Uteniškė sukrėsta – išėjo į gimtadienį ir neteko vaikų

Utenos vaikų teisių apsaugos darbuotojai tai neigė: kalta ne vaiko negalia, bet motinos įgūdžių stoka. 

„Noriu ir galiu auginti vaikus“, – tikino J.Derliūnienė. Iš moters du mažamečiai buvo paimti kovo pabaigoje.

Tąkart ji ir dar viena kaimynė vaikus be priežiūros paliko, kai išėjo švęsti trečios kaimynės gimtadienio. Vienai moteriai sūnus buvo grąžintas po poros dienų, J.Derliūnienei – gegužės pradžioje.

Moteris įsitikinusi, kad vaikai jai buvo grąžinti, kai vaikų teisių gynėjams paskambino jos istoriją išklausęs Seimo narys. Vaikų likimu pradėjo domėtis ir neįgaliaisiais besirūpinantis fondas „Algojimas“.

Kiek kitaip sprendimą negrąžinti broliukų motinai aiškino vaikų likimu susirūpinę specialistai. Jie tikino, kad šiai moteriai stinga įgūdžių tinkamai prižiūrėti vaikus.

Specialistai siūlė savo pagalbą – pakvietė J.Derliūnienę apsigyventi kartu su vaikais Utenos šeimos ir vaiko gerovės centre, kur motina būtų prižiūrima, gautų įvairią pagalbą. Jie neigė diskriminaciją dėl negalios, o grąžinti moteriai vaikus tikina nusprendę, kai pastebėjo jos pastangas keistis.

Į J.Derliūnienės pagalbos šauksmą atsiliepusi fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė mano, kad specialistai neatpažino vaiko negalios, nesuprato šeimos išskirtinumo.

Pati neįgalų vaiką auginusi moteris tikino, kad J.Derliūnienės šeimai reikia specifinės pagalbos. Kokios? Tai galėtų pasakyti negalią pažįstantis atvejo vadybininkas. Tokios paslaugos valstybė kol kas neteikia.

Ši istorija sukėlė ir politikų diskusijas: kas geriau – ištraukti šeimą iš įprastos aplinkos ir ten keisti tėvų įpročius, ar ateiti į pagalbą šeimai ten, kur ji gyvena.

Vaikai iš motinos buvo paimti, kai J.Derliūnienė šventė garbaus amžiaus kaimynės gimtadienį. Išeidama į svečius, ji paliko šešerių ir ketverių metų berniukus vienus. „Vaikus palikau pusvalandžiui“, – tikino moteris.

Kol jos nebuvo, vaikai triukšmavo. Vyresniajam yra nustatytas mišrus raidos sutrikimas, dėl negalios berniukas yra hiperaktyvus. „Kas dešimt minučių jo emocijos svyruoja nuo euforijos iki isterijos“, – aiškino J.Derliūnienė.

Kaimynai ėmė domėtis, kas nutiko. Supratę, kad vaikai namuose vieni, iškvietė ugniagesius, policiją, atvyko ir vaiko teisių specialistai.

Moteriai alkotesteriu buvo nustatytas 1,47 promilės girtumas. „Išgėriau pustrečios taurės 6 proc. stiprumo sidro“, – neslėpė motina. Berniukai iš J.Derliūnienės namų buvo paimti ir nuvežti į Utenos šeimos ir vaiko gerovės centrą.

Tarnybos į šiuos namus buvo kviestos pirmą kartą. Šeima nuo atvykimo į Uteną metus dėl socialinių įgūdžių stokos buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Specialistai periodiškai ją tikrindavo, didelės rizikos, teigia, neįžvelgę.

Anksčiau dėl netinkamų gyvenimo sąlygų J.Derliūnienė jau buvo su vaikais apgyvendinta Utenos šeimos ir vaiko gerovės centre. Radusi nuomojamą būstą, moteris su vaikais iš centro išsikėlė.

Kitą dieną po vaikų paėmimo J.Derliūnienė nuėjo į Utenos vaiko teisių skyrių. Tikėjosi, kad vaikai bus jai tuojau pat sugrąžinti.

Atsakymas ją šokiravo. „Jie pasakė, kad vaikus grąžins po pusės metų, – prisiminė motina. – O man per tą laiką reikia rasti darbą, kitą gyvenamąją vietą ir užsikoduoti.“

Alkoholį moteris vartojanti kartą per du-tris mėnesius ir nėra nuo jo priklausoma. Tai vėliau patvirtino ir moterį konsultavusi psichologė.

Šeima gyveno iš motinos ir sūnaus gaunamų išmokų dėl neįgalumo – 700 eurų per mėnesį. Būtiniausioms reikmėms pinigų šeimai netrūkdavo.

J.Derliūnienė įsitikinusi, kad vaikų jai negrąžino todėl, kad sūnaus negalią specialistai palaikė auklėjimo klaida: „Tai -diskriminacija dėl negalios.“

Moteriai buvo siūloma apsigyventi kartu su vaikais šeimos ir vaiko gerovės centre. Tačiau J.Derliūnienė nesutiko, liko gyventi bendrabutyje, į centrą eidavo tik lankyti vaikų.

Dėl teisės susigrąžinti vaikus ji rašė laišką merui, skambino neįgaliesiems padedančio fondo „Algojimas“ vadovei, Utenoje išrinktam Seimo nariui.

„Noriu ir galiu auginti vaikus“, – prašydama pagalbos tikino J.Derliūnienė.

Netrukus vaiko teisių specialistai surengė posėdį ir sūnus jai grąžino „su dideliu avansu“.

„Bijo, kad nepabėgčiau į kitą rajoną. Nepasitiki. Vadino mane aferiste ir melage“, – sakė motina.

J.Derliūnienė skundėsi patyrusi Utenos šeimos ir vaiko centro darbuotojų patyčias ir pažeminimus. „Gal ir gerai, kad vaikus paėmė. Būtum prasigėrusi tame bendrabutyje“, – nemalonius komentarus girdėjo moteris.

Iš bendrabučio tą patį vakarą paimtas buvo ir kitos moters sūnus. Moteriai buvo nustatytas 1,97 promilės girtumas, tačiau kitaip nei J.Derliūnienei, jai sūnų grąžino po poros dienų.

J.Derliūnienė piktinosi, kodėl jai, negeriančiai motinai, teko stipriai pakovoti už teisę auginti vaikus.

Utenos vaikų teisių skyriaus vedėja Gailutė Blažienė neigė, kad J.Derliūnienės vaikai buvo paimti dėl negalios: „Vaikai buvo paimti tikrai ne dėl to. Tokios kalbos – absurdas, gryna nesąmonė.“

G.Blažienė sakė, kad specialistams nerimo sukėlė žaizdos berniuko galvoje. „Vaikas, kuris turi negalią, buvo stipriai sužalota galva, beužgyjančiomis žaizdomis. Norėjom ištirti situaciją“, – sakė vedėja.

Specialistai išsiaiškino, kad žaizdos vaikui atsirado dėl negalios paskatinto judrumo ir susižalojimų. Jie tikino, kad motina galėjo vaiką apsaugoti nuo susižalojimų.

„(Berniukas) pabuvo daugiau nei mėnesį centre ir (žaizdų. – Red.) nebuvo. Jurgitai sakiau, kad šitas vaikas turi būti kaip aguonos grūdas akyse, ji turi itin jį saugoti“, – pasakojo G.Blažienė.

Paklausta, kodėl J.Derliūnienės kaimynei sūnus buvo tuojau pat atiduotas, o Jurgitai reikėjo pastangų, vedėja aiškino: „Kaimynės vaikas nedarė tokių dalykų, kaip Jurgitos vaikai. Jurgitai trūksta bendravimo įgūdžių su vaikais. Mes pabandėm centre parodyti, kaip reikia žaisti, bendrauti su vaikais.“

Ji aiškino, kad J.Derliūnienės vaikai yra itin aktyvūs, jiems reikia ypatingos priežiūros.

Sūnus grąžinti motinai specialistai, anot G.Blažienės, nusprendė, kai pamatė jos pažangą: „Grąžinome vaikus avansu – ji stengėsi, daug ką darė. Po poros savaičių gavome grįžtamąjį ryšį – pasidžiaugėme, ji lankosi ir pas psichiatrą, pas psichologą.“

Portalui lrytas.lt J.Derliūnienė neigė, kad lankėsi pas psichiatrą: “Ėjau tik pas psichologę.“

Kad vaikai nebūtų iš J.Derliūnienės ir vėl paimti, jai reikės atitikti geros mamos kriterijų.

„Tai vienintelis kriterijus. Ji turi lankytis pas specialistus, bendrauti su socialine darbuotoja. Svarbu, kad ji galėtų stiprinti save. Vyresnysis jau dabar spiria jai į koją. Vaikus reikia auklėti“, – sakė G.Blažienė.

Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro vadovė Diana Deveikienė sakė, kad pačiai motinai reikia didelės pagalbos dėl gebėjimo tinkamai pasirūpinti vaikais: „Jai reikalinga nuolatinė specialistų pagalba. Ji neturi įgūdžių, yra labai įtari, nepasitiki žmonėmis, kurie jai nori padėti, sunkiai priima informaciją. Žmogus atrodo mielas, nuoširdus, bet iš tikrųjų, manipuliatorė – taip ji išmoko apsaugoti save.“

D.Deveikienė aiškino, kad motinystės įgūdžių trūkumas galėjo atsirasti dėl asmeninės J.Derliūnienės patirties: „Ją tėvai irgi paliko, ji augo internate. Tokie žmonės yra šeimų aukos. Ji netiki savo tėvais, netiki niekuo. Jai dar labai daug laiko reikės, kol ji galės pasitikėti žmonėmis.“

Esminis motinos trūkumas, anot D.Deveikienės, – kad ji nepriima pagalbos. „Ji nėra degradavusi, alkoholikė, motinystės instinkto ir noro būti mama jai netrūksta, bet trūksta to, kad įsiklausytų į žmonių, kurie nori, kad vaikai saugiai užaugtų šeimoje, rekomendacijas, įsitrauktų į pagalbos procesą, pozityvios tėvystės mokymus“, – sakė D.Deveikienė.

Specialistė pridūrė, kad jie neturi teisės sužinoti, kokia yra motinos negalia, jei ji nenori to atskleisti. „Moteris neatskleidė savo neįgalumo. Ji gynybiškai neigia. Sako, kad tik dėl stuburo neįgalumas. Be žmogaus sutikimo negalime sužinoti tos informacijos. Jei tėvai yra neįgalūs ir tą dieną nepasirūpino vaikais – tai nėra pasiteisinimas“, – kalbėjo centro vadovė.

Ji pritarė G.Blažienei dėl įvykusių pokyčių. „Per tą mėnesį (kai vaikai gyveno gerovės centre. – Red.), jinai jau buvo padariusi nemenką pažangą, tada vaikai buvo grąžinti. Matėsi, kad ji atvira ir linkusi keistis. Tikimės, kad viskas tik gerės ir gerės. Bet ji turi aktyviai priimti pagalbą“, – aiškino centro vadovė.

D.Deveikienė džiaugėsi, kad Utenos rajone šešioliktus metus su rizikos šeimomis dirbama pagal Norvegijos modelį. „Pernai buvau Norvegijoje, man buvo malonu, kad mes Lietuvoje, savo rajone, jau seniai taip darome. Centre vaikas laikinai būna, kol šeima pasveiksta ir vaikas gali grįžti gyventi namo“, – sakė centro vadovė.

Ji tikino, kad tikslas – ne perduoti vaikus globos namams, bet grąžinti juos į biologines šeimas.

„Jei nepavyksta vaiko grąžinti, tik tada ieškomi globėjai įtėviai ir kraštutiniu atveju – globos namai. Per 20 metų, kiek dirbu, tik 4 vaikai pakliuvo į globos namus. Kiti pakliuvo atgal į šeimas, dalis – pas globėjus“, – aiškino D.Deveikienė.

Ji sakė, kad Utenos šeimos ir vaiko gerovės centre ne viena šeima pasikeitė į gera. 

Į šią istoriją įsitraukė ir šeimomis, kurios augina vaikus su negalia, besirūpinantis fondas „Algojimas“. Jo vadovė A.Stančikienė įsitikinusi, kad J.Derliūnienė nesulaukė reikiamos pagalbos, o tik pagrūmojimų. „Tokiems žmonėms reikalinga pagalba, o jie vertinami ir baudžiami, pagalba neateina jokia“, – teigė A.Stančikienė.

J.Derliūnienė gegužę penkias dienas praleido “Algojimo“ šeimų stovykloje. A.Stančikienė tikino mačiusi, kaip meiliai vaikai glaudėsi prie motinos.

Jos manymu, specialistai neatpažino vaiko negalios ir palaikė tai prasto auklėjimo pasekme. „Žmonės neatpažįsta negalios. Jiems atrodo, kad tai yra vaiko apleistumas.

Kartais manoma, kad socialinių įgūdžių stoka yra dėl priklausomybių ar nenorminio gyvenimo. Mama pati turi negalią, ko gero, mišrų raidos sutrikimą. Jos gyvenime nuo pat gimimo nebuvo jokios atramos“, – dėstė fondo vadovė.

A.Stančikienės teigimu, motiną žlugdo ir asociali aplinka. „Šiuo atveju skurdo nėra – mamos ir vaiko negalių pinigų pakanka. Bet yra socialinis nepriteklius – mama neturi teigiamų socialinių ryšių, kurie būtų pozityvūs. Nėra aplinkos palaikymo. Jai reikia padėti sukurti socialinius tinklus. Toje aplinkoje mama žlugdoma“, – sakė visuomenininkė.

Moters įsitikinimu, toks atvejis – ne vienintelis. „Tokių istorijų (kad dėl negalios vaikai paimami iš tėvų. – Red.) yra ne viena. Šita situacija labai aiškiai parodo, kaip svarbus ir reikalingas atvejo vadybininkas, kuris turėtų žinių, kompetencijų ir būtų orientuotas į konkrečią situaciją“, – aiškino fondo vadovė.

Ji kvietė padėti nuo pat vaikystės gyvenimo vėtomai ir mėtomai moteriai. „Kaip fondo vadovė ir kaip prisidėjusi prie šios šeimos gyvenimo, kreipiuosi prašydama ir klausdama, gal atsirastų žmonių Utenoje, kurie galėtų užleisti tuščią sodybą ar išnuomoti butą. Laiduojame už šios moters dorą. Mes prisiimtumėm atsakomybę už buto priežiūrą. Ji yra moki, gali mokėti už paslaugas. Jei būtų šviesių žmonių, kurie galėtų pakviesti mamą į savo bendruomenę, tai irgi būtų didelė pagalba“, – kvietė A.Stančikienė.