Subtili spalvų ir gėlių kalba, meilės gėrimai, gaminami iš įvairiausių augalų, senovės apeigos – įvairiais būdais įmanoma perteikti tai, ką jaučia širdis. Nors be meilės gyvenimas atrodo kaip pragaras, bet lietuviai daug ką yra primiršę.
Šią spragą norėdama užpildyti Sankt Peterburge Dailės akademiją baigusi grafikė S.Ovinova-Kaluginė inicjavo meno projektą „Meilės atvaizdai“.
„Mildos diena neturi nieko bendro su Valentino diena, nes gerokai senesnė. Jei lietuviai nori švęsti Meilės dieną, jie turėtų prisiminti deivę Mildą“, – tikino Svetlana.
Giminės šaknys – Latvijoje
Vokiško kraujo turinti Svetlana gimė Kazachstane. Prieš šešerius metus pirmą kartą atvykusi į Lietuvos sostinę, ji pamatė raudonus senamiesčio stogus, dengtus čerpėmis. Vaikystėje piešdama tokius stogus Svetlana stebino savo tėvus, nes ten, kur ji gimė, niekas tokių stogų neturėjo.
Svetlanos giminės šaknys – Latvijoje. Po revoliucijos jos seneliai pasitraukė iš Rygos į Sibirą. Prasidėjus karui, 1941 metais šeimą perkėlė iš Sibiro į Kazachstaną, pakeliui Svetlanos senelė sudegino dokumentus, kad niekas nesužinotų apie tai, kad ji yra vokietė ir nesušaudytų jos šeimos. Tuo metu Svetlanos motina buvo vienerių metų.
Svetlanos tėvai susipažino Kazachstane, Almatoje. Čia Svetlana gimė. Tapti dailininke ji svajojo nuo penkerių metų. Nenorėdama lankyti vaikų darželio ji pati išmoko skaityti. Kad nebūtų nuobodu, Svetlana pradėjo piešti tai, apie ką skaitydavo.
„Piešdavau raudonus čerpių stogus, ir niekas negalėjo suprasti, iš kur jie atsirado, nes ten, kur gyvenau jų nebuvo.
Tokius stogus pamačiau lankydamasi Vilniuje, mane tai pakerėjo, matyt pasąmonėje lindėjo mintis, kad mano giminė kilusi iš Pabaltijo“, – prisiminė moteris.
Baigusi vidurinę mokyklą ji išvyko į Sankt Peterburgą mokytis garsioje I. Repino dailės akademijoje. Svetlana liko gyventi Sankt Peterburge, o jos tėvai persikėlė iš Almatos į Orenburgą.
Atsitiktinė pažintis apvertė aukštyn kojomis Svetlanos gyvenimą.
„Susipažinome su Andriumi vienoje parodoje, kuri buvo surengta Sankt Peterburge, kur jis tuo metu studijavo. Kai Andrius mane pakvietė apsilankyti Vilniuje, pajutau, kad tai man artimas miestas“, – pasakojo dailininkė.
Po šešerių metų draugystės pora sumainė žiedus, o Svetlana vis daugiau laiko praleidžia Vilniuje. Šiemet sausį vestuvės šventusi artimų draugų rate, Svetlana ilgisi ir savo šeimos.
- Ar po vestuvių jūsų artimieji jaudinasi, kad vis rečiau jus matys? Juk atstumas tarp Orenburgo, kur gyvena jūsų tėvai, ir Vilniaus nėra mažas, – paklausiau S.Ovinovos-Kaluginės.
– Esu kilusi iš vokiško kraujo turinčios šeimos, kuri daug keliavo ir matė daug vargo. Rusijoje tokio klausimo tikriausiai nebūčiau sulaukusi, nes šioje šalyje nieko nestebina likimo blaškomi žmonės. Lietuvoje kur kas ramiau, čia žmonės įpratę planuoti savo gyvenimą ir stengiasi neskubėti.
- Kol draugavote su Andriumi blaškėtės tarp dviejų Lietuvos ir Rusijos. Ar buvo sunku?
– Tuos šešerius metus nesiskyriau su lagaminu, nes pusę laiko gyvenau Sankt Peterburge, o kitą pusę – Vilniuje, dabar gyvenu kur kas ramiau, nes didžiąją laiko dalį praleidžiu Lietuvoje.
Turiu sūnų Matvejų, kuriam 15 metų, pernai jis pirmą kartą viešėjo Vilniuje. Šį pavasarį jis baigs aštuntą klasę, jis laukte laukia, kada baigsis mokslo metai, kad galėtų mane aplankyti Vilniuje. Jis daug sportuoja, žavisi bėgimu, todėl negalvoja sekti mano pėdomis. Norėčiau, kad jis studijuotų žurnalistiką, bet jis dar nėra apsisprendęs.
- Kuo lietuviai vyrai skiriasi nuo rusų?
– Dažnai apie tai manęs klausia draugės, likusios Rusijoje. Aš Vilniuje pažįstu įvairių tautybių vyrus. Tvarkydama kokius nors reikalus su rusų tautybės vyrais pastebėjau, kad mes iš pradžių daug kalbame, vėliau – taip pat daug kalbame ir tik galiausiai nutariame, ką turime daryti.
Jei vyrai turi lietuviškų ir rusiškų šaknų, jie būna veiklesnis – mes kurį laiką kalbamės, o kitą dalį skiriame veiklai. Tuo tarpu tvarkant reikalus su lietuviais vyrais, mes beveik nesikalbame, bet visą padarome laiku.
Manau, plepumas, atviraširdiškumas, emocinis bangavimas labiau būdingas slavams vyrams, o lietuviai vyrai uždaresni, santūresni. Rusų siela plati kaip upė Volga, bet joje gali paskęsti ir nerasti kranto.
Gyvenant Rusijoje manęs dažniausiai draugai klausdavo, kodėl esu tokia tyli, santūri ir drovi. Bet jie nežinodavo, kad turiu vokiško kraujo. Nesvarbu, kas atsitiktų, aš nepuolu į paniką, nekaltinu kitų, bet galvoju, ką daryti. Nepradedu savęs gailėti ar graužtis, kodėl taip atsitiko. Privalau galvoti, ką toliau daryti.
- Jūsų vyras Andrius – profesionalus psichologas. Ar tai padeda šeimoje išvengti konfliktų?
– Esu dėkinga savo vyrui, kad mes vis labiau branginame vienas kitą. Mes įpratę vienas kitam pasakyti tai, kas negerai, bet nepuolame priekaištauti vienas kitam. Mes netrankome durimis, stengiamės nerodyti negatyvių emocijų. Yra svarbu rasti išeitį konfliktiškoje situacijoje.
Išmokau nebijoti sunkumų, vertinti laiką, netgi akimirkas, kurios praturtina kasdienybę. Esu iš prigimties avantiūristė. Jei man kas nors sako „Ne“, darau viską, kad galiausiai išgirsčiau „Taip“.
- Esate ragavusi ir manekenės darbo. Kaip tai atsitiko?
– Jaunystėje neturėjau tinkamų drabužių. Man kažkas pasiūlė dirbti manekene, apsidžiaugiau, kai mane priėmė. Man buvo 18 metų, kai pradėjau dirbti vienuose modelių namuose. Vėliau įstojau į Dailės akademiją, esančią Sankt Peterburge.
Nutariau, kad manekenės darbas – jau praeitis. Bet kartą viena draugė įkalbėjo dalyvauti modelių atrankoje, aš sutikau norėdama jai padėti. Atsitiko taip, kad mane priėmė, o jos – ne. Man patiko vaikščioti podiumu, nes manekenės demonstruoja drabužius, taip pat dirbau mados teatre.
Mane gyrė, kad galiu vilkėti net maišą, bet jis vis tiek bus gražus.
1998 metais Sankt Peterburge buvau įvertinta kaip „Top modelis“, laimėjau net prizą. Man tada buvo 28 metai.
- Esate dailininkė. Ar galite būti tikra, kad valgysite duoną iš savo kūrybos?
– Esu ne tik dailininkė, taip pat užsiimu interjero dizainu, turi įvairių projektų. Vienu metu galiu atlikti tik vieną darbą. Jei artėja paroda, taip smarkiai susikaupiu, kad negaliu net kalbėti. Mėgstu kurti naktį, tai gali tęstis ne vieną savaitę.
- Kiek parodų surengėte vien Lietuvoje?
– Kai skaičius pasiekė 13, nustojau skaičiuoti parodas, nors esu jų padariusi šiek tiek daugiau. Pinigų greitai neuždirbsi, bet jei penkerius metus judi viena kryptimi, būni pastebėtas kitų.
Aš taip pat mielai užsiimu interjero dizainu. Mes su Andriumi vienas kitą puikiai suprantame, nes tam tikra prasme aš dirbu ir kaip psichologė. Kurdama interjerą, aš stengiuosi patenkinti kliento poreikius, aš savo darbu nesistengiu įrodyti kokias nors kūrybines ambicijas.
Man svarbu, kad grįžęs į namus žmogus galėtų atsipalaiduoti.
Sankt Peterburge turiu projektų, skirtų apipavidalinti prekybos centrus. Kavinių, barų, restoranų dizainas – taip pat mano sritis. Man teko pertvarkyti ne vieną butą, kurio dizainą kūrė žymūs specialistai. Mane susirado nepatenkinti klientai.
- Ar dažnai pasitaiko tokių atvejų, kai jūs stengiatės atkalbėti savo klientą nuo kokios nors beprotiškos idėjos?
– „Ar jūs norite išsiskirti su vyru?“ – užduodu iš tokį klausimą, jei matau, kad siūloma kokia nors absurdiška mintis. Imdamiesi buto remonto sutuoktiniai dažnai prieina skyrybų ribą, nes kiekvienas stengiasi įrodyti, kad yra teisus. Tokios dvikovos galima išvengti.
Jei moteris užsimanė ryškiai dažytos virtuvės, reikia duoti laiko jai pagalvoti.
Tamsios ar juodos lubos, neįprasti deriniai – tai liudija apie vidinę sumaištį. Man svarbu, kad žmogus jaustųsi saugiai, ramiai, kad jo neslėgtų aplinka.
Spalvos gali išduoti ne tik tai, kad žmogus nori jaukios aplinkos ir apie tai, kad jis trokšta esminių pokyčių savo gyvenime.
