Neseniai televizijos laidų vedėjas E.Knispelis papasakojo atradęs naują aistrą. Jis gamino išskirtinį rankų darbo muilą, dovanojo jį bičiuliams.
Tačiau pastaruoju metu vyrą galutinai užvaldė kita aistra. Jis įgyvendino seną svajonę – įsigijo brangų fotoaparatą ir paniro į nuo jaunystės širdžiai mielą pomėgį fotografuoti.
– Buvote užsidegęs daryti muilą. Kodėl dabar liovėtės? Maniau, jau verslą būsite pradėjęs.
– Kartais dar pažaidžiu. Su kvapais, spalvomis, intarpais. Iš muilo bazės daryti muilą nėra sunku. Reikia tik trupučio fantazijos, kvapiųjų aliejų ir džiovintų prieskonių. Sėkmė garantuota.
– Esate baigęs fotožurnalistiką, tačiau šioje srityje nedirbote. Kodėl būtent dabar grįžote prie fotografijos?
– Niekur nebuvau pabėgęs, retsykiais fotografuodavau, bet tik per keliones. Net į giminės pobūvius fotoaparato nesiveždavau. Svainis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, tai tą misiją patikėdavau jam.
O šį pavasarį nutariau įgyvendinti seną svajonę – įsigyti profesionalams skirtą fotoaparatą ir keletą rimtų objektyvų. Niekada neturėjau. Nors nuotraukas daro ne fotoaparatas, o fotografas, yra esminis skirtumas, kuo fotografuoji.
– Prisiminkite, kokia buvo pirmoji jūsų patirtis fotografijoje?
– Pradėjau anksti. Man tai visada patiko. Tėvų namuose Tauragėje rūsyje buvau įsirengęs laboratoriją. Aš visada fotografuodavau. Neseniai buvo mūsų klasės susitikimas po 30 metų. Klasės draugai atsivežė tų laikų nuotraukų. Jos beveik visos mano darytos.
– Iš muilo jūsų artimieji ir draugai bent apčiuopiamos naudos turėjo. O dabar iš fotografijos?
– Dabar jie turi didesnės naudos. Mane kviesdami į kokį nors pobūvį žino, kad fotografuosiu. Bus gražių nuotraukų. Geriausias atspausiu ant drobės. Kažkur skaičiau, kad tai vadinama prabangia dovana. Prabangaus muilo nesu padaręs.
– Ar brangu fotografuoti?
– Nepigu. Juokauju, kad dabar mano fotoaparatas brangesnis už automobilį.
Jau išleidau per 6 tūkstančius eurų. Nusipirkau fotoaparatą, keletą objektyvų. Jie brangesni už fotoaparatą. Dar neturiu šviesų. Neturiu studijos. Reikia naujo kompiuterio dideliu monitoriumi. Galo viskam nėra, bet dirbti jau galima.
– Ar jums reikia ypatingos nuotaikos fotografuoti, ar tiesiog traukiančio kadro? Ką jums reiškia fotografija?
– Man teikia malonumą vien žiūrėti pro fotoaparato vaizdo ieškiklį. Nereikia jokios ypatingos nuotaikos. Fotografuojant įkvėpimas pats ateina.
Dabar, dirbant modernia šiuolaikine fototechnika, yra tiek galimybių. Postprodukcija, arba fotokadrų redagavimas, man dar įdomiau. Su vienu kadru galiu žaisti kelias valandas.
Keiti tonus, spalvas, šešėlius, nuotaiką, kompoziciją. Aš žinau, kokias nuotraukas noriu daryti, bet to dar nemoku.
– O kokias norite daryti?
– Noriu parodyti tai, ką matau vien aš. Tai, ką jau seniai piešdavau bloknotuose ir eskizų sąsiuviniuose. Lankiau dailės klasę, piešti moku.
Noriu fotografuojamo žmogaus vidinį pasaulį pavaizduoti šalia jo, toje pačioje fotografijoje. Parodyti žmogų kartu su jo demonais, mūzomis, svajonėmis ir realybe. Žinoma, jeigu jis turi tų svajonių ir demonų.
– Labiausiai mėgstate fotografuoti portretus. Kokio pasiruošimo jums reikia?
– Su žmonėmis bendrauti man visada labiausiai sekėsi. Peizažai, sporto įvykiai niekada nedomino. Tiesa, „Sugėrovo portretą“ galima pavadinti peizažu. Bet taip nėra.
Ten – vaizdas iš mūsų verandos sodyboje. Tai, ką dažniausiai matai ten sėdėdamas.
Portretui fotografuoti reikia pasirengimo. Idėjos. Aplinkos. Tada turi fotografuojamam žmogui sukurti reikiamą nuotaiką. Ir tik tada gali ko nors tikėtis.
Sėkmė niekada nėra garantuota. Be abejo, kartais galima netyčia sustabdyti akimirką. Tuo fotografija įdomi.
– Kaip įsivaizduojate fotosesiją, kurią norėtumėte surengti?
– Pirmiausia su tuo žmogumi išsiaiškinčiau, kas jį domina. Svarbu žinoti, apie ką jis gali kalbėti su įkvėpimu, aistra. Taip kalbantį žmogų man fotografuoti yra didžiausias malonumas. Jei neribotų biudžetas, kiekvienam fotografuojamam žmogui parodyčiau jo svajonę.
Ir tada jį fotografuočiau. Mano fotosesija turėtų būti nebloga orgija. Su muzika, valgiais, gėrimais, šokėjomis, mėgstamiausių filmų žiūrėjimu, galvų kapojimu. Na, jeigu fotografuočiau kokią kerštaujančią moterį... (Juokiasi.)
– Kokius portretus jau esate įamžinęs?
– To, apie ką dabar pasakojau, dar neteko daryti. Iki šiol fotografavau tik artimuosius, sodybos kaimynus. Mūsų kaime Molėtų rajone gyvena toks Stasys. Kartą jis prasitarė, kad niekada gyvenime nėra turėjęs vyriškų kvepalų. Net losjono po skutimosi. Sakė, kartą buvo nusipirkęs odekolono „Troinoi“, bet atėjo kaimynas ir išgėrė.
Aš jam padovanojau kvepalų. Reikėjo matyti, kaip jis džiaugiasi ir mėgaujasi. Aš tai fotografavau. Jis sakė, kad niekada nerūkė tikrų cigarų. Nupirkau, atvežiau. Taip pat fotografavau.
– Turbūt žmonos fotografijų esate padaręs ne vieną?
– Nedaug. Ji nemėgsta pozuoti. Dažnai fotografuoju sūnų.
– Ar yra toks žmogus, kurį svajojate įamžinti?
– Yra keli, su kuriais esu dėl to susitaręs. Kai per vieną pobūvį aktorei Eglei Jackaitei papasakojau, kaip Stasį fotografavau su cigarais, ji sakė irgi norinti.
Rimtai ruošiuosi. Viską apgalvojau, nupaišiau keletą eskizų. Jeigu pavyktų padaryti, kaip sugalvojau, būtų fantastika. Tiesa, eskizus parodžiau Palmirai. Ji pasakė: „Jeigu tu ją taip nufotografuosi, iš karto paduosiu skyrybų.“ (Juokiasi.)
– O kas ten tokio baisaus?
– Ten yra nuostabi kompozicija ir idėja. Viliuosi, Eglei patiks. Nenoriu pasakoti, nes kas nors idėją pavogs. Pats vieną mažą detalę nusižiūrėjau iš Holivudo aktorės Angelinos Jolie nuotraukos, kur ji su cigaru. Bet jei pavyks įgyvendinti viską, tai nebus plagiatas.
– Galvojate apie žymių žmonių portretų parodą?
– Galvoju. Pažįstu daug žinomų žmonių, man nereikia jų specialiai medžioti ar vilioti. Per tą patį pobūvį dėl fotografavimo susitariau su žurnaliste Jolanta Svirnelyte.
Jau vaikščiojau po senamiestį, ieškojau vietos, kur norėčiau ją fotografuoti. Tokią radau, tik reikia, kad tuo metu būtų sniego. Ryškias, raudonplaukes moteris norisi fotografuoti ant ko nors balto.
– O kaip jūsų filmų kolekcija? Ji gal dar pagausėjo?
– Taip. Tik kino vakarų jau neberengiu. Trūksta bendraminčių, tų, kurie domėtųsi ir žavėtųsi senu kinu. Ne, žodis „senu“ čia netinka. Amžinu kinu, jo istorija. Neklausinėkite. Apie kiną nemoku kalbėti trumpai.
