Prispausta skolų dėl namo išlaikymo ir sunkaus gyvenimo buvusi Šiaulių universiteto Lietuvių literatūros katedros kūrybinio rašymo dėstytoja neturėjo kitos išeities kaip emigruoti.
Lietuvoje poezijos ir prozos knygomis išgarsėjusi Mari Poisson lietuvių pamėgtame Londone nebuvo sutikta išskėstomis rankomis. Ji įsitikino, kad solidaus amžiaus žmogui rasti darbo beveik neįmanoma: „Jeigu ne bažnyčia, kunigas ir choras, ko gero, Londone nebūčiau susikūrusi naujo gyvenimo.“
Zigmo Gėlės premijos laureatė užsienyje padirbėjo fiziškai ir kūrybiškai – Mari Poisson nesibaimino darbo fabrike. Moteris Londone tapo Karališkosios literatų draugijos nare, o užsidirbusi pinigų Lietuvoje grąžino skolas.
– Dažniausiai emigruoja jauni lietuviai, tėvynėje nenorintys dirbti pusvelčiui. Kodėl būdama brandaus amžiaus ryžotės laimės ieškoti kitur? – paklausiau M.Jurgelevičienės-Mari Poisson.
– Todėl, kad neturėjau kitos išeities. Aišku, nebūčiau emigravusi, jei tik būčiau galėjusi kaip nors išgelbėti namą ir palikti jį vaikams kaip prisiminimą apie tėvų čia investuotą jaunystę.
Buvo ir kitų dalykų, dėl kurių emigravau. Išsilavinimas. Mano knyga angliškai. Rašytojos karjera. Be priežasties niekada nebūčiau pasitraukusi iš Šiaulių.
Ne man emigruoti. Esu namisėda, nemėgstu keliauti. Patinka būti namie, mokytis, skaityti, rašyti, kurti drabužius, interjerus, filmus.
Bet juk, kaip visi puikiai supranta, be pinigų nieko nepadarysi. Nebent turėtum rimtų ir įtakingų savo talento gerbėjų. Manau, kad tokiais galiu laikyti savo bendraamžius literatūros kritiką Valentiną Sventicką ir man amžinai gyvą poetę Onę Baliukonę (1948–2007).
„Būkite žmonės, išleiskite Marijos knygą“, – jei ne šis V.Sventicko sakinys, antroji mano knyga niekada nebūtų buvusi išleista ir aš šiandien nebūčiau jokia rašytoja. Jau buvau net ir viltį praradusi. Tarp pirmosios knygos „Dvišalis eismas“ ir antrosios „Plėviasparnis“ buvo praėję vienuolika metų.
Tikrai gerokai per daug autorei, kuri savo pirmąjį kūrinį išleido beveik keturiasdešimties.
– Išvykote brandaus amžiaus. Nebijojote, kad nepritapsite svetur?
– Dėl nepritapimo gal net kiek lengviau svetur nei namie. Juk nesunku suvokti, kodėl žmonės nenori tavęs, kodėl geriau renkasi „savuosius“, kodėl šalinasi benamių, valkatų ir emigrantų.
O kas manęs laukė namie? Būti bename, valkata ir emigrante namie kur kas skaudžiau ir, be abejo, sunkiau.
Tiesa, namie tarsi turi teisę pakovoti dėl savęs. Žinoma, ši galimybė tuojau pat tave pastato į atstumtųjų gretas. Nepaisant to, galimybė kovoti už save yra didžiulis pliusas. Svetur juk nepakovosi.
Nepatinka – tai ir važiuok, iš kur atvažiavusi. Be to, dar ir kalbos barjeras. Ilgesys. Vienatvė.
Tačiau, kita vertus, yra ir tokios pagalbos, kokia Lietuvoje net neįsivaizduojama. Kai patenki į tokią padėtį be išeities, pradedi daug labiau tikėti Dievo pagalba.
Lygiai tas pat ir dėl senatvės. Jauni autoriai vengia senųjų, nevertina jų. Tačiau juk žinome, kad senatvė nepraeis pro šalį. Kaip ir mirtis.
Kai buvau atleista iš Šiaulių universiteto, man buvo lygiai penkiasdešimt.
Kai išvažiavau į Londoną, man buvo penkiasdešimt septyneri. Dabar – šešiasdešimt septyneri. Nelaimės tiesiog užklupo mane.
Tačiau sykiu šie trys dalykai (amžius, atstumtosios situacija ir emigracija) yra didžiausias mano gyvenimo turtas. Tiesą sakant, Londone nejaučiau jokios senatvės. Atjaunėjau, pasidariau daug miklesnė, narsesnė, stipresnė, talentingesnė, geresnė aktorė.
– Vykote viena ar su vyru? Kokių darbų ėmėtės Londone?
– Vyras padėjo nuvykti ir išvyko atgal. Tada jis dirbo alaus darykloje „Gubernija“ ir kas mėnesį man į banko kortelę pervesdavo šiek tiek pinigų. Žinoma, jam tai buvo daug, o man – labai mažai.
Darbo negalėjau rasti, tad persikrausčiau iš Rytų į Vakarų Londoną, kur nėra lietuvių, įstojau į Vakarų Londono koledžą ir pradėjau giedoti Anglikonų bažnyčios chore.
Vyras irgi netrukus atvažiavo. Susitvarkėme leidimus dirbti, bet jokio darbo nuo kovo iki lapkričio nebuvo, tad abu mokėmės koledže ir ieškojome darbo.
Buto šeimininkė matė, kad mes – geri žmonės, kad stengiamės. Ji ne tik laukė nuompinigių, bet ir skolino maistui.
Beveik tikras stebuklas šiame žiauriame pasaulyje. Dar vienas įrodymas, kad Dievas tikrai teikia pagalbą.
Šeimininkė sakydavo: niekas nesitęsia amžinai. Taip ir buvo. Galiausiai gavome truputį darbo žirgų lenktynėse ir sporto renginiuose per šeimininkės vyro rekomendacijas. Nedaug, po kelias valandas per savaitę.
Vėliau mano vyras pradėjo dirbti daugiau valandų, aš susiradau nuolatinį darbą fabrike. Nebuvo sklandu.
Visaip buvo, įskaitant sukčiavimus. Fabrikas toli, apie tris valandas kelio. Kelionė kainavo brangiai.
Dirbau antroje pamainoje, parsigaudavau namo paskutiniu metro traukiniu apie pusę dvyliktos.
Jei tik duodavo darbo, dirbau šeštadieniais ir sekmadieniais. Tada mečiau koledžą ir giedojimą bažnyčios chore.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
