus, atrodo kaip balerina.
Ji visada žavinga: susisukusi kuodelį, pasitempusi. Žavi, kad baletas net ir bėgant metams išsaugo jaunystę.
– Kokių turite pomėgių?
Julija: Aš labai mėgstu gaminti valgį.
Emilija: Ir dainuoti mėgsti, kai gamini. (Juokiasi.) Dainuoja viską, kas tuo metu šauna į galvą.
– Ar laikotės dietų?
Julija: Mums pasisekė, nes genai palankūs – nei mama, nei tėvelis nėra apkūnūs.
Bet, norint geresnio rezultato, tenka susilaikyti nuo saldumynų. Jų suvalgome išskirtinėmis progomis.
– Koks gardžiausias sesers ruošiamas patiekalas?
Emilija: Net sunku išsirinkti, nes daugelis jų skanūs. Dažniausiai ji verda makaronus, jie būna labai gardūs, paruošti su daržovių padažu, sūriu.
Neseniai Julija išvirė skanią pomidorų sriubą – pirmąkart gamino ir puikiai pavyko.
– Iš kur semiatės receptų?
Julija: Mane nuo mažens traukė virtuvė – pamenu, kai buvau penkerių metų, padėjau močiutei kepti blynus. Mama taip pat mane daug ko išmokė. Atrodo, kulinarija ir baletas nesuderinama, skamba keistai, tačiau pomėgis šeimininkauti virtuvėje – slaptas mano pašaukimas.
Emilija: O aš jeigu ką nors gaminu, tai tik desertus. Bet tai nutinka retai, kai esu tam nusiteikusi arba apsilanko svečių. Kepu pyragus, bandeles.
Šito išmokau šeimoje, nes vaikystėje mama ir močiutė mus įtraukdavo į maisto gaminimą.
– Kokį pyragą iškeptumėte netikėtai užsukus svečiams?
Emilija: Greičiausiai obuolių. Šį pyragą iškepti nesunku ir visąlaik jis būna skanus.
– Sklinda pasakojimai, kad prieš pamokas būsimos balerinos sveriamos ir, neduok Dieve, jeigu kuri nors priaugo kelis šimtus gramų, teks ilgam pamiršti skanėstus. Ar patyrėte tokių bausmių?
Julija: Niekas mūsų taip baisiai neskriaudė.
– Mokiniai kartais bijo savo mokytojų. Kokie jūsų santykiai su garsiomis pedagogėmis?
Emilija: Palaikome gerus santykius, juk kai tiek daug laiko praleidi su mokytojais, jie tampa artimi kaip tėvai.
Gali su jais šnekėtis apie viską, nėra jokios baimės.
Julija: Mokytoja J.Vymerytė man kaip antra mama. Ji mane palaiko ne tik profesinėje srityje, bet ir asmeniniame gyvenime.
– Namuose kartais atsistojate ant svarstyklių?
Julija: Nuoširdžiai pasakysiu: nemėgstu lipti ant svarstyklių, nes jų rodmenys kiekvienąkart mane nuliūdina. Visą laiką norisi kuo geresnio rezultato, juk šokant baletą, kur siekiama tobulumo kiekvienoje pozoje, kiekviename vaidmenyje, svarbu ir išvaizda, ir charakteris. Šis menas užgrūdina, daug ką pakeičia.
Emilija: Svarbiausia, kad mes viena kita labai pasitikime. Julija manęs prieš pasirodymą klausia: pažiūrėk, ar viskas gerai? Artimo žmogaus palaikymas labai svarbu.
– Ar lieka laiko draugystėms su vaikinais?
Julija: Ateina laikas, kai kiekviena mergina nori būti mylima, trokšta dėmesio. Jo sulaukiame ir iš bendramokslių, ir iš gerbėjų, kurie žavisi mūsų gebėjimais ir baletu.
Trejus metus draugavau su vaikinu, kuris jau dirba Operos ir baleto teatre, jis prieš metus baigė mūsų mokyklą. Treji metai – nemažai, tačiau prieš pusmetį išsiskyrėme. Draugystė iširo dėl asmeninių priežasčių – visa kita tikrai netrukdė. Juk darbas yra labai panašus ir dėl to su juo niekada nesipykome.
Abu vienas kitą puikiai supratome: jutome, kada esame pavargę, kada bloga nuotaika dėl didelio krūvio ar kokių nors skaudulių. Išsiskyrėme dėl to, kad nesutapo interesai, – esame skirtingi žmonės.
Emilija: Dabar esu linkusi susitelkti į savo profesiją ir neturėti pašalinių reikalų, todėl į vaikinus nesižvalgau.
– Turite ką nors bendra su garsiuoju „Formulės 1“ lenktynininku, septyniskart pasaulio čempionu M.Schumacheriu?
Julija: Ko gero, nieko bendra neturime. Tiesa, niekada ryšių ir neieškojome, o gal vertėtų? Mūsų pavardė – vokiškos kilmės. Buvo mūsų protėvių, kurie gyveno Vokietijoje, o mūsų pavardė – sulietuvinta.
Pačios Schumacherių Vokietijoje neieškojome – juk jų Vokietijoje gyvena panašiai tiek, kiek Lietuvoje Kavaliauskų.
– Ar pavardė jums gali padėti išgarsėti?
Julija: Išgarsėti gal nepadės, bet daugelis ją įsimins. Juk pavardė kelia asociacijų su garsiuoju lenktynininku.
Tik labai gaila, kad slidinėdamas kalnuose jis prieš kelerius metus patyrė galvos traumą ir iki šiol yra ištiktas komos.
Dėl šios skambios pavardės mokykloje vienas choreografas mane pakrikštijo Ferariu – šios markės automobiliu lenktyniavo garsusis M.Schumacheris. Manęs tai nežeidė, priėmiau kaip humorą. Pravardė prilipo ne vien dėl pavardės, bet ir mano būdo – esu aktyvi, man patinka viską daryti greitai, neįsivaizduoju tingaus laisvalaikio.
