Gyvenime Ausma turi daugybę socialinių vaidmenų. Apie visus ji noriai kalba, tačiau pokalbio metu kelis kartus pabrėžė, jog svarbiausia yra ne jos seksualinė orientacija, kurios nė neketina slėpti, o muzika. Ji tiki, kad gali Lietuvos provincijoje augančius vaikus išauginti muzikalesniais ir geriau suvokiančiais muzikos reikšmę.
Pedagogė, grojanti vargonais
„Muzikos mokytoja dirbu Sangrūdos kaime. Esu griežta, gana dažnai sulaukiu tėvų skambučių, kodėl taip griežtai vertinu tam tikrus jų vaikų darbus. Bet juk ir būti kitaip negali – muzikos pamoka yra tokia pat svarbi, kaip ir kitos. Taip pat dirbu choro vadove ir vargonininke greta esančioje bažnyčioje.
Kai man buvo 15-ka, planavau mokytis groti fortepijonu, tačiau nutiko keistas dalykas – kartą atvykęs į namus kalėdoti kunigas man pasiūlė bažnyčioje pagroti vargonais. Man patiko. Taip ir atsirado vargonai mano gyvenime.
Net dvejus metus nenutrūkstamai jais grojau, dalyvavau jaunųjų vargonininkų konkurse, tačiau koją pakišo tai, kad ėmė skaudėti rankų raumenis.
Ilgainiui provincijoje kilo mintis įsteigti su jaunimu dirbančią organizaciją. Kovo mėnesį bus metai, kaip gyvuoja „Sonantem“. Mūsų tikslas – profesionaliosios muzikos sklaida, jaunimo užimtumas ir naujų kultūrinių formatų paieškos, atitinkančios dabartį. Mažuose miesteliuose ir kaimuose būtina lavinti jaunimo muzikinį skonį, ir kažkas turi už tai prisiimti atsakomybę“, – sakė pašnekovė.
Šiuo metu moteris ne tik dirba provincijoje, bet ir studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei atlieka praktiką progimnazijoje Vilniuje. Ji tikino, kad vaikai didmiesčiuose – kitokie, negu provincijoje. Vilniuje jie labiau motyvuoti, smalsūs, žino, ko nori.
Marijampolietė įsitikinusi, kad mokytojos pareiga – prisitaikyti, mokėti reaguoti į kiekvieną vaiką.
Prie ragelio su tais, kuriems skauda
„Ypač didelis iššūkis dirbti su vaikais, kurie ateina iš globos namų. Su jais svarbu bendrauti ne tik apie muziką, bet ir apie socialinius ar asmeninius aspektus. Dažnai matau neprižiūrėtus, nusivylusius, agresyvius ir net sumuštus vaikus.
Iš dalies išmokti bendrauti su tokiais vaikais man padėjo savanoriavimas „Jaunimo linijoje“. Ten išmokau aktyvaus klausymo. Jis padeda išklausyti vaiką, girdėti tai, ką jis pasakoja. Šiuo metu prie telefono nebebudžiu, tačiau nuolat vedu kvalifikavimo kursus esamiems ir būsimiems savanoriams.
Žmogus, kuris atsiliepia į skambučius, negali dirbti kaip robotas. Pokalbio metu privalai leisti išsikalbėti, o vėliau išpasakotą situaciją atspindėti kaip veidrodis. Paprastai po pokalbio vaizdas ima keistis, žmonės atranda jėgų gyventi toliau. Nors ir vieną dieną“ – pripažino ji.
Ausma sakė ne kartą ir pati ėjusi pas psichologą. „Gaila, kad mažesniuose miesteliuose gėda į juos kreiptis. Dažnai mokiniai tai slepia, vengia pasakoti. Vyresnės kartos žmonėms dažnai atrodo, kad žmonės, besilankantys pas psichologus, yra nesveiki, kažkas su jais negerai. Tačiau kiekvienam iš mūsų būtina rūpintis tiek fizine, tiek dvasine sveikata.
Pamenu, buvau susidūrusi su sunkumais, kai ėmiau nebesuprasti, kur galėčiau save įprasminti. Turėjau daug energijos ir interesų, tačiau dėl to kilo vidinių sunkumų. Po terapijos į viską ėmiau žvelgti visai kitaip“, – atviravo mergina.
Homoseksuali ir to neslepia
Nors Ausma kilusi iš mažo miestelio, ji niekada neslėpė savo seksualinės orientacijos. Nors, tiesa, ji prisipažino, kad buvo laikas, kai dėl to jautė nepatogumą ir baimę. „Paauglystėje stipriai išgyvenau šią patirtį. Buvo sunku suvokti, kad visuomenei tai nepriimtina ir smerktina.
„Buvo laikas, kai galvojau, kad esu nenormali ar net nuodėminga. Tačiau pati sau pripažinau, kad esu homoseksuali, kai man buvo 17-ka.“
Kitas labai svarbus etapas buvo tada, kai apie orientaciją prisipažinau savo mamai. Tai buvo svarbiausias atsiskleidimas. Mama man yra svarbiausias žmogus. Ji visada mane priėmė ir nė akimirkai nepasmerkė. Mamos reakcija buvo natūrali, ji sakė, kad tai suprato ir be mano prisipažinimo. Šeimoje mano orientacija nebuvo sureikšminta.
Tai, kad esu homoseksuali, yra natūrali mano dalis. Žinoma, bėgant laikui atsirinkau žmones, su kuriais noriu būti ir kurie nori būti su manimi. Atsirinkau tokius, kurie vertina mane kaip asmenybę už tam tikrus gabumus ar pasiekimus“, – atviravo pedagogė.
Paklausta, kada suprato, jog jos netraukia vaikinai, mergina ėmė šypsotis. „Homoseksualumas mano atveju nėra susijęs su skaudžiomis patirtimis. Tai nebuvo tas atvejis, kada po santykių su vaikinu suprasčiau, kad jis manęs netraukia. Tiesiog nutiko viena juokinga istorija paauglystėje. Susipažinau su vaikinu, leisdavom kartu laiką, ėmėme šnekėtis, kad jeigu mums kartu smagu, tai galėtume būti pora. Tačiau supratome, kad vienas kito nė kiek netraukiame. Pasirodo, jis buvo gėjus.
Meilės ryšys yra tai, kai žmogui jauti visapusiškus jausmus. Tokių niekada nejaučiau vaikinui“, – teigė A.Sakalauskaitė.
Ar teko girdėti užgaulių replikų dėl orientacijos? „Aš gana piktai atrodanti moteris. Gal kažkas ką nors ir kalba už nugaros, bet į tai nesigilinu, neskiriu tam savo laiko.
Dabar jau vaikštau su šarvais, tačiau anksčiau reaguodavau jautriau. Tiesa, niekada neatskirtinėdavau į replikas, visada vaikščiojau pakelta galva. Nenusileidžiu iki jų lygio.
Ir šiaip, jau peržengiau tam tikrą amžiaus ribą. Žmonės, su kuriais bendrauju, yra sąmoningi. Patyčios būdingos jauniems žmonėms, jiems tai – opi problema. Girdžiu, kaip mokykloje vaikai vienas kitą vadina gėjumi ir taip bando įžeisti. Kaip bebūtų gaila, patyčios dėl seksualinės orientacijos yra gana dažnos“, – įsitikinusi Ausma.
Aplinkiniai vertina už gabumus
Moteris prisiminė vieną smagų nutikimą, kai eidama gatve su savo mokine išgirdo šaukiant, jog jos yra lesbietės. Mokinė, ėjusi kartu su Ausma, atsisuko ir suriko atgal, kad šis nepavydėtų. Tokiu būdu ji bandė apsiginti, tačiau pati Ausma prisipažino niekada to nedariusi.
„Labai džiaugiuosi, kad mane samdo už profesinius gebėjimus. Mokykloje, kurioje dirbu, vadovybė yra labai liberali, ir dėl to esu laiminga.
Man smagu, kad jauni žmonės ima laisviau žiūrėti į homoseksualumą, feministinius judėjimus, kitatautiškumą. Palaipsniui formuojasi kito mąstymo ir požiūrio karta“, – sakė ji.
Nemažai homoseksualų teigia norintys galimybės įteisinti vienalytes santuokas, o vėliau poros galvoja ir apie įsivaikinimą, kuris šiuo metu Lietuvoje vienalytėms poroms negalimas. Ar galimybė tai įforminti oficialiai, ką nors pakeistų? „Stipriai atskiriu santuoką nuo partnerystės.
Santuoka – tai bažnyčios Sakramentas. Mūsų šalyje yra apie 10 proc. LGBT žmonių. Valstybės pareiga pasirūpinti piliečių gerove sukuriant palankią ir lygiavertišką teisinę aplinką visiems savo žmonėms.
Jei kalbėsime apie vaikus, yra kiek kita situacija. Pažįstu ne vieną vienalytę porą, kurios augina vaikus. Paprastai vienas iš partnerių būna vaikelio biologinis tėvas arba mama. Tačiau nors jie ir augina kartu, vis dėlto atsakomybė visais klausimais tenka tik vienam iš partnerių – tam, kuris yra biologinis vaiko tėvas.
Nei ligoninėje, nei mokykloje, nei kitose įstaigose kartu gyvenantis vienalytės poros partneris negali atstovauti vaiko interesų“, – nuomonę dėstė pašnekovė – jos manymu, tai yra blogai.
Šiuo metu A.Sakalauskaitė gyvena ateities planais. Ji ketina stiprinti organizaciją, kuriai vadovauja ir mokyti jaunąją kartą prisiimti atsakomybę kuriant rytojų.
