Kai Lietuvos energetikos instituto mokslo darbuotojas D.Justinavičius „Auksiniame prote“ (LRT televizija) papasakojo apie savo alaus skardinių kolekciją, vienas laidos vedėjų Arūnas Valinskas net pritūpė iš netikėtumo.
„Kiek jūsų kolekcijoje yra skardinių?“ – perklausė jis.
„Penki tūkstančiai“, – atsakė laidos dalyvis, bet nutylėjo, kad dar apie tūkstantį yra sukaupęs vadinamajame mainų fonde. Jų vyras nelaiko kolekcijos dalimi.
„TV anteną“ į svečius Rokuose (Kauno r.) pakvietęs D.Justinavičius juokavo, kad būtent dėl pomėgio kolekcionuoti alaus skardines pernai turėjo pirkti namą.
Bute Žaliakalnyje, kur anksčiau gyveno vyras, tūkstančiai skardinių tiesiog netilpo.
Rinkti skardines D.Justinavičius pradėjo dar vaikystėje, kai su tėvais gyveno Vilkijoje (Kauno r.).
„Kaip ir daugelis vaikų, rinkau kramtomosios gumos popierėlius ir tuščius cigarečių pakelius, tačiau mane labiausiai žavėjo skardinės, ypač spalvotos, su piešiniais.
Metalinės taros anuomet parduotuvėse nebuvo. Reikėjo pasistengti, kad gautum skardinių. Dažnai jų išmesdavo tolimųjų reisų vilkikų vairuotojai, o mes, vaikai, surinkdavome. Gyvenau prie Nemuno, kartais skardinių atplukdydavo upė“, – prisiminė kaunietis.
Per maždaug aštuonerius metus D.Justinavičius sukaupė apie 200 alaus ir gaiviųjų gėrimų skardinių.
Vyras prisiminė, kad skardinėmis buvo nukrautas kone visas jo kambarys. Dariui namuose šėlstant su broliu, seserimi ar į svečius užsukusiais bičiuliais šie eksponatai neretai nudardėdavo nuo lentynų.
Vieną dieną neapsikentęs po namus besiridenančių skardinių jaunojo kolekcininko tėvas sukrovė jas į šešis didelius maišus ir nunešė į palėpę. Daugiau nei 10 metų jos taip ten ir prabuvo.
„Prieš kelerius metus paskambino tėvas ir pasakė, kad maišai su skardinėmis namuose be reikalo užima daug vietos, todėl klausė, ar jas pasiimsiu, ar gali visą šį turtą išmesti arba priduoti į metalo supirktuvę.
Nuvykau į tėvų namus, užlipau į palėpę ir išsitraukiau savo skardines. Į jas žiūrint užplūdo prisiminimai. Sudėjau atgal į maišus ir parsivežiau į butą Kaune“, – prisiminė D.Justinavičius.
Vyras nišoje sukalė lentynas ir į jas tvarkingai sudėliojo skardines, iš kurių daugelis buvo aprūdijusios, apsitrynusios, sulamdytos, tačiau vis tiek mielos širdžiai.
Kaunietis nutarė atgaivinti seną aistrą ir 2010 metais vėl pradėjo rinkti skardines. Šįkart apsisprendė kolekcionuoti tik alaus skardines. Per kelerius metus vyrui pavyko surinkti tūkstančius skardinių. Joms išdėstyti prireikė daugybės lentynų.
Praėjusiais metais D.Justinavičius nutarė, kad atėjo laikas pagalvoti apie erdvesnį būstą. Vyras norėjo gyventi arčiau gamtos, be to, sparčiai didėjanti alaus skardinių kolekcija sunkiai tilpo į butą.
D.Justinavičius įsigijo sklypą ne tik su gyvenamuoju namu, bet ir su nedideliu vasarnamiu kolekcijai.
Dalį skardinių kaunietis išdėliojo į savo rankomis sukaltas ir pakabintas lentynas, kitos kol kas sukrautos dėžėse.
Pavasarį, kai atšils, vyras ketina imtis darbų. Vasarnamis dar šįmet pradės virsti muziejumi. Jame alaus skardinės bus išdėstytos pagal šalis, kuriose pagamintos, ir dydį. Darius planuoja, kad artimiausiu metu kolekcija išaugs iki 8–9 tūkst. egzempliorių.
„Manęs bičiuliai klausia, ar noriu surinkti visų pasaulio skardinių pavyzdžius. Atsakau, kad ne, nes pirmiausia siekiu turėti bent po vieną alaus skardinę iš visų šalių. Paskui būtų smagu sukaupti ir kuo daugiau kiekvienos šalies alaus skardinių rūšių“, – šypsodamasis prisipažino D.Justinavičius.
Šiuo metu kauniečio kolekcijoje yra eksponatų iš 104 šalių. Jo žiniomis, alų gamina apie 190 valstybių.
Nemažą kolekcijos dalį sudaro Lietuvoje pagaminto alaus skardinės. Seniausia jų – praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje pagaminta 330 mililitrų talpos skardinė, kurioje išpilstytą alų buvo galima įsigyti tik lėktuvuose.
Vyras turi po kelis šimtus vokiško, lenkiško, skandinaviško, čekiško alaus skardinių.
Vos po vieną ar kelias skardines yra atkeliavusios iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Kosta Rikos, Pakistano, Panamos, Mozambiko, Pietų Afrikos Respublikos, Tuniso, Indijos.
Alaus skardinių D.Justinavičius įsigyja keliaudamas, jų parveža ir artimieji, bičiuliai, kolegos.
„Kai manęs klausia, pilną ar tuščią skardinę parvežti iš svetur, visada atsakau, kad man geriau dvi tuščios nei viena pilna.
Kai kurie žmonės vis dar mano, kad vežti tuščią skardinę lauktuvių nedera, todėl dažniau gaunu pilnas. Kita vertus, parvežti nesulankstytą tuščią skardinę sudėtingiau nei pilną“, – aiškino kolekcininkas.
Paklaustas, ar dažnai geria alų, vyras prisipažino nesąs didelis šio gėrimo mėgėjas ir užsimerkęs negalėtų pasakyti, kokios rūšies alų ragauja. Jam kur kas svarbiau skardinė, o ne jos turinys.
D.Justinavičius linkęs rinkti vienas populiariausių 500 mililitrų talpos skardines, tačiau jo kolekcijoje galima rasti ir kelis šimtus mažesnių bei didesnių eksponatų. Mat yra valstybių, kur įprastai alus pilstomas į 330 mililitrų ar vieno litro skardines.
Darius kiekvieną eksponatą nufotografuoja, aprašo ir informaciją apie jį sukelia į elektroninį katalogą.
Kolekcininko sukurta sistema leidžia skardines rūšiuoti pagal valstybes, gamintojus, dydį.
D.Justinavičius skardinėmis, kurių turi ne po vieną, nuolat keičiasi su kitais jas renkančiais žmonėmis. Kaupti skardines ypač populiaru JAV.
Kaunietis kone kas mėnesį siunčia alaus skardines į įvairius pasaulio kampelius. Tam jis nepagaili kelių dešimčių eurų. Eksponatai iš įvairių žemynų siuntiniais atkeliauja ir į jo kolekciją.
„Bendrauju su įvairias skardines renkančiais kolekcininkais. Vieni kaupia absoliučiai visų gėrimų skardines ir didžiuojasi turį per 20 tūkst. egzempliorių.
Kitus, tarp jų ir mane, domina tik tara, į kurią pilstomas alus. Treti ieško gaiviųjų gėrimų skardinių, ketvirtus vilioja energinių gėrimų skardinės. Yra tokių, kurie renka tik tam tikro gamintojo produkciją arba dairosi skardinių tik su konkrečiais piešiniais – merginomis, sportininkais, miestų vaizdais, motociklais, gyvūnais“, – sakė pašnekovas.
Vyras pasigenda šiuo pomėgiu besižavinčių tautiečių ir norėtų, kad su juo susisiektų visi, kurie domisi, renka ar ketina rinkti alaus skardines.
