Dalį D.Bilkštienės paveikslų jau per parodos atidarymą įsigijo kolekcininkai. Kai kurių parduoti menininkė nesutiko – šie kūriniai širdžiai labai brangūs.
Amelijos (8 m.) ir Rūtos (1 m.) motina planuoja parodas Rygoje ir Izraelyje. Kad tai taptų realybe, pasistengė ekspozicijas užsienyje padėsiantis surengti sutuoktinis. Verslo konsultantu dirbantis Gabrielius įsiklauso į visus Dovilės norus ir net užuominas.
Sykį vyrui prasitarusi, kad po pirmojo gimdymo pasijuto negraži, žmona nesitikėjo, kad kaipmat taps dabar jau Lietuvoje nebeleidžiamo žurnalo „Playboy“ viršelio žvaigžde.
Sutuoktinis tuomečiam redaktoriui Aidui Puklevičiui parašė elektroninį laišką ir užsiminė, kad žmonai norėtų paruošti gimtadienio dovaną – surengti erotinę fotosesiją – tai jai suteiktų daugiau pasitikėjimo savo grožiu.
– Pernai gavote Vilniaus dailės akademijos diplomą, netrukus susilaukėte antrosios dukters ir dar spėjote surengti pirmąją asmeninę parodą. Kaip viską spėjate?
Dovilė: Parodą pradėjome planuoti, kai dar laukiausi Rūtos.
Galerijos savininkė pasiūlė: ramiai pagimdyk, paskui ateik, parengsime parodą. Darbų jau buvo, bet dar intensyviai dirbau, kai pagimdžiau vaiką.
Dešimt paveikslų nutapiau jau po gimdymo. Kai vaikas miega, aš tapau. Kol dukra buvo mažesnė, daugiau miegodavo. Dabar mažiau laiko lieka kūrybai.
Anksčiau tapiau naudodama terpentiną, bet kai pradėjau lauktis, gydytoja prigąsdino ir uždraudė. Perėjau prie senoviškos technikos – tapau linų sėmenų aliejumi, kuris yra bekvapis, nekenkia aplinkai.
Tačiau tapymas užtrunka, nes dažų džiūvimo procesas pailgėjo tris kartus. O mano dieną planuoja vaikas. Kai jis nubunda, būna sunku atsitraukti nuo paveikslo – tai sunkiausia. Po to jau nepratęsi darbo.
Gabrielius: Dukters pietų miegas vidutiniškai trunka dvi valandas, tą laiką žmona praleidžia tapydama. Jeigu būnu namie, stengiuosi jai pagelbėti – padedu vaiką užmigdyti, jeigu netikėtai pabunda.
Tapybos procesas yra toks, kad prisilietus prie kokio nors plotelio jį reikia ir pabaigti, nes po to gali skirtis spalvos.
Mano darbo grafikas nėra griežtas, turiu galimybę dirbti ir namie. Kiek laikas leidžia, padedu vyresniajai dukrai pasiekti įvairius būrelius, dailės mokyklą.
– Tėvai nepritarė jūsų pasirinkimui tapti dailininke, manė, kad iš meno nepragyvensite. Bet nepaklausėte jų. Ar savo dukteriai nedraudėte lankyti dailės mokyklos?
Dovilė: Dukra norėjo lankyti dailės pamokas, nuo mažens labai mėgsta piešti. Mokytojos sako, kad turi gabumų dailei. Kai ją auginau, laikiausi tokios filosofijos, kad vaiko iki septynerių metų negalima mokyti piešti. Jis turi piešti taip, kaip sugeba.
Iš tokių piešinių galima suprasti, kas vyksta vaiko dvasioje, kaip keičiasi jo kūnas. Nors Amelija prašydavo parodyti, kaip nupiešti akį, sakydavau: piešk, kaip moki.
Vieną savaitę ji kokias tris dienas piešė tik raudona spalva, nes tuo metu turėjo problemų vaikų darželyje – jame pasirodė besimušanti mergaitė.
Gabrielius: Manau, teisinga taktika nemokyti piešti. Tuomet vaikas geriau pajunta kompoziciją, spalvas. Todėl ir antrojo vaiko piešti nemokysime.
Dovilė: Tėvai man nedraudė, bet ir neskatino piešti. Jie užsiminė, kad tai – neperspektyvi specialybė. Pamenu, būdama penktoje klasėje aš nuvažiavau į dailės mokyklą ir pati užsirašiau į pamokas. Mamai pasakiau, kai ji grįžo iš darbo. Ji pritarė: lankyk.
Kai baigdama mokyklą pradėjau rinktis studijas, tėvai pasiūlė perspektyvesnę specialybę – dizainą arba architektūrą. Pirma įstojau į architektūrą, bet kai susilaukėme Amelijos, šią specialybę vyro paskatinta mečiau. Ir pasukau ten, kur širdis nuo vaikystės liepė eiti.
Gabrielius: Dovilė baigė porą architektūros specialybės kursų, mokėsi dešimtukais, bet nejuto jokio įkvėpimo. Neturėdama pašaukimo ji būtų buvusi vidutinė projektuotoja – įsivaizduoju, kad dirbtų architektų biure, ką nors braižytų. O jeigu dirbi nemėgstamą darbą, užsiprogramuoji būti nelaimingas.
Dovilė: Tokio įvertinimo kaip garsus praėjusio amžiaus ispanų architektas Antonio Gaudi nebūčiau sulaukusi. (Juokiasi.)
Gabrielius: Augau šeimoje, kurioje vertinamas menas, – mama mane nuo vaikystės vedėsi į Filharmonijos koncertus, parodas, susitikimus su rašytojais, todėl žmonai patariau rinktis tai, ką ji mėgsta. Neabejojau – tai vienintelis kelias, vedantis į sėkmę, laimę. Jeigu dirbi su ugnele, gerų rezultatų gali pasiekti visur.
– Jauni sukūrėte šeimą. Kokia jūsų pažinties istorija?
Gabrielius: Susipažinome mokydamiesi Vilniaus Užupio gimnazijoje.
– Tai – pirmoji meilė?
Dovilė: Simpatijų anksčiau buvo, bet meilė – pirmoji.
Gabrielius: Kai susipažinome, mus skyrė dvi klasės – buvau dešimtokas, Dovilė – dvyliktokė.
Dovilė: Tapau studente, Gabrielius dar mokėsi gimnazijoje, tačiau visas popietes leisdavome kartu. Iš ryto pasimokome, o vakarais – vėl kartu.
– Tėvai neprieštaravo, kad per anksti susiporavote?
Gabrielius: Jie įžvelgė rizikos, kad mūsų pora galbūt nebus tvirta ir ilgaamžiška. Jie ragino daugiau gyvenimo pamatyti, o tik tada kurti šeimą.
Taip pat tėvams buvo akivaizdu, kad mūsų ryšys – stiprus. Jau daugiau nei dešimt metų su Dovile esame kartu.
– Ar prieš vedybas nekilo abejonių, kaip išlaikysite šeimą, kur gyvensite?
Dovilė: Troškau Gabrielių prisirišti kuo greičiau. (Juokiasi.)
Gabrielius: Jaunatviškas idealizmas vedė santuokos link. Sakyčiau, gal jau bręstame ir dabar manytume, jog svarbiau mokslai, gyvenimo gerovė.
Todėl tėvai labai teisingai patarė, kad pradžioje turėtume užsidirbti pinigų, įsigyti būstą.
Būdamas šešiolikos jau dirbau vieno leidinio pardavimo vadovu. Kai susituokėme, iškart atidariau fotostudiją.
Fotografuoti nemoku, buvau tik studijos savininkas. Po vestuvių išsinuomojome butą, tvirtai jautėme pagrindą po kojomis.
– Nesunku buvo auginti pirmą kūdikį?
Gabrielius: Nebijojome iššūkių. Išmokome, kaip su vaiku daryti mankštas, – kiti stebėdavosi, kaip jį vartome aukštyn kojomis. Bet buvo ir sunkumų.
Nuo pat gimimo vaiko paros ritmas buvo apsivertęs – užmigdavo paryčiais, saldžiai miegodavo dieną, o naktį rėkdavo, tuomet reikėdavo nešioti ant rankų. Rytą man reikėdavo eiti į darbą tik kokias porą valandų nusnūdus.
Dovilė: Kai Amelijai suėjo šeši mėnesiai, nutarėme „atversti“ paros ritmą.
– Kaip tai padarėte?
Gabrielius: Labai paprastai. Kai užmigdavo, pakeldavome aukštyn kojomis ir atsibusdavo, nes kitaip neprižadindavome.
Dovilė: Patys sugalvojome ją taip pažadinti, nes kol buvo mažesnė, būdavo gaila taip daryti.
Tačiau kai nemiga mus nuvarė nuo kojų, tapome nebepanašūs į save, supratome, kad reikia keisti ritmą. Dvi savaites vaiką dienomis žadindavome, todėl ji priprato miegoti naktimis.
– Antroji dukra jūsų taip nešokdina?
Dovilė: Aišku, charakteris – ne iš lengvųjų. Rūta – labai užsispyrusi, daug zyzia.
Jeigu ko neleidžiame, krinta ant žemės, spardosi. Tikiuosi, kad tokį elgesį išaugs.
– Planuojate turėti daugiau vaikų?
Dovilė: Vėliau ketiname jų susilaukti, nes dabar noriu padirbėti, surengti daugiau parodų.
– Prieš trejus metus pozavote „Playboy“ viršeliui. Kaip pikantišką fotosesiją vertino šeima?
Dovilė: Tai buvo nuotykis – pikantiška dovana mano gimtadienio proga. Šeima tik dabar tai ir sužinojo. Kai surengiau tapybos parodą, apžvalgose buvo prisiminta, kad pozavau erotinėje fotosesijoje.
Gabrielius: Viskas išsirutuliojo iš mūsų ginčo. Žmona, kaip ir daugelis moterų, turi kompleksų dėl išvaizdos. Ji nesijaučia graži. Sykį žiūrėjome kvailą filmą, kurio siužetas pasakojo, kaip vieną moterį pakvietė pozuoti „Playboy“. Žmona pasakė: matai, kaip jai pasisekė. Sutrikau: kas čia pasisekė? Tu irgi gali. Ji nepatikėjo mano žodžiais: niekada manęs nepakviestų, nes esu negraži.
Kadangi esu užsispyręs, parašiau „Playboy“ redakcijai – paklausiau apie galimybę, ar būtų įmanoma surengti fotosesiją. Būčiau žmonai nors elektroninį laišką parodęs, kad stengiausi dėl jos.
Tačiau viskas greitai išsisprendė, pasirodo, buvo ieškoma modelių. Kartą per metus būdavo suteikiama galimybė pozuoti ne garsenybei, o kam nors iš skaitytojų. Truputį teko apsinuoginti, kaip pridera pagal „Playboy“ stilistiką. Tai buvo vienas paskutinių šio leidinio numerių.
Dovilė: Pamenu, buvo daug streso. Stilistė porą valandų mane gražino: blakstienas priklijavo, darė makiažą, plaukus pridėjo. Išpuošė kaip lėlytę, nuramino: nesijaudink, vaikas neatpažins ir pati savęs neatpažinsi.
Man priderino auskarus, plunksnas. Teko keliskart persirengti. Fotosesijoje užtrukau kone visą dieną. Kai mane taip išpuošė, pasijutau graži. (Juokiasi.)
Po šio nuotykio sulaukdavau kvietimų pozuoti apatinių drabužių reklamoms, kalendoriams, bet toje srityje savęs nemačiau. Esu ne modelis, o dailininkė.
– Ar jums dar ko nors trūksta iki visiškos laimės?
Dovilė: Laiko.
Gabrielius: Nieko netrūksta, bet reikia stengtis, kad ji nedingtų. Tai užtikrina veiklos tęstinumas, jausmų puoselėjimas.
Profesinėje srityje sekasi, vaikai auga geri, nepaisant kai kurių kaprizų, gyvename gražiai.
– Ar namų sienas puošia žmonos tapyti paveikslai?
Gabrielius: Gyvename nuomojamame bute, todėl nukabinėjus sienas žmonos ar kitų dailininkų, kurių darbų turime įsigiję, kūriniais ir po kiek laiko išsikrausčius tektų daryti remontą.
Dovilė: Savo namus išpuošime paveikslais.
– Kada juos turėsite?
Gabrielius: Gerai, kad jų neturime, nes keičiasi poreikiai. Prieš dvejus metus mums reikėjo visiškai kito ploto. Vyresnioji duktė lanko mokyklą, jai reikia atskiro kambario. Dažnai tie poreikiai keičiasi, sunku pasakyti, kada geriausia įsigyti nuosavą būstą.
Gyvenamąją vietą keitėme septynis kartus. Bet nuomodamiesi būstą kaskart išgryniname poreikius. Kai kraustysimės į savo namus, žinosime, ko po ilgų bandymų norime.
Mums tapo svarbu, kad būtų dideli langai ir gyventume miesto centre.
