Likimo mėtyta moteris viliasi neprasmegti ir dabar, kai ją po 48 bendro gyvenimo metų paliko estrados riteriu tituluojamas dainininkas Aleksas Lemanas (74 m.).
„Maniau, kad šis vyras man – draugas iki mirties, o, pasirodo, buvo tik pakeleivis“, – apgailestavo M.Lemanienė, kuriai buvusio vyro elgesys po skyrybų neatrodo garbingas.
Milda dabar mokosi gyventi viena. Jokių artimų žmonių neturinti moteris jau planuoja parduoti butą, kuriame su buvusiu vyru ir jau mirusiu sūnumi pragyveno daugiau nei keturiasdešimt metų. Žengti tokį skaudų žingsnį ją verčia nepritekliai.
Tačiau ir tai – ne pats sunkiausias išbandymas. M.Lemanienė vis dar negali suprasti vyro išdavystės ir jo viešų kalbų apie tai, kaip jam buvo blogai su ja ir kokią aistringą meilę jis išgyvena su dvidešimčia metų jaunesne nauja širdies drauge, Birštono sanatorijos „Versmė“ darbuotoja Lina Gelbūdiene (54 m.).
„Kasdien pabučiuoju žmonelę“
„Milda visada būdavo šalia, prižiūrėdavo mane. Ji – mano administratorė, slaugė, padėjėja, fėja, atrama. Kasdien pabučiuoju savo žmonelę tiek kartų, kiek metų kartu gyvename. Jau – 42-eri“, – taip kalbėjo A.Lemanas beveik prieš penkerius metus švęsdamas savo septyniasdešimtmetį.
Kiekvieno gimtadienio proga jis ant atvirukų Mildai rašydavo jausmingus tekstus ir visada pasirašydavo: „Tavo Aleksiukas“. O vieno vardadienio proga net sukūrė himną „Mildai“, kuris ne kartą yra skambėjęs per radiją.
Todėl vyro išėjimas iš namų ankstyvą praėjusių metų rudenį M.Lemanienei buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ji iki šiol negali atsikvošėti: „Prieš išvažiuodamas keturioms dienoms koncertuoti į Birštoną Aleksas mane nuvežė į sveikatingumo centrą, po to vakarieniavome japonų restorane. Žadėjo, kad jam grįžus važiuosime penkioms dienoms pailsėti į Palangą.“
Bet Milda savo himno autoriaus taip ir nesulaukė. Jis, kaip daug metų jų šeimoje buvo įprasta, po koncerto net nepaskambino.
Kad vyras turi kitą širdies deivę, M.Lemanienė sužinojo paskambinusi jo seseriai į Kauną. Ši neslėpdama papasakojo, kad brolis Birštone jau turi naujus namus, kurių šeimininkė net dvidešimčia metų jaunesnė už jį.
„Tiesa, skyrybų procesą Aleksas pradėjo pats. Tik dabar jau aišku, kad be savo naujos draugės jis nebūtų sugebėjęs to padaryti, nes ji finansavo visus su skyrybomis susijusius reikalus. Mus teismas išskyrė greitai.
Aleksas iš namų išėjo už dešimt tūkstančių eurų pardavęs mano kadaise išrūpintą garažą, pasiėmęs iš jo mūsų automobilį ir garso aparatūrą koncertams, bet net pamiršęs pasveikinti mane gimtadienio proga“, – su kartėliu atsiduso M.Lemanienė.
Sūnus patikėjo nuoširdumu
Aleksas ir Milda sovietiniais laikais susitiko Vilniuje. Tuo metu Milda dirbo garsiajame „Dainavos“ restorane administratore. Iš Kauno į sostinę mokytis Prekybos technikume atvažiavęs dainingas jaunikaitis kartą užsuko į „Dainavą“ net nenutuokdamas, kad tas vakaras nulems visą jo tolesnį gyvenimą ir net karjerą.
Ugningoji Milda Alekso širdį užkariavo akimirksniu.
Tačiau jam reikėjo labai pasistengti, kad juodais lyg sabalas plaukais, skrodžiančio mėlynų akių žvilgsnio gražuolė jį įsileistų į savo širdį ir į namus.
„Tuo metu jau buvau išgyvenusi savo pirmąją labai aistringą meilę, iš kurios buvo gimęs sūnus Jaras. Susilaukiau jo su tuometės bokso žvaigždės D.Pozniako broliu Jaroslavu Pozniaku, kurį tiesiog beprotiškai mylėjau.
Kai prisipažinau jam, kad laukiuosi, jis, žiauriam mano nusivylimui, neapsidžiaugė. Pareiškęs, kad yra nepasiruošęs šeimai ir auginti vaikus, paliko mane.
Tada atrodė, kad prasivers žemė ir aš prasmegsiu. Bet neprasmegau. Ištvėriau. Tik žinojau, kad tam, kuris pasiryš atverti mano širdį, teks labai pasistengti. Ir pirmiausia – dėl mano mylimo sūnaus.
Aleksui tai pavyko. Jis per patį pirmą pasimatymą su Jaručiu rado bendrą kalbą, ir sūnus patikėjo jo nuoširdumu“, – beveik pusės amžiaus prisiminimus sklaidė M.Lemanienė.
Ji taip pat plačiai šypsodamasi pasakojo, kaip grįžusi iš darbo nebeturėdavo jėgų sūnui skaityti pasakų ir greitai jas praversdavo, praleisdama po kelias pastraipas. Sučiupęs mamą sukčiaujant sūnus kartą jai išdrožė: „Tu – melagė. Nedraugausiu su tavimi, nes kai pasakas skaito tėvelis, žodžių nepraleidinėja.“
Užkariavęs Mildos sūnaus širdį A.Lemanas netrukus jai pasipiršo ir net vienas nunešė pareiškimus į Vilniaus santuokų rūmus.
„Aleksas iš tikrųjų mane papirko tuo, kad sūnus jį priėmė visa širdimi ir jie iki pat Jaro gyvenimo pabaigos buvo labai geri draugai. Sūnus už Aleksą stodavo mūru, o jis Jarą mylėjo kaip savo vaiką.
Kartą pasakiau sūnui, kad juo domisi tikrasis tėvas, bet Jaras man atšovė, jog jo tėvas – Aleksas ir su niekuo jis susitikti nenorįs“, – atviravo Milda.
Kai prieš penkiolika metų per nelaimingą atsitikimą susitrenkęs galvą jos sūnus, būdamas vos 35-erių, mirė, A.Lemanas per jo laidotuves tiesiog raudojo ir kuriam laikui net buvo praradęs balsą. Dainuoti negalėjo beveik metus.
Su padėklu aplink nelakstė
Tačiau tiems, kurie yra išgyvenę skyrybas, ne paslaptis, kad dėl jų niekada nebūna kaltas kuris nors vienas iš sutuoktinių.
Greičiausiai vyro ar žmonos paklydimus per daugelį metų kas nors išprovokuoja?
„Aš tikrai apie Aleksą nešokinėdavau ir su padėklu paskui jį nelakstydavau, nes visada žinojau savo vertę. Tai jis apie mane šokinėdavo.
O kokius blynus jis man kepdavo, kokią iš savo sužvejotų žuvų žuvienę virdavo!
Tačiau ranką ant širdies padėjusi galiu prieš Dievą prisiekti – buvau jam ištikima, nors, kai dirbau legendinėje „Neringos“ kavinėje padavėja, gerbėjų turėjau ne vieną ir ne du“, – prisipažino M.Lemanienė.
Ji neslėpė, kad gyvenant su A.Lemanu yra buvę ir tamsių periodų. Ypač tuo metu, kai dabar jau buvęs vyras buvo įnikęs į alkoholį.
„Kaip ir daugelis Alekso bendraamžių dainininkų, jis irgi kurį laiką smarkiai gėrė. Kai jau mano kantrybės taurė buvo pripildyta iki kraštų, liepiau jam pasirinkti: arba aš, arba stikliukas. Jis susiėmė ir dvejus metus gydėsi. Bet kažin ar dabar nebegeria“? – susimąstė Milda.
Ji taip pat prisiminė, kad kartą grįždamas namo po kažkokio vakarėlio A.Lemanas parkrito ir jį ištiko insultas.
Mildai teko rimtai gelbėti vyrą: „Pardaviau visus savo auksinius papuošalus, kad tik mano Lemanas būtų kuo geriau prižiūrimas, kad ligoninėje turėtų vienvietę palatą, kad gautų geriausių vaistų.“
Ne tik ją palikusio vyro sveikata yra tekę rūpintis M.Lemanienei.
Po nepriklausomybės atkūrimo, kai viskas, kas sena, griuvo, o nauja dar tik kūrėsi, kai daugeliui žmonių svarbiausia buvo, kaip pragyventi, estrada mažiausiai rūpėjo.
Todėl Mildai teko pasukti galvą, kaip šeimai pragyventi, kai ne tik A.Lemano, bet ir kitų dainininkų niekas į jokius koncertus nebekvietė.
„Juk esu baigusi prekybos ekonomikos studijas ir prekybos srityje tada turėjau nemažai pažinčių. Tai lėmė, kad kurį laiką pragyvenome iš mano su draugais į Sibirą vežamų kailių.
Ten juos brangiai pardavę pirkdavome auksinių papuošalų ir veždavome į Lenkiją. Bet mano Lemanas nesukurtas tokiam gyvenimui, tad sukausi viena. Kartais padėdavo sūnus“, – pasakojo M.Lemanienė.
Dėl vyro karjeros paaukojo verslą
Savo naująjį verslą ji paliko dėl A.Lemano karjeros – buvęs vyras norėjo dainuoti. Ir Milda, pasitelkusi senus pažįstamus, ėmėsi rengti vyro koncertus.
„Tai vienos draugės kavinėje Lemanas padainuodavo, tai kitos. Tai jubiliejiniame vakarėlyje, kokios įstaigos šventėje ar mugėje.
Važinėti koncertuoti į sanatorijas irgi buvo mano idėja“, – apie savo vadybinius sugebėjimus pasakojo Milda ir čia pat nukirto: daugiau A.Lemanui niekada jokių koncertų neorganizuos ir draugų nebeprašys jo kviesti padainuoti kokia nors proga.
Argi įmanoma po beveik penkiasdešimties bendro gyvenimo metų su žmogumi nutraukti bet kokius saitus?
„Visada maniau, kad Aleksas man – draugas iki gyvenimo pabaigos.
Juk jis dažnai ne tik namie, bet ir draugams sakydavo, kad mes esame komanda, ir visą gyvenimą visur būdavome kartu.
Sūnaus irgi niekada nepalikdavome vieno. O dabar supratau, kad jis ilgame gyvenimo kelyje buvo tik mano pakeleivis.
Kai po skyrybų Aleksas paskambinęs paprašė, kad po kokio nors koncerto Vilniuje įsileisčiau pernakvoti, pasakiau: to niekada nebus, kad pamirštų mano namus. Jis man – tiesiog miręs“, – liejo sielvartą M.Lemanienė.
Bet ji neslėpė, kad buvęs vyras delsia grąžinti dabar jau buvusių namų raktus, nors nuo praėjusių metų rudens ir nebuvo peržengęs jų slenksčio.
A.Lemanas į Birštoną pas sužadėtinę išsivežė asmeninius daiktus ir daugybę koncertinių kostiumų, kuriems prabangius audinius Milda ne kartą yra vežusi iš savo komercinių kelionių.
Bendrauja su kitų dainininkų žmonomis
Vienatvę ir negalavimus M.Lemanienė stengiasi vyti nuo savęs bendraudama su senomis draugėmis ir buvusio vyro scenos partnerių žmonomis.
„Dažniausiai pasikalbame su Galina Kučinskiene (62 m.), kurią kitas estrados riteris Edmundas Kučinskas (61 m.) taip pat paliko po daugiau nei keturiasdešimties bendro gyvenimo metų dėl beveik perpus jaunesnės moters.
Galina man skambina kartais po du kartus per dieną ir net ragina atvažiuoti pas ją į Klaipėdą pagyventi.
Šiltai pabendraujame ir su šviesaus atminimo Stasio Povilaičio žmona Birute. Ji mane irgi nuoširdžiai kviečia į savo namus Palangoje“, – pasakojo M.Lemanienė.
Dvasios ramybės ji semiasi ir šventovėse. Bet prisipažino, kad ją labiau traukia ne katalikiškos Vilniaus bažnyčios, o stačiatikių cerkvės.
„Matyt, esu ne tokia kaip visi normaliais laikomi žmonės. Niekada nepraeinu pro Aušros Vartus nepersižegnojusi, tačiau mano širdis atgyja po stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno katedros skliautais.
Pasiklausiusi ten giedančio choro pakylu virš kasdienybės, o prie ikonų degančios žvakės mane tiesiog užburia. Grįžtu namo lyg apsivaliusi, įgavusi naujų jėgų.
Ką padarysi, kad gilią senatvę tenka pasitikti vienai“, – akimirksniu susigraudinusi M.Lemanienė tuoj pat stengėsi pakeisti pokalbio temą į dar skaudesnę, bet labai jai svarbią – apie Anapilin iškeliavusį sūnų Jarą.
Milda kiekvieną vakarą pasideda sūnaus nuotrauką prie lovos ir pasikalba su juo. Prisimena, kaip jis svajojo tapti advokatu ir prieš mirtį jau buvo baigęs tris Vilniaus universiteto teisės studijų kursus.
Kaip paskambinęs kviesdavo atvažiuoti pas jį išgerti kavos, o Milda skubėdavo, kad sūnaus kava neatauštų.
„Ko gero, Lemanas mane paliko, nes pavargo vienas koncertuoti. Jo jėgos jau nebe tokios, kokios buvo anksčiau.
O Birštone rado prieglobstį pas jaunesnę.
Pas tokią, kuri apie jį šokinėja ir viską į rankas paduoda“, – atsiduso M.Lemanienė ir prisipažino bijanti sapne sulaukti sūnaus klausimo, kodėl jo mylimas tėvelis paliko ją vieną.
