„Kai atsistodavau ir bėgdavau prie ežero, jis mane stebėdavo, ir pajusdavau, kaip mane užplūsta karštis, – pasakojo D.Halyk. – Su kiekvienu žingsniu link vandens vis labiau jaučiau jo žvilgsnį.
Nemaniau, kad mano paaugliškas kūnas gali sukelti tokį susidomėjimą, ir nekaltai iš toli flirtavau.
Jis su savo draugais persikėlė arčiau tos vietos paplūdimyje, kur sėdėjome su broliu ir močiute. Jis rasdavo būdų prie manęs priartėti, kai eidavau atsivėsinti į vandenį – sekė paskui mane ar praeidamas pro šalį netyčia atsitrenkdavo pečiu.“
Apsalo nuo daugybės komplimentų
Vaikinas apie trečią valandą pagaliau išdrįso prie jos prieiti.
„Stovėjau ežere ir pirštais braukiau vandenį, kikendama iš kiekvieno žavingo, kerinčio žodžio, kurį ištardavo jo, aštuoniolikmečio, lūpos, – prisiminė D.Halyk. – Negalėjau patikėti, kad tam vaikinui atrodžiau patraukli – ir kad jis mane išsirinko iš visų tą dieną paplūdimyje buvusių merginų.
Jis neturėjo ilgai maldauti močiutės, kad galėtų mane palydėti namo.
Močiutė gyveno nedideliame miestelyje prie ežero, ir paplūdimyje dažniausiai lankėsi vietiniai. Visi pažinojo vieni kitus.“
Vaikinas paaiškino, kad gyveno netoli D.Halyk, už 3 namų, ir pabrėžė, kad jie trumpam stabtelės jo namuose, pasikalbės su tėčiu, o tada iš karto nuves ją namo.
Močiutė sutiko, ir jie nuėjo.
„Kai mes ėjome, neprireikė daug laiko, kad jis paimtų man už rankos, – prisiminė Darla. – Jaučiau, kaip daužosi jo širdis. Nuo jo saldžių komplimentų mane apėmė euforija.
Tačiau kai priėjome prie jo namų vartų, ėmiau jaustis nejaukiai.
Tą jausmą ignoravau, nes nebuvau tikra, ar tai – baimė, ar patirties stoka. Tačiau po kiekvieno komplimento ir flirtuojančio žvilgsnio pastebėjau, kad nepaisiau savo nuojautos, nes norėjau padaryti jam įspūdį.
Dar nė karto nebuvau bučiavus vaikino, ir nenorėjau, kad jis tai sužinotų.“
Kai jie ėjo link jo miegamojo, D.Halyk ėmė nervintis dėl ore tvyrojusio seno cigarečių ir alkoholio kvapo.
Neklausė jokių maldavimų
Jis pastebėjo merginos baimę, kai ji savo ranką pritraukė arčiau savęs.
„Jis šypsodamasis pažiūrėjo į mane ir tvirčiau, su jėga suspaudė mano ranką, – sakė ji. – Kai jis atidarė savo kambario duris, mano širdis ėmė daužytis. Nuojauta sakė, kad turiu iš ten dingti. Aš ją ir vėl ignoravau.
Mano širdis sustojo, kai įėjome į kambarį. Kai jis užtrenkė duris, piestu atsistojo kiekvienas mano plaukelis. Nebuvau tikra, ką reiškė šie jausmai.
Mano nuotaika visiškai pasikeitė. Jaučiausi labai nejaukiai.
Mano pasąmonė liepė man kuo greičiau bėgti, bet pasilikau. Buvau persigandusi, bet nepakankamai pasitikėjau savimi, kad bėgčiau.
Netrukus atsidūriau ant jo lovos, o jis – virš manęs. Jaučiau jo svorį ir alkoholį ant jo lūpų. Jis mane bučiavo. Aš jį irgi bučiavau, nerangiai. Visą laiką svarsčiau, ar tai turėčiau daryti.“
Ji bučinių metu jautė, kaip jo barzda braižė jos veidą.
„Norėjau jį sustabdyti, bet nenorėjau pasirodyti nesubrendusi, – pasakojo D.Halyk – Nenorėjau jam nepatikti.
Jo akys staiga pasikeitė. Jis tapo ne gražiu vaikinu iš paplūdimio, o priešininku. Jis manęs nebenorėjo – tapau poreikiu.
Raminau save ir beviltiškai tikėjausi, kad nesibaigs blogiausiu. Mano pasąmonė kažkaip žinojo, kas įvyks.
Jis agresyviai nuplėšė mano rūbus. Šnabždėjau jam į ausį, kad liautųsi, nes jaučiausi nepatogiai, buvau nekalta.
Jis pasityčiodamas į mane žiūrėjo ir žadėjo, kad man nedarys nieko blogo, ir viskas bus gerai.“
Išmoko klausyti nuojautos
Ji jautė, kad vaikinas tapo medžiotoju, o ji – grobiu.
„Jis viena ranka laikė suėmęs mano kaklą, o kita nuo manęs plėšė drabužius, – prisiminė moteris. – Netrukus supratau, kad jis daug stipresnis už mane. Jis su keliu atstūmė mano šlaunis vieną nuo kitos. Jis stipriau suspaudė mano kaklą, ir vos galėjau kvėpuoti. Maldavau jo to nedaryti ir žadėjau niekam apie tai nepapasakoti. Jis nesustojo.
Jis pradėjo mane prievartauti. Mano maldavimai nieko nereiškė – gali būti, kad tai tik jį padrąsino.
Jaučiausi tarsi jis nebūtų žinojęs, kad ten esu aš. Svarsčiau – gal jis liautųsi, jei suprastų, kad prievartauja mane, žmogų? Ėmiau su juo kalbėti, sakiau, kad viskas gerai, ir jis neturi to daryti. Jis tęsė.
Pasukau galvą ir žiūrėjau į plakatus ant jo sienos. Svarsčiau, ar jis ruošiasi mane nužudyti, ir kaip visa tai išgyvensiu.
Galiausiai mintimis nutolau nuo visos situacijos. Iš viršaus žiūrėjau, kaip jis mane prievartauja, ir leidau su tuo tvarkytis kūnui.
Viskas baigėsi, kai atsilapojo durys ir pajutau, kaip jis nuo manęs nuplėšiamas.“
Ji pajudėjo taip greitai, kaip niekada gyvenime. Mergina prabėgo pro nepažįstamą vyrą, kuris jos prievartautoją laikė už gerklės.
„Atsigręžiau, kai išgirdau barkštelėjimą, ir pamačiau, kaip jis veidu trenkėsi į grindis, – sakė D.Halyk. – Vėliau sužinojau, kad tai buvo jo tėtis.
Prireikė daug metų, kad suprasčiau, jog mano prievartautojas mane išsirinko iš minios, nes iš tolo matė, jog buvau nepatyrusi. Tai leido jam prieš mane panaudoti mano nepasitikėjimą savimi.
Jei būčiau paklausiusi savo nuojautos, galbūt tai nebūtų įvykę. Išmokau jos klausyti – ir tai mane išgelbėjo nuo daugybės katastrofų.
Tikiuosi, kad to paties išmokysiu ir savo dukrą.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
