Motinos dienos rytą 2012 metais visi kanadietės Danos Dirr draugai tinkle „Facebook“ sužinojo siaubingą žinią. Išvakarėse moterį partrenkė ir sunkiai sužalojo girto vairuotojo automobilis.
Tarsi to nebūtų gana, chirurge traumatologe dirbanti moteris avarijos metu laukėsi jau vienuolikto vaiko. O po avarijos sužalotą D.Dirr gelbėtojai nuvežė į tą pačią Saskačevano ligoninę, kurioje ji tąnakt turėjo dirbti.
Pagimdžiusi dukrelę Ewelyn, kanadietė dar palaukė valandą, kad jos gimtadienio neapkartintų būsimosios motinos mirties metinės, ir užgeso vos dvi minutės po vidurnakčio.
Šią istoriją apie savo sutuoktinę praėjus vos kelioms valandoms nuo jos mirties „Facebook“ aprašė J.S.Dirras.
Prie šeimos nelaimių prisidėjo ir tai, kad septynmetis jų sūnus Eli kovojo su paskutinės stadijos vėžiu. Vaikui, kurį tėvai praminė kariu (Warrior Eli), taip pat buvo likę nedaug gyventi.
Graudi J.S.Dirro istorija greitai pasklido socialiniame tinkle. Žmonės dalijosi užuojauta ir siūlėsi aukoti pinigų.
Drama pasirodė įtartina
Šią istoriją internete stebėjo ir pietiniame Čikagos priemiestyje gyvenanti 34 metų T.Wright.
Moteriai skausminga Dirrų šeimos drama pasirodė liūdniausia istorija, kokią tik buvo girdėjusi. Tačiau T.Wright iš karto suprato: kažkas čia ne taip.
Tuo metu trisdešimtmetė jau kelis mėnesius buvo prirakinta prie lovos po sunkios klubo operacijos, tad turėjo marias laiko užsiimti tiesos paieškomis.
„Pradėjau internete ieškoti naujienų apie D.Dirr mirtį. Tačiau nė viename tinklalapyje jų nebuvo, nors žiniasklaida tikrai būtų rašiusi apie išvaizdžios chirurgės, 11 vaikų mamos mirtį per Motinos dieną“, – pažymėjo T.Wright.
Iš prigimties kruopšti amerikietė tada ėmėsi gilintis į tragišką šeimos istoriją, kuri visą dešimtmetį buvo aprašinėjama Dirrų kuriamame tinklaraštyje ir fiksuojama nuotraukų albumuose. Tačiau ir ji pasirodė įtartina.
„Iš pradžių visa tai atrodė kaip milžiniškas galvosūkis“, – prisiminė moteris.
T.Wright pastebėjo, jog buvo minima per daug vaikų vardų, pernelyg daug jų buvo dvynukai, o nuolatinės žmogžudystės, dramatiškos situacijos ir nesibaigiantys nuotykiai labiau priminė muilo operą, o ne tikrą gyvenimą.
Tada ji nutarė patikrinti, ar Dirrų šeimos nuotraukos anksčiau nebuvo pasirodžiusios internete.
Ir iš tiesų – visos nuotraukos priklausė Pietų Afrikos Respublikoje gyvenančiai tinklaraštininkei Tertiai Albertyn. Visi besišypsantys vaikai – taip pat jos.
Oficialiame Saskačevano ligoninės puslapyje nebuvo aprašyta nė viena traumatologė D.Dirr, o ir visame pasauliniame tinkle apie šią šeimą nebuvo jokių užuominų, kurių nebūtų paviešinę patys jos nariai. T.Wright netrukus įsitikino: D.Dirr tiesiog neegzistuoja.
Seklė surado bendraminčių
Tiesa, seklė nepranešė T.Albertyn, kad jos nuotraukos buvo pavogtos. Ji nusprendė paviešinti viską tinklaraščio įraše. O šis per vieną parą sulaukė daugiau nei 100 tūkst. interneto vartotojų dėmesio.
Kai kurie jų buvo Dirrų šeimos draugai „Facebook“, tad sužinoję tiesą pasijuto apgauti. Kiti pyko, nes patys rūpinosi vėžiu sergančiais vaikais ir negalėjo patikėti tokia įžūlia apgavyste. Treti, kaip ir pati T.Wright, susidomėjo šia keista istorija vien iš smalsumo.
Supratusi, kad D.Dirr tikrai neegzistavo, T.Wright pradėjo tikrinti ir jos draugus tinkle „Facebook“.
„Kai internete pamėginau ieškoti jų vardų, nieko neradau. Kai ieškojau jų nuotraukų, pamačiau, kad jos irgi pavogtos iš kitų žmonių. Iš viso atradau daugiau nei 70 netikrų „Facebook“ paskyrų, kurios buvo sukurtos specialiai šiai istorijai platinti“, – stebėjosi amerikietė.
T.Wright nusprendė pradėti nuoseklesnį tyrimą.
Ji sukūrė grupę „Kario Eli apgavystė“ („Warrior Eli Hoax Group“), į kurią pakvietė visus norinčiuosius padėti internete ieškoti užuominų apie Dirrų šeimos mįslę. Per vieną valandą atsirado daugiau nei šimtas pagalbininkų.
Kai kuriuos T.Wright bendražygius skatino ir pyktis – jie patys anksčiau siuntė užuojautos žodžius Dirrų šeimai, o sužinoję, kad visa tai buvo melas, panoro atkeršyti.
Grupei neprireikė daug laiko, kad sužinotų, kas slepiasi už šio melo. Mat kai kurie pinigų berniuko Eli gydymui paaukoję asmenys mainais gavo gumines apyrankes iš Emily Dirr, o apie ją internete nebuvo nė žodžio.
Kai T.Wright nusprendė, kad gali užtikrintai teigti, jog visą šią košę užvirė ši medicinos studentė iš Ohajo valstijos, ji nusprendė su ja susisiekti.
Kalbantis telefonu E.Dirr tyliu balsu pripažino, kad visą dramą kurti pradėjo dar 2004 metais – vien dėl pramogos.
„Visa tai prasidėjo prieš 11 metų, kai buvau nuobodžiaujanti vienuolikmetė, norinti pabėgti nuo skausmo, kurį mačiau savo šeimoje, – vėliau atsiprašymo laiške rašė mergina. – Tai prasidėjo kaip netikros istorijos rašymas.
Bet kuo daugiau laiko praleidau tai darydama, tuo tikroviškiau viskas atrodė. Atsiprašau, kad įskaudinau tiek tikrų žmonių.“
Teisuoliai virto gauja
Per kelis mėnesius T.Wright vadovaujama grupė pradėjo gilintis į dar kelių įtartinų internete aktyviai veikiančių ligonių istorijas. Visi jie pasirodė esantys melagiai.
Vieni slėpėsi už susigalvotų vardų ir vogė svetimas nuotraukas, kiti, regis, ir tikrame gyvenime apsimetinėjo sergantys vėžiu.
Kai kurios apgavystės kėlė juoką. Antai viena moteris, apsimetusi mirštančiu futbolininku, savo „Facebook“ paskyroje viešino garsiojo Davido Beckhamo nuotraukas.
Bet kiti įdėjo tikrai daug darbo. Pavyzdžiui, apsimetėliai skutosi galvas ir pirko medicininę įrangą, kad jų asmenukės ligoninėse atrodytų įtikinamesnės. Netikri ligoniai apmaudavo tūkstančius žmonių.
Tiesa, vėliau sužinoję apie apgavystes anksčiau ištikimai ligonio vargus sekę interneto vartotojai užvirdavo pykčiu.
Net ir dalis T.Wright grupės narių norėjo kokiu nors būdu atkeršyti apsimetėliams – pasodinti juos į kalėjimą ar bent jau viešai sugėdinti internete.
Ši teisuolių minia kartais pavirsdavo nekontroliuojama gauja, norinčia kraujo.
„Norėčiau jai trenkti. Jaučiu tik panieką ir pasišlykštėjimą ta moterimi“, – tokius komentarus apie į dienos šviesą ištrauktus apsimetėlius pradėjo rašyti vis daugiau žmonių.
Dar garsesnis pavojaus signalas nuskambėjo, kai patys aršiausi tyrėjų grupės nariai ėmė siųsti grasinimus ne tik patiems apsimetėliams, bet ir jų šeimos nariams.
Tuomet T.Wright atsikratė šimtų savo seklių grupės narių ir pasiliko tik saujelę tų, kuriais galėjo pasitikėti.
Kenčia nuo sutrikimų
„Man tai kėlė nerimą. Jeigu atskleisdavau apsimetėlius, jausdavausi už juos atsakinga. Rūpindavausi, ar jiems viskas gerai.
Su kai kuriais savo istorijų herojais vėliau netgi susidraugavau“, – pasakojo T.Wright.
Tokio palaikymo reikėjo ir patiems ligonius vaidinusiems istorijų kūrėjams. Mažiausiai keturi jų vėliau grasino nusižudyti.
Iš viso per trejus metus T.Wright demaskavo 17 netikrų ligonių.
Tačiau kuo daugiau laiko amerikietė praleido domėdamasi šiomis keistomis istorijomis, tuo labiau ji įsitikino, kad šie apsimetėliai iš tiesų kenčia nuo psichikos sutrikimų.
„Jei kas nors apmąsto savo gyvenimą ir nusprendžia, kad mieliau gyventų kaip mirštantis ligonis, kažkas negerai.
Nemanau, kad laimingas žmogus imtųsi tokio iššūkio“, – svarstė moteris.
Vis dėlto kai kurie atvejai nustebino ir ją pačią. T.Wright gavo daug įspėjimų apie australės Belle Gibson rašomą tinklaraštį, bet jais netikėjo, kol pati mergina pranešė melavusi apie savo smegenų auglį.
„Šis atvejis buvo ypač sunkus. Kai pirmą kartą pamačiau jos „Instagram“ paskyrą, ji man pasirodė visiškai normali. Labai nustebau, kai ji prisipažino melavusi“, – vėliau teigė seklė.
Daugelis svarstė, kad B.Gibson, kaip ir kiti apsimetėliai, kentė nuo Miunhauzeno sindromo – sutrikimo, kuris verčia žmones vaidinti ligonius, kad kuo daugiau aplinkinių atkreiptų dėmesį.
„Todėl nenorime, kad mūsų atkapstyti melagiai būtų paverčiami niekšais. Jie padarė negerų dalykų, bet jie kenčia nuo psichikos sutrikimų.
Tikiuosi, atskleisdami melagystes pastūmėsime juos gydymosi link“, – vylėsi kita grupės „Warrior Eli Hoax“ narė Diana Almanza.
Keistas sindromas
1951 metais Jungtinės Karalystės endokrinologas Richardas Asheris nustatė, kad egzistuoja grupė pacientų, besiskundžiančių simptomais, kurių medikai negali nustatyti, ir pasakoja nerealias negalavimų istorijas. Šį sutrikimą R.Asheris pavadino Miunhauzeno sindromu.
Apsimetantieji ligoniais kartais ištrina ribą tarp to, kas yra tikra liga, o kas – tik suvaidinti simptomai. Antai žmonės kartais tyčia nukraujuoja, kad pasirodytų anemiški, arba prisigeria chemoterapijai skirtų medikamentų, kurių jiems visai nereikia.
Pasitaiko ir atvejų, kai Miunhauzeno sindromas pasireiškia ir per aplinkinius. Motinos gali įteigti vaikui ligos simptomus arba juos nuodyti nereikalingais vaistais, o tada sėkmingai apsimesti aukomis ir skinti aplinkinių užuojautos vaisius.
Prieš kelerius metus pastebėjęs panašų elgesį ir virtualiajame pasaulyje, Alabamos universiteto psichiatrijos profesorius Marcas Feldmanas nustatė, kad Miunhauzeno sindromas gali pasireikšti ir per internetą. Esą pasaulinis žiniatinklis gali padėti dar kruopščiau kurti ligonio įvaizdį.
„Anksčiau reikėjo skaityti medicinos žinynus ir mokytis ligų simptomus, o vėliau prieš veidrodį treniruotis nutaisyti skausmo išraišką. Dabar per 20 minučių galima tapti bet kurios ligos specialistu paskaičius apie ją „Vikipedijoje“, o tada internete rasti publiką, kuri tave užjaustų“, – svarstė psichiatras.
