Jie paskutinį kartą susitiko prieš 21-erius metus, kai S.Ivens buvo 19, ir jis nė neatpažino savo dukros, rašo „Daily Mail“.
Tai buvo atsitiktinis susitikimas „Marks & Spencer“ parduotuvėje.
„Išgirdau jo balsą, – pasakojo moteris. – Jis pasirodė girdėtas, ir atsisukusi pamačiau jo mėlynas akis – tokio pat atspalvio, kaip mano. Jis akimirkai pažvelgė į mane, o tada nusisuko, nė nesupratęs, kas aš esu.
Mano mama su mergišiumi tėvu išsiskyrė, kai man buvo 6-eri, o broliui Jamesui – kelios savaitės. Švelniai tariant, jis buvo aplaidus tėvas ir vyras. Jis po skyrybų ir toliau mumis nesidomėjo.
Kodėl po tiek metų jis nusprendė manimi didžiuotis?
Tiesa yra paprasta, tačiau liūdna: dabar jis mano, jog esu verta pripažinimo.“
Jautė skirtingas emocijas
Ji nebėra reiklus vaikas. S.Ivens turi sėkmingą žurnalo redaktorės karjerą, ji yra bestselerių autorė. Jos tėvas ėmė didžiuotis tik tada, kai sužinojo apie šiuos pasiekimus.
„Dauguma tėvų ant stalo turi vaikų vestuvių ar išleistuvių nuotraukas, tačiau maniškis pasitenkina nuotraukomis, kurių pagalba jis gali pasirodyti prieš kitus, – sakė S.Ivens. – Tai – iškarpos iš mano straipsnių, knygų recenzijos ar nuotraukos iš profesionalių žurnalo fotosesijų.
Jis nesupranta, jog taip tik parodo, koks jis nutolęs nuo mano kasdienybės bei šeimos – manęs ir dviejų vaikų, jo anūkų.“
Moteris apie tai sužinojo, kai jos tėvo draugas atsitiktinai susitiko su jos mama ir jai papasakojo apie keistą sutapimą – jis pradėjo domėtis savo dukra, kai ji ėmė kilti karjeros laiptais.
Deja, vyras nejautė tokio pat pasididžiavimo, kai jo dukra buvo tik mergaitė, kuri labai norėjo savo tėvo dėmesio.
„Jei jis būtų davęs dėmesio, būčiau galėjusi išvengti dešimtmečių, praleistų svarstant, ką padariau ne taip, – prisipažino S.Ivens. – Nesupratau, kodėl mano tėtis nemylėjo manęs taip, kaip draugių tėvai.
Nieko keisto, jog susierzinau, kai sužinojau, jog jis ėmė manimi domėtis praėjus tiek metų.
Manyje kunkuliavo skirtingos emocijos: bijojau, kad jis bandys mane surasti, pykau, kad jis prisiėmė nuopelnus už mano sėkmę, be to, buvau sumišusi.
Svarsčiau, ar turėčiau su juo susisiekti. Galvojau, kaip dėl to jautėsi mama. Ji iškentėjo dar daugiau, nei aš.“
Mama gyveno dėl vaikų
Jis buvo mėgstantis flirtuoti ir išlaidauti mašinų pardavėjas. Jis nenorėjo prisiimti atsakomybės už šeimą ir emociškai smurtavo prieš savo žmoną.
Po to, kai jis vieną dieną su S.Ivens mama elgėsi labai arogantiškai ir nemaloniai, vyras savo dukrą nusivežė į parduotuvę ir nupirko jai marškinėlius, ant kurių puikavosi blizgantys žodžiai „Tėčio mergaitė“.
„Būdama tik vaikas, džiaugiausi šia dovana, bet ji dabar atrodo labai ironiška, – sakė moteris. – Kai mano tėvai išsiskyrė, mano mama su manimi ir Jamesu turėjo tvarkytis viena.
Ji ėmė dirbti du darbus – virėja restorane netoliese ir padavėja kepyklėlėje.
Mama stengėsi, kad vis vien galėtų mane pasiimti iš mokyklos po pamokų, 3 valandą. Ji kentėjo ir dėl aplinkinių.“
Skyrybos 9-ajame dešimtmetyje buvo retas reiškinys. Tik vieno S.Ivens bendraklasio tėvai buvo išsiskyrę.
Jų skyrybos tapo kaimynų apkalbų tema. Kai kurios S.Ivens mamos draugės nustojo jai skambinti, nes bijojo, kad ji bandys suvilioti jų vyrus – nors tai buvo absurdiška.
„Mama gyveno dėl Jameso ir manęs,“- teigė moteris.
Ji taupė pinigus, kad vaikai žiemą būtų šiltai apsirengę, ir jie kartą per metus galėtų išvykti atostogų.
Nors ir ji dirbo 2 darbus, mama rasdavo laiko padėti dukrai ruošti namų darbus bei mokyri ją mylėti istoriją ir literatūrą. Mama su savo dukra dažnai nuvažiuodavo į biblioteką, įvairiausias pilis, katedras ir panašias vietas.
Tėvas nesilaikydavo pažadų
„Nors skyrybų nesupratau, ir jos man buvo sunkios, metai po jų buvo geri, – prisipažino S.Ivens. – Gyvenimas buvo lengvesnis, nereikėjo klausytis ginčų su tėvu ir jo melų.
Kai mama galėdavo, ji man nupirkdavo naują knygą už gerus pasiekimus mokykloje.
Vieninteliai nemalonūs prisiminimai yra susiję su tėvu. Mama mūsų nenuteikinėjo prieš jį, ir leido savaitgalį su juo pasimatyti.
Kiekvieną šeštadienį nekantraudama sėdėdavau priešais namų duris ir laukdavau jo, tačiau dažnai nusivildavau.
Kiekvieną kartą, kai jis mane nuvildavo, sulaukdavau pliušinio meškiuko. Jis pasirodydavo po kelių dienų ar savaičių ir man į rankas įgrūsdavo žaislą. Netrukus turėjau visą pliušinių meškiukų kolekciją.“
S.Ivens vieną savaitgalį labai nekantravo, nes tėtis pažadėjo ją nusivesti į futbolo varžybas.
„Nežinau, kodėl juo patikėjau, – sakė moteris. – Jis mano bilietą davė moteriai, su kuria tuo metu susitikinėjo. Mano mama bandė mane paguosti ir nupirko filmą „Annie“. Aš to filmo iki šiol nekenčiu.
Tais išskirtiniais atvejais, kai tėvas atvažiuodavo, nesulaukdavome žadėtų išvykų į muziejų ar kiną. Jis mus nuveždavo į tuometinės merginos butą ir palikdavo priešais televizorių.
Jis mane papirkdavo maišeliu saldainių ir liepdavo prižiūrėti broliuką, o jis pats su mergina dingdavo į kitą kambarį.“
S.Ivens paveikė toks jo elgesys. Ji nuolat raudonuodavo, nes manė, jog visi jos žodžiai yra neteisingi ar beverčiai. Ji pasidarė drovi – nes manė, kad niekas neskirs jai dėmesio, jei jos pačios tėvas ją ignoruoja. Mergaitė nustojo tikėti meile.
Susirado naują draugą
Jos mama nesirūpino kito vyro paieškomis. Ji neturėjo laiko ir energijos naujiems santykiams.
Įvairūs vyrai kvietė ją į pasimatymus – ir, pasak S.Ivens, nieko keisto, nes ji buvo ir tebėra graži.
„Pamenu, kaip ji per Valentino dieną sulaukė 50 orchidėjų iš vieno gerbėjo, – pasakojo S.Ivens. – Tačiau ji atsisakė visų pasiūlymų. Mes su Jamesu buvome svarbiausi.
Kai man buvo 10, o Jamesui 5-eri, ji mums pranešė, jog ji sutiko draugauti su Keithu – vyru, reguliariai besilankančiu restorane, kuriame ji dirbo.
Kai Keithas pas mus apsilankė, bandžiau prieš jį pasirodyti pasakodama apie knygas, kurias perskaičiau. Jamesui nepatiko mintis, kad atsirado konkurentas, ir jis paniuręs sėdėjo laiptų viršuje ir mėtė plastikinius dinozaurus į mamos draugą.
Visa laimė, Keithas mums padarė gerą įtaką. Jis mums davė dėmesio, kurio taip troškome, ir mamą padarė labai laiminga.
Jie susituokė po metų, ir aš pasididžiuojama sėdėjau pirmoje eilėje kaip pamergė.“
Patėvis buvo geresnis tėvas
Ji po vestuvių ėmė galvoti, jog dabar turės pasirūpinti savimi, nes jos mama rūpinsis naujuoju vyru.
„Maniau, kad ir vėl būsiu nustumta į šalį, – prisipažino moteris. – Jei manęs nenorėjo mano biologinis tėvas, kodėl manimi turėtų rūpintis kažkas kitas?“
Jos baimės neišsipildė. Keithas buvo puikus tėvas. Tačiau laukė daugiau išbandymų.
„Po metų turėjau naują tėtį, naują namą, naują mokyklą, naują pavardę – ir naują brolį, Williamą, – sakė S.Ivens. – Mama pastojo praėjus trims mėnesiams po vestuvių. Ji sakė, kad norėjo mums su Jamesu duoti daugiau laiko priprasti prie naujo gyvenimo, tačiau jai buvo 37-eri, ir ji negalėjo delsti.
Kai mano gyvenimas pradėjo keistis, nuo jo atsitraukiau skaitydama mėgstamas knygas bei rašydama eilėraščius. Mano mama skatino abu šiuos hobius.
Kai Keithas su mama susilaukė biologinio vaiko, jis nusprendė įsivaikinti mus su Jamesu – kad visi vaikai būtų lygūs prieš įstatymus, jei kas nors nutiktų jam ar mamai.
Nesupratau Keitho, kai jis paklausė, ką manome apie šią idėją, tačiau mama sakė, kad tai – puiki mintis. Po to laukė daug susitikimų su socialiniais darbuotojais.
Vis dar tikėjausi, kad mano tėvas pasikeis, kai sužinos, jog kitas vyras nori mus įsivaikinti. Tikėjausi, kad jis taps tokiu tėvu, kokio visada troškau. Bet klydau.“
Kai tėvas sužinojo, kad nebeturės jokių finansinių prievolių (nors pinigų jis skirdavo retai), jis savo vaikus atidavė nė nedvejodamas.
Teisę didžiuotis reikia nusipelnyti
Tai įvyko prieš 21-erius metus. S.Ivens su juo nuo tada susitiko tik kartą, netyčia susidūrusi parduotuvėje.
„Iš pradžių jaučiausi sugniuždyta, nes mano tėvas manęs neatpažino, – sakė moteris. – Tačiau vėliau, kai nurimau, palengvėjo, kad jis nežinojo, kas aš esu.
Taip pat džiaugiuosi, kad jis savo nepatikimumu ir savanaudiškumu nesuformavo mano charakterio.
Paramą gavau tik iš mamos, ir patėvio – vienintelio tikro tėčio, kurį turėjau. Jie padėjo išsipildyti mano svajonei tapti rašytoja.
Tik jie gali manimi didžiuotis. Teisės didžiuotis savo vaikais reikia nusipelnyti.
Dabar pati esu 2 vaikų mama. Turiu teisę jais didžiuotis, nes visada juos nuraminu ir kai jie suserga, naktį praleidžiu šalia.
Kasdien stengiuosi dėl jų – ko mano biologinis tėvas niekada nedarė.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
