Mama pasirinko patėvio glėbį
Nuo gimimo augęs sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, o vėliau Šiaulių logopediniame darželyje-internate, jis iki šiol negali pamiršti ilgesingų akimirkų, kai įsikniaubęs į pagalvę verkdavo ilgėdamasis mamos.
„Man gimus mama ėmė dirbti Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, ten augau ir aš. Kai man sukako treji, buvau išvežtas į Šiaulių logopedinį darželį, o septynerių mane perkėlė į Šiaulių logopedinį internatą. Turėjau tam tikrų kalbos defektų.
Mama su manimi negyveno. Ji liko Vilniuje kartu su patėviu. Man buvo aiškinama, kad jie gyvena labai mažame kambarėlyje, todėl man ten nebūtų vietos.
Per atostogas ji manęs taip pat nepasiimdavo. Dažniausiai būdavau su mamos seserimi jos namuose“, – atviravo Algimantas.
Tikrą mamą vaikų namuose iki pilnametystės vyrui atstojo auklėtoja Janina Balsevičienė. Ji išmokė jį bendrauti su žmonėmis ir daryti gerus darbus. „Kai likdavau savaitgaliais internatinėje mokykloje, būdavau įpareigotas prižiūrėti kitus vaikus. Mane vadindavo direktoriumi, net raktus nuo kabineto su televizoriumi patikėdavo būtent man.
Savaitgaliai internate būdavo patys sudėtingiausi. Daugelį vaikų tėvai pasiimdavo į namus, o aš likdavau ten. Manęs niekada neatvažiuodavo niekas pasiimti ir tai man, kaip vaikui, buvo labai skaudu.
Tiesa, šunybių vieni kitiems krėsdavau. Nors visada stengiausi būti ramus ir pernelyg neišdykaudavau, vis dėlto į šlepetes dantų pastos vieni kitiems gana dažnai pripildavom. Kai baigiau internatinę mokyklą, atvykau į Vilnių. Čia man mama nuomavo butą, kuriame gyvenau. Ji man ir paauglystėje padėdavo finansiškai. Slėpdavo nuo patėvio, kad man duoda pinigų“, – prisiminė vyras.
Tėvas nepanoro bendrauti su sūnumi
Algimantas atviras – jam trūko ne tik mamos, bet ir tėvo meilės. Nuo pat vaikystės jis nežinojo, kas yra jo tėvas, tačiau kartą auklėtoja jam atskleidė tėvo tapatybę. Tą pačią akimirką Algimantas, tada būdamas dar paaugliu, suskubo jam skambinti ir išreiškė norą susipažinti.
„Surinkau jo telefono numerį ir prisistačiau. Pareiškiau, kad jis yra mano tėtis. Po šių žodžių kitame laido gale stojo tyla. Po kelių akimirkų išgirdau pypsėjimą. Tėtis nepanoro su manimi bendrauti. Jis tiesiog padėjo ragelį.
Tai buvo vienintelis pokalbis su juo. Būdamas vienuoliktoje klasėje sužinojau, kad jis nuskendo. Pasakysiu atvirai – man trūko tėvo. Norėjau išgirsti jo patarimų, pasišnekėti su juo. Trūko ir mamos meilės – nors ji prisidėjo prie mano gerovės finansiškai, tačiau tai niekada neatstojo meilės ir dėmesio, kurį mama gali dovanoti savo sūnui.
Iki šiol nebendrauju ir su giminaičiais iš jo pusės. Buvo pasklidusios kalbos, kad man, neva, reikia jų turto, tačiau tai absoliuti netiesa.
Jau septynerius metus gyvenu socialiniame būste, vadovauju paramos fondui, todėl jokios materialinės pagalbos niekieno neprašau“, – atvirai dėstė A.Patackas.
Bene skaudžiausiu viso gyvenimo įvykiu jis įvardijo mamos mirtį. Ji sirgo gimdos vėžiu ir prieš trejus metus mirė ligoninės palatoje ant Algimanto rankų. Pasak vyro, jo mama buvo labai užsispyrusi, iki paskutinės akimirkos atidėliojo vizitus pas medikus. O tada, kai suprato, kad reikia gydytis, jau buvo per vėlu.
Artimiausias žmogus, kuris liko su Algimantu, – jo patėvis. Nors vaikystėje jiedu nebendravo ir nepalaikė artimo ryšio, vis dėlto dabar patėvis nori sulaukti globos ir palaikymo iš Algimanto.
Paklaustas apie asmeninį gyvenimą, šypsosi. Nors gyvena vienas, tačiau turėti antrąją pusę jis norėtų. Algimantas vadina save geros širdies žmogumi ir tiki, kad jam pavyks susirasti moterį, kuri taip pat neliks abejinga kitų skausmui.
„Mane piktina, kad šiuolaikinės moterys nori turėti turtingus vyrus. Aš esu nuoširdus, atviras, noriu padėti kitiems, todėl man svarbu, kad ir mano būsimos draugės vertybės būtų tokios pačios“, – neslėpė vilnietis.
Gautą paramą parduoda arba degina
Jau metus A.Patackas vadovauja labdaros ir paramos fondui „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“. Per 2015 metus fondas išdalijo labdaros už 17000 eurų, tačiau iki šiol turi didžiausią problemą, kurios nepavyksta išspręsti. Fondo savanoriai neturi patalpų, kuriose galėtų sandėliuoti gautą siuntą, todėl visi daiktai, kuriuos gauna iš gerų žmonių, nugula Algimanto namuose.
„Stengiamės kaip įmanoma greičiau atiduoti daiktus tiems, kam jų labiausiai reikia. Juk negali drabužėliai, avalynė, žaislai, vežimėliai vaikams būti mano namuose. Taip pat nesinori, kad ir savanoriai būtų apkrauti. Mums reikėtų 90 kvadratinių metrų patalpų, kuriose galėtų būti ir administracinės patalpos, ir daiktų sandėlis.
Noriu pabrėžti, kad iš gerų žmonių gautus daiktus mes dalijame ne visoms šeimoms. Visų pirma, bendraujame su seniūnijomis ir socialiniais darbuotojais. Ir tik tada, kai būname užtrikrinti, kad parama tikrai yra reikalinga, ją teikiame.
Žinau atvejų, kai paramos gavėjai nusprendžia sudeginti gautus drabužėlius arba ima pardavinėti“, – aiškino fondo direktorius.
