Šis gyvenime šilto ir šalto matęs, kalėjimo duonos ne kartą ragavęs, už nužudymą kalėjęs pusamžis vyras ne žodžiais, o savo darbais griauna apie teistus žmones sukurtus stereotipus.
Alkoholio pančius nutraukti sugebėjęs ir per beveik vienuolika pataisos namuose praleistų metų nepaslydęs Romualdas vos išėjęs į laisvę Sidabravo (Radviliškio r.) seniūnijoje įkūrė AA grupę.
Dar po kelių mėnesių buvęs kalinys AA grupę įkūrė ir Pakiršinyje (Radviliškio r.).
Negali nuvilti juo patikėjusių žmonių
Nuo Romualdo namų iki Pakiršinio – 12 kilometrų. Į susirinkimus grupės įkūrėjas važinėja dviračiu.
Ant dviračio į susirinkimą susiruošęs Romualdas sėda nekreipdamas dėmesio, ar lauke purškia lietus, ar krenta šlapdriba.
„Grupė man – tarsi nauja šeima. Aš jų nuvilti negaliu, o ir pats bendraudamas su grupės nariais jaučiuosi savimi“, – portalui lrytas.lt atviravo ne tik pats nauju gyvenimo keliu žengiantis, bet ir kitus priklausomybių turinčius žmones paskui save patraukti bandantis buvęs kalinys.
Atvirai apie savo klystkelius prabilęs Romualdas neslėpė dėkingumo jo siekius parėmusiems Šiaulių apygardos probacijos tarnybos Radviliškio skyriaus pareigūnams ir Sidabravo seniūnui Vidmantui Blužui.
Mokykloje vis įsiveldavo į peštynes
„Mano tėvai gyveno pasiturinčiai. Augau kartu su keturiomis seserimis ir buvau lepinamas, vaikščiojau aprengtas importiniais drabužiais“, – vaikystę prisiminė Romualdas.
Kai šeimos idilė baigėsi tėvų skyrybomis, ant ketvirtą klasę lankančio berniuko pečių gulė ne tik rūpinimasis dviem jaunesnėmis sesutėmis, bet ir dalis ūkio darbų.
„Aš keldavausi ketvirtą valandą ryto, padėdavau nudirbti darbus, pataisydavau pusryčius sesutėms ir su jomis išeidavau į mokyklą.
Buvau didelis nenuorama, mokykloje vis įsiveldavau į peštynes. Apie tokius žmones sakoma – neduok jiems pavalgyti, duok pasimušti.
Būdavo taip, kad man dar besimokant trečioje klasėje, šeštokai braukdami ašaras stovėdavo prie mokytojų kambario“, – sakė Romualdas.
Žavėjosi kalinių pasakojimais
Pašnekovas neslėpė, kad paauglystėje jam neišdildomą įspūdį paliko dviejų iš kalėjimo grįžusių kaimynų pasakojimai.
„Šie kalėjimo duonos ragavę du broliai man tapo tikrais autoritetais. Jų pasakojimai apie kalėjimo kasdienybę ir nerašytus kalėjimo įstatymus man kėlė susižavėjimą.
Susikurtas idealas sugriuvo, kai vienas iš tų brolių man matant peiliu perdūrė mano tėvą. Tada dar būdamas paauglys sugebėjau tėvo skriaudiką pargriauti, spyriau jam į veidą ir išrėžiau: „Dabar jūs kentėsite.“
Nors tėtis po to išsiskyrė su mama ir mus paliko, kerštas už šią skriaudą mano širdyje degė iki pat tėvo mirties. Būtent tėčio man trūko visą gyvenimą“, – atviravo Romualdas.
Išmoko gerti stiklinėmis
Alkoholio per pasilinksminimus jaunystėje neatsisakydavęs Romualdas sakė, kad iš pradžių dėl to neturėjo jokių problemų.
„Būdavo taip: jei geriam, tai geriam, jei ne, tai ne. Į alkoholį įjunkau 1990 metais išvykęs į Rusiją.
Pamenu, kaip Naugardo geležinkelio stotyje pažintį su kriminalinio pasaulio autoritetais pažymėjau kartu su jais degtinę maukdamas stiklinėmis.
Gyvendamas Rusijoje pamačiau, kad čia be gėrimo nežengsi nė žingsnio.
Per pažįstamus susiveikęs suklastotą diplomą įsidarbinau agronomu vietiniame kolūkyje.
Iškart į akis krito tai, kad traktorius ir sunkvežimius čia vairuoja daugiau moterų nei vyrų.
Pastebėjau, kad vyrams čia labiau rūpi išgerti, į žvejybą nueiti ar pas kaimynę užsukti...
Prisėsti prie kompanijos nevengdavau ir aš.
Kartą pasitaikė tokia situacija – ėmė skęsti ferma, o kai kolūkio pirmininkas savo pamainą jau atidirbusio traktorininko paprašė važiuoti į avarijos vietą, tas jį pasiuntė velniop.
Kai aš traktorininko paprašiau padėti, jis nieko nesakęs sėdo į traktorių ir nuskubėjo fermos link – vyrų pagarbą buvau spėjęs užsitarnauti nevengdamas su jais pakelti stiklinę degtinės“, – sakė Romualdas.
Mušeikas sutaikė butelis
Pirmą kartą ištrūkti iš šio užburto rato Romualdas pabandė dar gyvendamas Rusijoje.
„Pavyko sau įteigti, kad mano organizmas nepriima alkoholio. Blaiviu tąkart išbuvau ketverius metus ir dešimt mėnesių.
Blaivybė baigėsi man jau grįžus iš Rusijos. Nutiko tai dėl žmonos neištikimybės.
Aš vienam jos meilužiui plojau į marmūzę. Jis susverdėjo, bet prieš griūdamas dar spėjo pasakyti, kad turi už kelnių užkištą butelį.
Nežinia dėl ko aš puoliau tą vyrą gelbėti, kad nugriuvęs nesudaužytų butelio.
Spėjau jį sučiupti ir pasodinau ant asfalto, ištraukiau tą butelį. Mes kartu jį išgėrėme ir konfliktas buvo išspręstas.
Nuo tada vėl pradėjau išgėrinėti“, – sakė Romualdas.
Darbo dieną pradėdavo nuo alaus
Dar labiau į alkoholį Romualdas įjunko įsidarbinęs Šeduvos alaus bare.
„Ten buvo pilstomas alus, o savaitgaliais lankytojus traukė gyva muzika. Alaus bare dirbau apsaugininku ir nebuvo tos dienos, kad neišgerčiau.
Ateini, būdavo, ryte į darbą, o ant stalo jau stovi tau paruoštas namine degtine praskiesto alaus bokalas su užkanda.
Išgeri, užkandi ir sukiesi visą dieną, o vakare namo keliauji nešinas keturiais litrais alaus ir dviem buteliais naminės.
Grįžęs į namus išgerdavau kartu su sugyventine, to „gėrio“ likdavo ir mano gyvenimo draugės mamai bei jos sugyventiniui.
Dirbau kaip juodas arklys ir atrodė, kad alkoholis man netrukdo. Iki sąmonės netekimo nė karto nebuvau prisigėręs“, – atviravo Romualdas.
Butelį grąžino jo savininkui
Vyras sakė, kad 2005 metais vėl pavyko atsisakyti alkoholio: „Kaip ir pirmą kartą Rusijoje, man vėl pavyko save įtikinti, kad organizmas nepriima alkoholio.“
Šios nuostatos Romualdui nepakeitė net ir už grotų praleisti metai.
„Pataisos namuose, kai dirbau batsiuviu, mano spintelėje stovėjo butelis „Malūnininkų“ trauktinės. Kadangi dirbtuvėse alkoholio buteliuose laikiau įvairius skiediklius ir klijus, į šį butelį prižiūrėtojai dėmesio neatkreipė.
Tas gimtadienio proga man padovanotas butelis spintelėje pragulėjo daugiau nei aštuonerius metus, tačiau aš prie jo taip ir neprisiliečiau, o išeidamas į laisvę atidaviau jį man dovanojusiam kaliniui“, – sakė Romualdas.
Kivirčas baigėsi tragiškai
Už grotų vyras sakė patekęs 2005-ųjų rugsėjo 29-ąją – po tragiškai pasibaigusių muštynių.
„Tądien mane, įtartą dėl vagystės, išleido iš areštinės. Sutiktas draugas pasiūlė aplankyti bendrą pažįstamą.
Prieš tai ten vyko išgertuvės. Įsivėliau į kivirčą, kuris baigėsi muštynėmis. Viktoras prieš mane šoko su kirviu. Aš jį jau prieš aštuonerius metus buvau perspėjęs: pakelsi prieš mane kirvį – priplosiu.
Tada jis pasižadėjo niekuomet to nedaryti, bet tąkart pažadą pamiršo.
Aš išmušiau kirvį ir smogiau Viktorui kelis kartus. Jis nugriuvo ir nebeišgyveno.
Už tai gavau dvylika metų nelaisvės ir atsidūriau pataisos namuose“, – atsidusęs tarė Romualdas.
Atrado tai, ko ilgai ieškojo
Gerti Romualdas sakė metęs jau prieš pat šį nusikaltimą.
„Aš visada maniau, kad normalų gyvenimą galima gyventi ir negeriant, galima patraukti žmones į savo pusę.
Atsidūręs pataisos namuose jau agitavau už blaivybę – sakydavau: prisiminkite jaunystę, eidami į gegužinę penkiese nusipirkdavome butelį vyno ir galėdavome linksmintis visą naktį, o dabar mes, lietuviai, nebemokame gerti“, – sakė Romualdas.
Tikrąjį kelią į blaivybę Romualdui parodė pataisos namuose sutiktas senas pažįstamas vardu Arvydas.
„Su kelis kaltus teistu Arvydu, pravarde Fantomas, aš susipažinau atlikdamas bausmę už ankstesnius nusikaltimus.
Vėl atsidūręs už grotų sužinojau, kad Arvydas lanko AA grupę. Pakviestas bičiulio į AA grupės susirinkimą nuėjau ir aš.
Galiu pasakyti tik viena – aš ten radau tai, ko visą laiką ieškojau.
Radau tikrą supratimą apie blaivybę, sutikau žmonių, kurių pasakojimai mane ir sukrėtė, ir įkvėpė.
Klausydamas kitų grupės narių pasakojimų jaučiausi taip, lyg jie kalbėtų ne apie save, o apie tai, ką braidydamas po alkoholio liūną jaučiau pats.
Jų pasakojimuose atsispindėjo ir mano paties istorija“, – kelią į AA susirinkimus prisiminė Romualdas.
Sulaukė seniūno ir pareigūnų pagalbos
Vyras sakė nesvarstąs, kaip viskas būtų susiklostę, jei jis nebūtų įsitraukęs į AA grupę.
„Manau, kad aš vis tiek būčiau stengęsis negerti ir bandęs patraukti žmones į savo pusę. Tačiau AA man parodė tiesesnį kelią į blaivybę.
Grįžęs iš pataisos namų aš iškart ėmiau ieškoti galimybių, kaip įkurti AA grupę.
Čia man labai padėjo probacijos tarnybos Radviliškio skyriaus darbuotojos ir Sidabravo seniūnas Vidmantas Blužas. Lenkiu prieš juos savo žilą galvą“, – gražių žodžių jam padėjusiems žmonėms negailėjo buvęs kalinys.
Įkūrė dvi AA grupes
Pernai lapkričio 13 dieną į laisvę išleistas Romualdas AA grupę Sidabrave įkūrė jau gruodžio mėnesį.
Į susirinkimą renkamės penktadieniais, 18 valandą. Kartais į susirinkimą ateina ir septyni žmonės, kartais – trys, būna, kad ten prasėdžiu ir vienas.
Šiuo metu turime AA grupę ir Pakiršinių kaime. Ji veikia nuo balandžio 8-osios. Ten susirinkimai vyksta sekmadieniais 15 valandą.
Iki Pakiršinio – 12 kilometrų. Automobilio neturiu, į susirinkimus važinėju dviračiu ir dėl to nesuku sau galvos.
AA grupė man yra tarsi nauja šeima. Bendraudamas su grupės nariais aš jaučiuosi savimi ir nebijau savo praeities.
Mano praeitis – tai lyg istorijos vadovėlis, kurį perskaičius reikia užversti. Užvertęs savo praeities istorijų puslapį aš bandau žengti kitu gyvenimo keliu“, – atviravo Romualdas.
(bus daugiau)
