Viešnagė Norvegijoje buvo lemtinga – per vieną treniruotę lūžo Mindaugo kaklas ir tai prikaustė jį prie vežimėlio.
Šiandien jis... treniruoja būrį jaunuolių. Jo beveik kasdieniai įrašai feisbuke tokie, kad atrodo, kad Mindaugas yra vienas garsių pasaulyje gyvenimo mokytojų ir įkvėpėjų.
„Kai pagalvosite, kad kažkas gal sunku ar užims daug laiko, pasiūlyčiau ne rezultatu gyventi. Rezultatas – akimirka, procesas – gyvenimas“, – rašo vaikinas.
„Kai žmogui galėjimas lygus tikėjimui – jis nesustabdomas“, – įsitikinęs jis.
Kasdienes istorijas Mindaugas rašo, nes mano, kad visi žmonės kuo nors gali įkvėpti šalia esantį, tik kasdienybėje to nepastebime, nustojame vertinti.
Neseniai M.Baltuška dalyvavo neįgaliųjų pasaulio čempionate Italijoje. Rezultatas ne itin buvo svarbus, kur kas svarbesnis naujų žmonių, savo kūno galimybių ir net neįtikėtinai patogios trasos atradimo džiaugsmas.
Mindaugas net nežino, iš kur tiek sprogstančios energijos. Gal iš mamos, kuri tikėjo juo ir palaikė sumanius ar stogais šokinėti, ar mokslus mesti.
Gal iš jau šviesaus atminimo tėčio, alpinizmo trenerio. Mindaugas jį kartą net pravirkdė tarstelėjęs, kad nenori būti į jį panašus. Tiksliau, į tai, kas liko iš alkoholio suniokotos asmenybės, kadaise gebėjusios su bendražygiais kopti į aukščiausias kalnų viršūnes.
Bet būtent tėvas įskiepijo meilę sportui, gamtai, iš jo vaikinas sužinojo, kas yra valios stiprybė, drąsa, ir tai, kad net patys stipriausi palūžta.
Gal energijos Mindaugas semiasi iš vaikystės draugo, baigusio kineziterapijos studijas ir masažavusio jį po traumos, bet nė karto neišveblenusio tokios nesąmonės kaip „Mindaugai, nepasiduok“ ar „Mindaugai, viskas bus gerai“. Tiesiog buvo kartu.
Mindaugas tvirtas ir dėl to, kad nori būti pavyzdys broliams 22 metų Tadui ir 15 metų Justui.
– Stebina jūsų užsibrėžtas tikslas dalyvauti parolimpinėse žaidynėse, vežimėlių rungtyje, – dar neatsisakėte šios idėjos?
– Man šiek tiek net nepatogu, kai garsiai nuskambėjo ši mano mintis, bet tai tik vienas planų.
Pagrindinis tikslas – gerai praleisti laiką, neskubėti, fotografuoti, atkreipti žiniasklaidos dėmesį į neįgaliųjų sportą, pakeisti požiūrį į neįgalų žmogų.
Jei parolimpiada būtų pagrindinis tikslas ir staiga dėl kokių nors priežasčių negalėčiau dalyvauti – aš sužlugęs.
Vienos žaidynės bus rudenį, joms tikrai nebūčiau spėjęs pasiruošti, o po ketverių metų Tokijuje rimtai bandysiu dalyvauti.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Kaip visų žmonių – atsikeli, pro langą matai tuos pačius orus, įsisuki į tą pačią rutiną.
Studijuoju, treniruojuosi, kitus treniruoju. Nuo praėjusio rudens turiu mokinę – susipažinome vienoje stovykloje, norėjo išmokti ant rankų stovėti.
Tąkart daviau keletą patarimų, paskui susitikome Kaune. Ji sakė, kad be manęs tokių gerų rezultatų nebūtų pasiekusi. Ne tik treniruoju – ir dėl mitybos jai duodu patarimų. Sumaniau, kad tai bus ir mano praktinio darbo dalis universitete.
Neseniai įkūriau Judėjimo mokyklėlę – treniruotis gali ateiti kas tik nori. Aš turiu trenerio patirties, nes kitus mokiau parkūro. Tik buvau įpratęs viską parodyti, dabar to negaliu padaryti, bet galiu kitaip. Į savo treniruotes įlieju parkūro elementų.
– Anksčiau uždirbdavote pinigų iš tatuiruočių, ar dar jas darote?
– Dabar ima ir pirštai nebeklauso. Bet broliui dariau – prašė, sakė jam nesvarbu, kaip atrodys, nori, ir viskas.
Tai patepliojau Mergelės ženklą dūmeliuose, buvo kaip tik Saulės užtemimas – tai ir jį įamžinau. Nesu patenkintas. Man daug streso – tatuiravimo mašinėlės normaliai nenulaikau, pasiruošti procedūrai pats negaliu.
– Kokia jūsų buitis, kaip gyvenate?
– Gyvenu bendrabutyje, kartu – dar vienas bendramokslis, bet jis netrukdo, nes kaip ir aš – negeria ir nerūko.
Mano buitis – tokia, kaip ir visų žmonių. Štai į Vilnių pokalbio atvažiavau man pritaikytu automobiliu. Taigi paprasta, stojęs į lygų kelią įsijungiu autopilotą ir iš viso nėra ko veikti.
– Kaip šiandien vertinate įvykį, pasodinusį jus į vežimėlį, – ką patartumėte kitiems ekstremalams?
– Štai žodžio „ekstremalu“ nenorėčiau vartoti. Tai netgi ne pačios parkūro bendruomenės formuluotė – tai visuomenės susikurtas stereotipas.
– Keista: žmonės laipioja sienomis, šokinėje per užtvarus – argi tai nėra ekstremalu, argi tai saugu?
– Alpinistai irgi laipioja sienomis, gimnastai atlieka triukus, be to, jie juos turi atlikti tiksliai, o parkūrininkams netgi lengviau – jie judesį atlieka taip, kaip jiems patogu. Žmogus panaudoja labai mažai savo galimybių – kojomis eina, rankomis ima daiktus.
Pažiūrėkite, kaip gracingai juda beždžionės, o mes juk į jas panašūs.
Traumų ne tik sportuodamas gali patirti – susižaloja žmonės darbe, patiria avarijas keliuose.
– Ar po studijų manote užsidirbti duonai iš sporto?
– Aišku, bent dabar taip atrodo. Net ne po studijų – nuo rudens, kai įkursiu viešąją įmonę ar dar kitaip sudėliosiu reikalingus dokumentus.
Džiaugiuosi studijomis – jos atveria galimybes. Tikrai nesigailiu, kad mečiau grafinį dizainą, – užteko poros metų, kad suprasčiau, jog man tai nepatinka.
– Ar jus skaudina žodis „neįgalus“?
– Aš toks ir esu. Širdies neužkabina, apie tai pasikalbu su kitais neįgaliais žmonėmis. Yra tokių, kuriems nepatinka.
Bet svarbu, kaip tą žodį ištarsi. Juk juodaodžiai tarpusavyje save gali vienas kitą taip vadinti, bet kitas, mestelėjęs tokį apibūdinimą, gali įskaudinti.
– Vos sutvirtėjęs sakėte, kad negalia atveria galimybes.
– Bet iš tiesų taip yra. Anksčiau maniau, kad sportas bus tik mano pomėgis, o štai dabar ketinu iš to pelnytis duoną. Pats sportas man atsivėrė kita perspektyva. Pradėjau sportuoti beveik iš karto po traumos, tai tas pat, kaip pradėtum bėgioti vos gimęs.
Galbūt tas kaklas lūžo kaip tik tam, kad pamatyčiau daugiau gyvenimo spalvų.
Nežinantiems atrodo, kad neįgalūs žmonės sportuoja tiek, kiek gali ir kaip jiems išeina, retas yra girdėjęs, pavyzdžiui, apie Lietuvos neįgaliųjų krepšinio rinktinės rezultatus ar puikią Kauno RSK komandą.
Tik gaila, kad Lietuvoje sportininkai turi mažai galimybių pereiti į aukštesnį lygį, nes nėra tinkamai parengtų trenerių.
– Kaip treniruojatės jūs?
– Darau viską, ką galiu. Važinėju dviračiu – suku ratus rankomis. Plaukioju, vaikštau į treniruoklių salę, važinėju lenktyniniu vežimėliu. Yra dar daug neišbandytų dalykų.
Štai praėjusią vasarą siūlė mokytis aitvaruoti, bet, kaip ir dauguma žmonių, aš tiesiog visko nespėju. Per savaitę turiu maždaug dešimt treniruočių.
– Jūs toks energingas ir geros nuotaikos – nejaugi nebūna momentų, kai savęs tiesiog gaila?
– Aš gal nenormalus, bet man keista, kaip galima gailėti savęs ar liūdėti. Sutrikęs buvau gal pirmąsias kelias dienas po traumos, paskui supratau, kad graužatis nepadės. Nematau prasmės eikvoti energiją neigiamiems dalykams. Jei kas sakytų: „Bet juk tu sulūžęs!“ – liepčiau eiti galvą persišviesti.
Kad būtų man šiaip liūdna? Neprisimenu...
– Gal, pavyzdžiui, dėl merginos, kuri nekreipia į jus dėmesio?
– Oi, merginų žemėje yra triskart daugiau negu vyrų. Jei viena nekreipia dėmesio, yra dar dvi. Šiuo metu neturiu draugės – gal ir gerai, nes valandų neužtektų. Juk merginoms reikia skirti dėmesio.
Prisiminiau! Man buvo liūdna, kai nugaišo brolio triušis.
Dvylika metų jis gyveno mūsų namuose Panevėžyje ir išties buvo liūdna jo netekti. Ir aš prie jo buvau prisirišęs. Pats visuomet norėjau žiurkės, bet mamai nepatiko, tai nepirko – brolis gavo triušį, turėjo jūrų kiaulytę.
Man gal ir buvimas parkūrininkų bendruomenėje padėjo – ten nėra surūgusių. Juk net mokslininkai įrodė, kad sportas kelia nuotaiką.
– Kokia bus jūsų vasara – gal neramu, kad veiklos sumažės?
– Viskas suplanuota nuo birželio 1-osios iki rugpjūčio pabaigos. Turiu dar kai kurių sumanymų – net nežinau, kaip juos įterpti į savo tvarkaraštį.
Pirmą vasaros dieną, jei viskas gerai, pajudu savo vežimėliu iš Panevėžio jūros link.
Sukarsiu 1000 kilometrų per Lietuvą, pakeliui aplankysiu Anykščius, Molėtus, Vilnių, Druskininkus, Marijampolę, Jurbarką, Šilutę, Klaipėdą, Palangą, Šiaulius, Radviliškį, kitus miestelius. Kas norės ir galės – prisidės prie manęs. Pernai bandžiau per dieną nuvažiuoti 100 kilometrų. Rytą pradėjęs baigiau vakare. Tik nebuvo taip įdomu, nes sukau ratus dviračių takais netoli reabilitacijos ligoninės, kurioje gulėjau.
Dabar bus įdomiau – keisis vaizdai, taip keliauti planuoju mėnesį. Paskui noriu perplaukti Kauno marias. Nežinau, koks atstumas – koks skirtumas, žinau, kad perplauksiu.
Paskui vyksiu pas senelę į Marijampolę – švęsime brolio gimtadienį. Dar laukia kelios stovyklos, kuriose savanoriausiu.
– Pinigų stygius jūsų nekankina?
– Gyvenu iš stipendijos ir neįgalumo pensijos. Pinigų trūksta visada – turi krūvą ar kelis eurus kišenėje. Nemėgstu jų kaupti, leidžiu, kol turiu. Praėjusią vasarą buvo momentas, kai sutrikau. Vykau į Šveicariją parsigabenti sportui tinkamo vežimėlio. Nors finansiškai padėjo kiti žmonės, išleidau viską.
Kaip tik buvau stovykloje Palangoje, paprašiau administracijos tušinuko, žymiklio ir patraukiau į J.Basanavičiaus gatvę. Kas norėjo darytis tatuiruotę, mokėjo tiek, kiek galėjo – kad ir po dešimt centų. Per pusantros valandos uždirbau apie dešimt eurų. Jau galėjau nusipirkti maisto.
– Jūs tikrai galėtumėte duoti patarimų tingintiems sportuoti!
– Pirmiausia reikia suprasti, kad sporte greito rezultato neverta laukti. Kūnas, mintys turi įprasti prie judėjimo. Patarimai – tik tušti žodžiai, žmogus pats turi pajusti, kad nori judėti.
Kita vertus, jei tingi, gal visai gerai jautiesi ir tau ne sportuoti reikia, o užsiimti kitokia veikla.
Nereikia sau užsibrėžti didelių tikslų, tegul sportas būna lyg profilaktika – tokiu atveju užteks 20 minučių pabėgioti ar pasivaikščioti.
Tik vis tiek man keista: žmonės dirba visą dieną, kad turėtų gražų būstą, skanaus maisto, galėtų pramogauti. O sportas – ta priemonė, kurios padedamas gerą savijautą gali gauti už dyką.
Bet žmonės nevertina nemokamų dalykų.
