Abiems jos sūnums, pavadintiems britų poetų vardais, sekėsi puikiai. Vyresnėlis Byronas turėjo neblogą darbą ir kartu su draugu nuomojosi butą, rašo „Daily Mail“.
Jaunesnysis Dylanas mokėsi Columbine mokykloje, esančioje netoli Denverio. Jis baiginėjo paskutinę mokyklos klasę. Vaikinas anksčiau turėjo nedidelių elgesio problemų, tačiau padarė didžiulę pažangą ir jas išsprendė.
Jis prieš tris dienas su drauge ėjo į mokslo metų pabaigos šventę. Atrodė labai laimingas. Kai Dylanas 4 val. ryto grįžo namo, Sue atsikėlė tik tam, kad paklaustų, kaip praėjo jo vakaras. Sūnus atsakė, kad tai buvo geriausia diena jo gyvenime.
Tai įvyko šeštadienį. Tačiau moteris antradienį ryte telefone rado balso žinutę. Tai buvo jos vyras Tomas, kuris prašė nedelsiant paskambinti.
Kaltė buvo nepakeliama
Sulig šia žinute baigėsi ankstesnis, laimingas jos gyvenimas, ir prasidėjo kančia. 17-metis Dylanas su draugu Ericu Harrisu tą rytą į mokyklą atsinešė šautuvų bei rankų darbo bombų, ir nužudė 12 mokinių bei mokytoją. 24 žmonės buvo sužeisti. Abu vaikinai po to nusižudė patys.
Sue savo knygoje „A Mother's Reckoning“ aprašė visą po tos dienos patirtą skausmą. Būdavo momentų, kai širdgėla ir kaltė pasidarydavo nepakeliamos. Tomas sakė, jog dažnai norėdavo, kad Dylanas būtų nužudęs ir juos. Sūnus tai padarė tik iš dalies. Jis nužudė žmones, kuriais anksčiau buvo jo artimieji.
Sue irgi kartais galvodavo apie mirtį.
„Melsdavausi, kad mirčiau miegodama, – rašė ji. – Nenorėjau ir vėl patirti tos kančios, kai pabundi ir supranti, kad viskas nebuvo tik siaubingas košmaras.“
Praėjus 2-ejiems metams po tragedijos, moteriai diagnozuotas krūties vėžys. Ji iš pradžių manė, kad viskas pagaliau pasibaigs, tačiau pasveiko.
Atrodė toks, kaip kiti
Praėjo 17 metų, tačiau skausmas bei klausimai išliko. Paaiškėjo, kad charizmatiškasis Ericas buvo žudyti norintis psichopatas, o Dylanas sirgo depresija ir svarstė apie savižudybę.
Ericas norėjo žudyti, ir jam buvo nesvarbu, jei jis mirtų. Dylanas norėjo mirti, ir jam buvo nesvarbu, jei jis žudytų. Šio derinio pasekmės buvo siaubingos.
Tačiau Sue nė neįsivaizdavo, kad Dylanas nėra toks, kaip kiti mokiniai. Jai patiko dauguma jo draugų – išskyrus Ericą, – ir ji džiaugėsi matydama jį augantį ir besiruošiantį universitetui. Jis niekada nerodė susidomėjimo šautuvais ar smurtu.
Vienintelis nerimą kėlęs dalykas dėl Dylano ateities buvo klausimas, kaip jie užmokės už jo tolesnį mokslą. Sue kaltina save, kad apie tai kalbėjo prie sūnaus akių – ir galbūt tai paskatino jį imtis tokių veiksmų.
Vieną popietę, rodydama savo meilę, Sue apkabino Dylaną ir jam sakė, kad jie su Tomu juo labai didžiuojasi. Sūnus susigėdęs nuleido akis ir sušnabždėjo „ačiū“.
Tačiau praėjus dviems savaitėms jis padėjo surengti didžiausias žudynes mokykloje JAV istorijoje.
Gerai nepažinojo sūnaus
Kyla klausimas – kaip tai įvyko? Daugumai tėvų palengvėtų, jei būtų buvę artėjančios tragedijos ženklų. Jie galėtų lengviau atsikvėpti, jei žinotų, kad šeimoje buvo problemų.
Sue ir Tomas iš tikrųjų gerai nepažinojo savo sūnaus. Išpuolis buvo kruopščiai suplanuotas. Tėvai nė neįtarė, kad jų sūnus nelaimingas, svarsto apie savižudybę ar net planuoja žudyti.
Baisu tai, kad jų šeima buvo tokia pati, kaip ir kitos. Nors jie gyveno šalyje, kurioje lengva gauti ginklų, Sue visada stengėsi sūnums įdiegti savo neapykantą šautuvams. Ji baisisi pasisakymais, kad tragedija nebūtų įvykusi, jei vaikinas būtų labiau pratęs prie ginklų, arba jei mokytojai būtų buvę ginkluoti.
Be to, Dylanas neatrodė panašus į jaunuolį, kuris gali surengti išpuolį. Jis nebuvo vienišius, ir nors grupė jaunesnių mokinių iš jo šaipėsi dėl aukšto ūgio ir ilgų plaukų, nebuvo panašu, kad tai jam labai rūpėtų.
Sulaukė ir aplinkinių gerumo
Kai kurios patyčių aukos ir dabar jį su Ericu laiko herojais, o ne žudikais.
Tačiau Sue daug labiau sukrėtė tai, kad netrukus po žudynių vaikinai pasirodė ant „Time“ žurnalo viršelio, šalia antraštės „Monstrai kaimynystėje“.
„Nepaisant siaubingo jo nusikaltimo, mane skaudino tai, kad jie naudojo tuos žodžius jam apibūdinti, – prisipažino moteris. – Vis dar negalėjau patikėti, kad Dylanas padarė kažką tokio blogo, kad apie tai žino ne tik kaimynai, bet ir visas pasaulis.“
Advokatas jiems patarė pasiruošti neapykantai. Šeima jos iš tiesų sulaukė – tačiau gavo ir daug gerumo iš aplinkinių.
„Netgi netrukus po žudynių vietinė bendruomenė buvo šalia, – sakė Sue. – Jie mums dažnai atsiųsdavo maisto – tačiau advokatas primygtinai siūlė tikrinti, ar jis neužnuodytas. Mums rašė daugybė skirtingų žmonių: šventikų, advokatų, mokytojų, socialinių darbuotojų, policininkų, karininkų bei kalinių.
Aplinkinių gerumas buvo stebinantis. Žmonės siūlė teisininkų paslaugas, privačius pasikalbėjimus, masažus bei vietas, kuriose galėtume pasislėpti nuo spaudos akių.“
Tačiau jiems niekada nepavyko pasislėpti nuo širdgėlos. Šeima ir toliau gyvena su ja.
Parengė Dorotėja Noreikaitė
