Verslininkės ir muzikanto draugystė užsimezgė per jos jubiliejų prieš pusketvirtų metų.
Draugės jai paruošė staigmeną – sutarė su gitaristu, kad jis septintą valandą ryto pasirodys prie nuosavo moters namo ir po miegamojo langais atliks kūrinį „Pasakų miestas“.
Dainos žodžiai: „Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto, kur teka Neris su žara“ labai tiko atlikti šioje aplinkoje, nes Rita iš tiesų gyvena prie Neries.
O kas gi bendra gali būti tarp garsaus muziko ir apartamentų Kuršių nerijoje bei nekilnojamojo turto Vilniuje nuoma užsiimančios verslininkės?
Aurelijus: Kai susipažinome, Rita pasakojo, kad domisi muzika ir ji visada ją lydėjo per gyvenimą. Buvau nustebęs, kad verslininkai gali tiek žinoti apie muzikos sutbilybes ir suprasti, kas yra gražu, o kas ne. Mums nereikėjo muzikos skonių derinti, šnekamės apie tai viena kalba. Tai mane sužavėjo.
Rita: Aurelijus, kaip muzikantas, labai verslus. Jam nereikia vadybininko – pats rengia koncertus.
Aurelijus: Neseniai beveik du mėnesius praleidome Azijoje. Du koncertus surengiau Singapūre, keturis – Filipinuose. Pačiam susiplanuoti atostogas ir surengti pasirodymus, tai yra iš to uždirbti, – irgi verslas. (Juokiasi.)
Esu vadybininkas, prodiuseris ir atlikėjas. Kai yra didesni projektai ir jau vienas nepajėgiu visko aprėpti, prašau pagalbos. Bet ateities liniją nusibrėžiu pats.
Apie tai padiskutuoju ir su Rita. Ji iš šalies pažvelgia, man pataria ir to užtenka.
Rita: Išvykti dviem mėnesiams – ne taip paprasta jam. Aš galiu pasiimti kompiuterį ir nuotoliniu būdu tvarkyti buhalteriją.
Aurelijus: O muzikantas pats turi dalyvauti koncerte, negali pagroti nuotoliniu būdu. (Juokiasi.) Tai pagrindiniai mano ir Ritos darbų skirtumai.
– Šiuolaikines technologijas pasitelkę galite rengti vaizdo koncertus bet kuriame pasaulio krašte.
Aurelijus: Buvo surengti tokie koncertai, bet žmonių negali lengvai apgauti, nes jie nori gyvai matyti atlikėją. Grynumas visais laikais išliks. Gyvas garsas visada bus paklausus.
– Ritai grojate serenadas?
Aurelijus: Per vieną serenadą ir susipažinome.
– Papasakokite savo pažinties istoriją.
Aurelijus: Susipažinome iškilia proga – per Ritos jubiliejų vasarą. Jos draugės mane pažinojo ir nutarė Ritai skirti muzikinę dovaną.
Draugės atvežė prie jubiliatės namų, nurodė, po kuriuo langu dainuoti. Padainavau, išėjo apsimiegojusi moteris, susivėlusi. (Juokiasi.)
Rita: Iš vakaro prieš gimtadienį iš užsienio atvyko daug svečių, buvo ir mano mama. Namuose buvo šurmulys, tačiau nė neįtariau, kad rytą sulauksiu staigmenos.
Paryčiais buvau prabudusi, prastai jaučiausi, ir staiga paukščių čiulbėjimą nutraukė neaiškūs muzikos garsai.
Pamaniau, kad mamos telefonas skamba. Paprašiau, kad jį išsijungtų. Girdžiu, vis tiek groja. Žvilgteliu pro langą ir matau gitara grojantį vyruką.
Išėjau į lauką vilkėdama pižamą, pakviečiau Aurelijų ir drauges rytą išgerti šampano.
Aurelijus: Tada išgirdau prašymą pagroti ir per gimtadienio pobūvį vakare. Atlikau savo paruoštą flamenko programą. Svečiams patiko, o Ritai padovanojau kompaktinę plokštelę.
Tačiau jos panoro ir Ritos draugė iš Vokietijos. Kadangi tuo metu turėjau tik vieną plokštelę, patariau sukaktuvininkei padovanoti savąją draugei, o ją pakviečiau apsilankyti Kuršių nerijoje, nes tuo metu ten dirbau, žadėjau dovanoti keletą naujausių savo įrašų. Rita apsidžiaugė, nes ten turi apartamentus, ir po savaitės mane aplankė.
Rita: Su draugėmis vykome pabūti Preiloje ir pakeliui užsukome pas Aurelijų.
Aurelijus: Tuomet ir vakarienė, ir gitara dar labiau suartino. Skyriau serenadas ne tiktai Ritai, bet ir jos draugams.
Rita: Visa tai išsirutuliojo į gražų ir artimą bendravimą, po to – į draugystę, meilę ir laimę.
– O gal tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Aurelijus: Nesame jauni žmonės, mane visada darbe supa daug moterų. Nebuvo taip, kad išėjau kaip iš miško ir pamačiau pirmą moterį, kuri man iš karto krito į akį. Pradėjome bendrauti, radome bendrų temų. Ir neprisimenu, po kelinto žvilgsnio atėjo meilė.
Rita: Buvo lemtingų ženklų, kad galime susitikti. Prieš mano jubiliejų buvo Aurelijaus gimtadienis. Jis surengė koncertą Rotušėje. Draugės mane kvietė į tą renginį, bet buvau ką tik grįžusi po kelionės, dvi naktis nemiegojusi ir nutariau vakare niekur neiti. Tada jos ir užsakė man jo serenadą.
Aurelijus: Galima sakyti, kad mūsų pažintis brendo. Kai su Rita įsikalbėjome, pasirodo, ji seniai mane buvo pastebėjusi renginiuose.
Įsivaizduokite, Rita varto savo albumą ir jame randa nuotrauką iš pobūvio, kuriame aš groju. Argi tai – ne likimas?
Rita: Į tą nuotrauką nebuvau atkreipusi dėmesio, kol kartu neapsigyvenome. Sykį tvarkiau albumus ir viename matau, kad turiu nuotrauką, kurioje įamžintas grojantis Aurelijus. Apstulbau.
– Kokie pomėgiai sieja jus abu?
Aurelijus: Save išreiškiame per muziką – groju ne tiktai aš, bet ir Rita. Namie yra fortepijonas, gitara, būgneliai.
Kartais abu pagrojame. Rita turi gerą klausą, labai mėgsta dainuoti. O šokti jai už viską labiausiai patinka.
Nuvykę į Preilą vasarą pradėjome bėgioti – skuodžiame kilometrą iki jūros, išsimaudome, parbėgame atgal.
Dabar kasdien kartu bėgiojame krosą – sostinėje įveikiame apie pusketvirto kilometro bet kokiu oru. Įsigijome gražią sportinę aprangą ir bėgame rankutėmis susikabinę. (Juokiasi.)
Rita: Namuose dviese žaidžiame stalo tenisą.
Aurelijus mane užkrėtė slidinėjimu – išmokau slidinėti sniego arenoje Druskininkuose, kalnuose dar nesame buvę.
Mėgstame keliauti. Anksčiau keliaudavau dažniau. Dabar derinuosi prie Aurelijaus ir išvykstame į tolimą kelionę kartą per metus. Jis priklausomas nuo muzikos, viena keliauti nenoriu, būtų neįdomu.
Keliaudami puikiai sutariame. Išvykus toli nuo namų lengva sukelti konfliktą, todėl verčiau patyliu, ir būna ramu.
Kai plaukėme iš Singapūro į Honkongą kruiziniu laivu dvylikos kvadratinių metrų kajutėje ir reikėjo tokioje erdvėje išbūti dvylika dienų, teko apsiprasti.
Aurelijus: Ši kelionė buvo išskirtinai mano organizuota, todėl Rita turėjo prisitaikyti prie tų 12 kvadratinių metrų kajutės. Gal ji būtų nusipirkusi dukart didesnę kajutę, o aš nupirkau mažesnę. Kadangi kelionė buvo ilga, reikėjo taupyti.
Ir Rita kaip studentė su kuprine keliavo.
Rita: Praeityje buvo daug prabangių kelionių. Dabar renkuosi paprastesnes, noriu pamatyti, kaip vietos žmonės gyvena.
Juk po Singapūrą buvo galima važinėti taksi, bet metro keliaujant visai kiti įspūdžiai, įdomi patirtis.
Aurelijus: Rita man siūlo rengti išskirtines keliones. Bet jai sakau, kad vienintelė mano agentūros klientė bus ji.
– Kaip dalijatės buities rūpesčius?
Aurelijus: Abu turime savo namus, abiejų buitis sutvarkyta. Mums nėra kuo dalytis.
Rita: Kadangi aš ir Aurelijus turime savo namus, nusprendėme apsigyventi vienuose. Aurelijus savo namus išnuomojo ir persikėlė pas mane.
Aurelijus: Žiemą gyvename pušynų apsuptyje Vilniuje, o vasarą prižiūrime Ritos verslą Kuršių nerijoje. Ten aš esu ūkvedys. (Juokiasi.)
Rita: Be Aurelijaus būčiau prapuolusi. Ar lemputė perdegė, ar kas nors sugedo, jis savo rankomis viską sutvarko. Anksčiau kviesdavausi meistrus.
Aurelijus: Tėvo buvau išmokytas visų vyriškų darbų, ne tik gitara groti.
Rita: Kitos moterys pasakoja, kad joms reikia, jog vyras į lovą atneštų kavos, padėtų indus išplauti. Man to nereikia, juk nesu neįgali.
Kodėl visko iš tų vyrų reikalauti? Nei tos kavos dažnai reikia virti, nei indų plauti ar drabužių skalbti. Juk viską atlieka buities prietaisai.
– Ar susipažinę neturėjote baimės, kad jausmai gali greitai išblėsti?
Rita: Nepuolėme į santykius stačia galva.
Aurelijus: Į jausmus pasinėrėme gal tik po metų draugystės. O pasitikrinimu po pusės metų tapo trijų savaičių kelionė į Vietnamą, Kambodžą, Tailandą. Draugai mus pakvietė, neturėjome kur dingti. Svarstėme: tas tris savaites iškęsime.
Rita: Manėme, kad grįšime ir atskirai eisime.
Aurelijus: Apie tai atvirai kalbėjomės. Sakėme vienas kitam: jei pavyks, išvenkime pykčių. Kai grįžome iš kelionės, supratome, kad galime vienas kitą pakęsti.
Rita: Būtų neįdomu, jeigu viskas klostytųsi lyg sviestu patepta. Tačiau pykstamės tik dėl vieno dalyko – kompiuterio.
Aurelijus: Neturiu kantrybės Ritos mokyti dirbti kompiuteriu, nes ji yra labai staigi, nori viską gauti greitai. Kitų konfliktų net neprisiminčiau. O jų ir negali kilti – gyvename dėl savęs, netrukdome vienas kitam. Dabar nuostabus santykių laikotarpis.
– Ar turite atžalų iš buvusių santykių?
Rita: Iš pirmosios santuokos su šviesaus atminimo verslininku Povilu Verslovu turiu 25 metų sūnų. Aurelijus iš pirmosios santuokos turi 20-metį sūnų.
Kartu gyvename su mano sūnumi. Jis buvo patenkintas, kai mūsų namuose įsikūrė Aurelijus. Sūnus pasakė, jog dabar gali būti ramus, nes mama patikimose rankose.
– Ar ketinate įteisinti santykius?
Rita: Jau susitarėme: jeigu kartu išbūsime 25 metus, tuomet susituoksime.
Aurelijus: Toks mūsų bandomasis laikotarpis. Reikia rimtai žiūrėti į santykius. Jei susitarimą sulaužysime, nebus vestuvių.
Rita: Vestuves draugams iškelsime tokias prašmatnias, kad visiems būtų kaip ir paskutinė puota. (Juokiasi.)
Aurelijus: Kai jauni žmonės kuria šeimą, santykius reikia įteisinti, nes jie kartu augina vaikus, stato namus. O mums kas? Mes kuriame tik gražius tarpusavio santykius, tai kūrybai dabar jau liko 21 metai.
