Prispausta skolų dėl namo išlaikymo ir sunkaus gyvenimo buvusi Šiaulių universiteto Lietuvių literatūros katedros kūrybinio rašymo dėstytoja neturėjo kitos išeities kaip emigruoti.
Lietuvoje poezijos ir prozos knygomis išgarsėjusi Mari Poisson lietuvių pamėgtame Londone nebuvo sutikta išskėstomis rankomis. Ji įsitikino, kad solidaus amžiaus žmogui rasti darbo beveik neįmanoma: „Jeigu ne bažnyčia, kunigas ir choras, ko gero, Londone nebūčiau susikūrusi naujo gyvenimo.“
Zigmo Gėlės premijos laureatė užsienyje padirbėjo fiziškai ir kūrybiškai – Mari Poisson nesibaimino darbo fabrike. Senjorė Londone tapo Karališkosios literatų draugijos nare, o užsidirbusi pinigų Lietuvoje grąžino skolas.
– Dažniausiai emigruoja jauni lietuviai, tėvynėje nenorintys dirbti pusvelčiui. Kodėl būdama brandaus amžiaus ryžotės laimės ieškoti kitur? – paklausiau M.Jurgelevičienės-Mari Poisson.
– Todėl, kad neturėjau kitos išeities. Aišku, nebūčiau emigravusi, jei tik būčiau galėjusi kaip nors išgelbėti namą ir palikti jį vaikams kaip prisiminimą apie tėvų čia investuotą jaunystę.
Buvo ir kitų dalykų, dėl kurių emigravau. Išsilavinimas. Mano knyga angliškai. Rašytojos karjera. Be priežasties niekada nebūčiau pasitraukusi iš Šiaulių.
Ne man emigruoti. Esu namisėda, nemėgstu keliauti. Patinka būti namie, mokytis, skaityti, rašyti, kurti drabužius, interjerus, filmus.
Bet juk, kaip visi puikiai supranta, be pinigų nieko nepadarysi. Nebent turėtum rimtų ir įtakingų savo talento gerbėjų. Manau, kad tokiais galiu laikyti savo bendraamžius literatūros kritiką Valentiną Sventicką ir man amžinai gyvą poetę Onę Baliukonę (1948–2007).
„Būkite žmonės, išleiskite Marijos knygą“, – jei ne šis V.Sventicko sakinys, antroji mano knyga niekada nebūtų buvusi išleista ir aš šiandien nebūčiau jokia rašytoja. Jau buvau net ir viltį praradusi. Tarp pirmosios knygos „Dvišalis eismas“ ir antrosios „Plėviasparnis“ buvo praėję vienuolika metų.
Tikrai gerokai per daug autorei, kuri savo pirmąjį kūrinį išleido beveik keturiasdešimties.
– Išvykote brandaus amžiaus. Nebijojote, kad nepritapsite svetur?
– Dėl nepritapimo gal net kiek lengviau svetur nei namie. Juk nesunku suvokti, kodėl žmonės nenori tavęs, kodėl geriau renkasi „savuosius“, kodėl šalinasi benamių, valkatų ir emigrantų.
O kas manęs laukė namie? Būti bename, valkata ir emigrante namie kur kas skaudžiau ir, be abejo, sunkiau.
Tiesa, namie tarsi turi teisę pakovoti dėl savęs. Žinoma, ši galimybė tuojau pat tave pastato į atstumtųjų gretas. Nepaisant to, galimybė kovoti už save yra didžiulis pliusas. Svetur juk nepakovosi.
Nepatinka – tai ir važiuok, iš kur atvažiavusi. Be to, dar ir kalbos barjeras. Ilgesys. Vienatvė.
Tačiau, kita vertus, yra ir tokios pagalbos, kokia Lietuvoje net neįsivaizduojama. Kai patenki į tokią padėtį be išeities, pradedi daug labiau tikėti Dievo pagalba.
Lygiai tas pat ir dėl senatvės. Jauni autoriai vengia senųjų, nevertina jų. Tačiau juk žinome, kad senatvė nepraeis pro šalį. Kaip ir mirtis.
Kai buvau atleista iš Šiaulių universiteto, man buvo lygiai penkiasdešimt.
Kai išvažiavau į Londoną, man buvo penkiasdešimt septyneri. Dabar – šešiasdešimt septyneri. Nelaimės tiesiog užklupo mane.
Tačiau sykiu šie trys dalykai (amžius, atstumtosios situacija ir emigracija) yra didžiausias mano gyvenimo turtas. Tiesą sakant, Londone nejaučiau jokios senatvės. Atjaunėjau, pasidariau daug miklesnė, narsesnė, stipresnė, talentingesnė, geresnė aktorė.
– Vykote viena ar su vyru? Kokių darbų ėmėtės Londone?
– Vyras padėjo nuvykti ir išvyko atgal. Tada jis dirbo alaus darykloje „Gubernija“ ir kas mėnesį man į banko kortelę pervesdavo šiek tiek pinigų. Žinoma, jam tai buvo daug, o man – labai mažai.
Darbo negalėjau rasti, tad persikrausčiau iš Rytų į Vakarų Londoną, kur nėra lietuvių, įstojau į Vakarų Londono koledžą ir pradėjau giedoti Anglikonų bažnyčios chore.
Vyras irgi netrukus atvažiavo. Susitvarkėme leidimus dirbti, bet jokio darbo nuo kovo iki lapkričio nebuvo, tad abu mokėmės koledže ir ieškojome darbo.
Buto šeimininkė matė, kad mes – geri žmonės, kad stengiamės. Ji ne tik laukė nuompinigių, bet ir skolino maistui.
Beveik tikras stebuklas šiame žiauriame pasaulyje. Dar vienas įrodymas, kad Dievas tikrai teikia pagalbą.
Šeimininkė sakydavo: niekas nesitęsia amžinai. Taip ir buvo. Galiausiai gavome truputį darbo žirgų lenktynėse ir sporto renginiuose per šeimininkės vyro rekomendacijas. Nedaug, po kelias valandas per savaitę.
Vėliau mano vyras pradėjo dirbti daugiau valandų, aš susiradau nuolatinį darbą fabrike. Nebuvo sklandu.
Visaip buvo, įskaitant sukčiavimus. Fabrikas toli, apie tris valandas kelio. Kelionė kainavo brangiai.
Dirbau antroje pamainoje, parsigaudavau namo paskutiniu metro traukiniu apie pusę dvyliktos.
Jei tik duodavo darbo, dirbau šeštadieniais ir sekmadieniais. Tada mečiau koledžą ir giedojimą bažnyčios chore.
– Ar emigracijoje neapleidote kūrybos?
– Norėjau ir toliau rašyti portalui Bernardinai.lt, tačiau jie kažkodėl manęs nebeįsileido. Kad neprarasčiau formos, prikalbinau Sarą Poisson (žurnalistę ir rašytoją Rasą Čergelienę) kartu rašyti laiškų romaną „Šabaš“. Mokiausi dar ir lotynų bei italų kalbų. Tik nieko nenuveiksi be pinigų.
Kurį laiką vyras tiesiog nebegaudavo darbo. Sėdėjo namie ir stropiai mokėsi kaip mokinukas. Matyt, kad nuramintų sąžinės priekaištus.
Kai dirbau fabrike, iš visų veiklos rūšių pasilikau tik „Šabaš“ – šiaip taip sugebėdavau parašyti po vieną laišką per savaitę. Ir tai ne visada.
Bet pagaliau pradėjome dirbti abu. Vyras uždirbdavo daugiau, gaudavo daugiau darbų, buvo darbštus, pareigingas, patikimas. Tad galėjome pagaliau imtis įgyvendinti svarbiausią mano svajonę – grąžinti skolas Lietuvoje ir išleisti novelių knygą „Tikra mergaitė“ angliškai.
Vertimas ir leidimas kainavo brangiai, tačiau vyras jau uždirbo tiek, kad galėjo gauti paskolą.
Tuo pat metu baigėme rašyti „Šabaš“. Sara Poisson sunkiai, bet vis dėlto surado rėmėjų Lietuvoje. Vieną gražią dieną Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido mūsų knygą. Aš neprisidėjau niekuo, nes buvau iki ausų įklimpusi skolose su „Tikra mergaite“.
– Ar Anglijoje senjorai emigrantai gali tikėtis finansinės paramos? Ar vertėtės iš lietuviškos senatvės pensijos?
– Aišku, kad buvo sunku pragyventi. Tačiau kol abu dirbome, nieko neprašėme. O ir negalėjome prašyti. Dar nebuvome reikiamo amžiaus, nebuvome pakankamai ilgai gyvenę Londone.
Sunkiai, bet vis tiek padarėme, ką norėjome. Juk gyvenimas nestovi vietoje.
Per tą laiką, kol gyvenome Londone, ištekėjo dukra Ieva, gimė anūkas Sauliukas, o aš vis negalėjau nei nuvažiuoti, nei duoti jiems ką nors. Be galo skaudu prisiminti šį laikotarpį. Jaučiausi tikra egoistė.
Be to, sunkiai susirgo mano motina. Vyras viską metė ir išvažiavo jos slaugyti. Aš sukandau dantis ir mokiausi, skaičiau, rašiau. Niekas nežinojo, kiek ta sumaištis truks. O truko daugiau nei porą metų.
Teko eiti į savivaldybę prašyti pašalpos. Gavau vadinamąjį „Housing Benefit“ – pašalpą sumokėti už nuomą. Gavau ir paskolą mokslui – užsisakiau parengiamuosius kursus tarptautiniame anglų kalbos studijų centre, norėjau išsilaikyti kalbos testą, kuris yra būtinas stojant į doktorantūrą Didžiojoje Britanijoje.
Mirus mamai neturėjau pinigų net į laidotuves nuvažiuoti.
Kas gali suprasti, kiek man kainavo tas pasiryžimas neišsukti iš pasirinkto kelio?
– Kaip emigracija pakeitė jūsų gyvenimą?
– Gyvenau Londone dešimt metų ir manau, kad Londonas mane iš esmės pakeitė. Tiksliau, daug ko išmokė. Manęs jau nebesupranta net mano vaikai.
Tačiau didžiuliai miestai ir turi galių pakeisti kūrėją – išmokyti daug didesnio tempo, greitesnių apsukų, gyvybingesnio mąstymo.
Aišku, svarbiausia nepamiršti, dėl ko čia atvažiavai, koks buvo pirminis tikslas. Juk gali pasirodyti, kad gelbėjaisi nuo bado mirties – baisiausios iš mirčių. Aišku, kad gelbėjausi. Tai tiesa, bet tai juk ne tikslas.
– Nesigailite, kad neišvykote iš Lietuvos anksčiau?
– Niekada nieko nesigailiu. Daug ką padariau Lietuvoje.
Pasistatėme namą Šiauliuose. Užaugo vaikai. Kaip rašytoja buvau jau pasiekusi tiek, kad net ir iš Londono buvau pakviesta į Geteborgo knygų mugę pakalbėti apie moters identitetą.
Šiauliuose įkūriau kūrybinio rašymo studiją „Plėviasparniai“, kuri veikia ir šiandien.
– Kokie jūsų planai? Gal jau ketinate susisaistyti su Lietuva?
– Mano planai paprasti – garbingai pasenti ir pasitraukti į nebūtį neužkraunant naštos vaikams. Jau kuris laikas gyvenu gimtinėje.
Kainos kilo, sumažino pašalpas, rasti, kur persikelti, nepavyko, tad išsikrausčiau iš Londono.
Išsikrausčiau su viltimi sugrįžti, jei rasčiau kur gyventi. Viskas juk priklauso nuo vieno paprasto dalyko – pinigų.
Anglė, kurianti filmą apie mane, pavadino jį „Intelektualės iš Lietuvos pastangos likti Londone“. Toji „intelektualė“ neturi nieko daugiau – tik labai gerą skonį.
Jaučiuosi kaip kokiame realybės šou Lietuvoje gaudama senatvės pensiją – šimtą devyniolika eurų per mėnesį. Su tokiais pinigais pragyvenu tik todėl, kad gyvenu ne viena.
Vyras gauna truputį daugiau, nes prisideda ir neįgalumo pensija. Jeigu likčiau viena, nepragyvenčiau ne tik Londone, bet ir čia.
Sugrįžau į mamos namelį Šilalės rajone, Kaltinėnuose. Motina prieš mirtį testamentu jį man paliko, todėl jis man nieko nekainavo. Testamentu dabar užrašiau jį dukrai.
Keista, bet su Lietuva mane dabar sieja projektas Švedijoje, filmas Anglijoje, vaikai, keli ištikimi draugai ir glaukoma, kuri amžinai su manimi. Esu akla kairiąja akimi.
Svajonių šalyse garsūs lietuviai ištvėrė tik kelis mėnesius
Po devynis mėnesius trukusios emigracijos į Australiją buvusi moterų žurnalų leidėja Eva Tombak (56 m.) su šeima 2012-ųjų vasarą grįžo į Lietuvą. Ji savo ir sutuoktinio Viktoro sprendimą persikelti gyventi į tolimą žemyną vadino avantiūra ir didelių šeimos išbandymų periodu. Nors E.Tombak buvo jau per penkiasdešimt, amžius nuo emigracijos neatbaidė. „Argi sulaukus penkiasdešimties gyvenimas baigiasi? Esu smalsi, mėgstu nuotykius, mane „veža“ naujos patirties aušra“, – dar prieš išvykimą į Australiją skeptikams atsakydavo žinoma moteris. „Aš niekada neįsivaizdavau, kad gali būti taip baisu. Mes apie Australiją svajojome labai seniai. Man visuomet atrodė, jog tai yra kažkoks rojaus žemynas. Juk tiek daug gražių dalykų apie šį žemyną rašoma“, – grįžusi po trumpalaikės emigracijos į Lietuvą vienoje televizijos laidoje pasakojo E.Tombak. Ji teigė, kad nusivylimas gyvenant svetur ją aplankė ne dėl pačios Australijos, o dėl stipraus Lietuvos ilgesio: „Manau, kad kiekvienam žmogui yra skirta vieta. Ir turbūt sava vieta pirmiausia yra ten, kur esi gimęs. Labai norėjosi namo. Niekada nemaniau, kad esu taip stipriai susitapatinusi su Lietuva. Man visada atrodė, kad esu kosmopolitė. Ir mano tėvų skirtinga tautybė. Aš visuomet jausdavausi ne visai atitinkanti tam tikrus savo šalies standartus.“ Vienintelė nauda, kurią davė Australija, – joga. Būtent Australijoje E.Tombak įkvėpimo ėmė semtis iš jogos. Grįžusi į Vilnių buvusi žurnalų leidėja veda jogos treniruotes, rašo knygas.
2002-aisiais laimėjęs žaliąją kortelę humoristas Artūras Orlauskas (54 m.) su šeima susikrovė lagaminus ir iškeliavo į JAV. Vyras pirmiausia tikėjosi užtikrinti geresnę ateitį savo vaikams. A.Orlauskas svajonių šalyje ištvėrė vos kelis mėnesius. Į Lietuvą jį parvijo širdžiai mieli darbai – koncertai, televizijos projektai. Jau tuomet atlikėjas suprato, kad į JAV nebegrįš. Grįžusį humoristą aplankė ir nauji jausmai – 2006-aisiais A.Orlauskas vedė mylimąją Editą, su ja augina sūnų Marką. „Nesakau, kad Amerikoje idealu, bet Lietuvoje man maloniau. Čia galiu dirbti mėgstamą darbą. Ir kol kas galiu pragyventi“, – grįžęs pasakojo kaunietis. Šešerius metus Mičigano valstijoje, Detroito priemiestyje, praleidę jo vaikai Martynas ir Ieva taip pat grįžo į gimtinę. Už Atlanto įsitvirtino tik buvusi humoristo žmona ir jo dviejų vaikų motina Vitalija. Ji šiuo metu dirba ligoninėje – atlieka tyrimus ultragarso aparatu.
