Mero kėdėje ar teatro scenoje – kur R.Janickas jaučiasi geriausiai?
Išgirdęs šį klausimą meras plačiai nusišypsojo.
„Teatras man – laisvalaikis, o mero pareigos, kaip ir bet kuris kitas darbas, – tarnystė.
Teatras man pirmiausia suteikia galimybę geriau suprasti kitą žmogų. Tai labai praverčia dabartiniame mano darbe.
Tenka susitikti su įvairiausiais žmonėmis – nuo daug pasiekusių verslininkų iki labai nelaimingų žmonių.
Geras meras turi sugebėti įsijausti į tai, ką sako pašnekovas, suprasti jo padėtį. Tik tada įmanoma priimti tinkamus sprendimus, patarti ir padėti žmogui.
Tokiu atveju man labai praverčia teatre sukaupta patirtis“, – sakė R.Janickas.
Patinka komandinis darbas
Dalyvauti teatro veikloje jam patinka ir dėl to, kad tai – komandinis darbas. Čia jokiu būdu negalima užgožti kito aktoriaus, persistengti vaidinant ar atvirkščiai – ko nors iki galo nepadaryti. Scenoje aktoriai turi vienas kitą papildyti.
Taujėnuose su šeima gyvenantis rajono vadovas vietos mėgėjų teatro „Bičiuliai“ veikloje dalyvauja nuo pat jo įkūrimo – beveik du dešimtmečius.
Per tą laiką R.Janickas vaidino visuose (daugiau nei šešiolikoje) šiame teatre pastatytų spektaklių – atliko ir pagrindinius, ir epizodinius vaidmenis. Nė vieno savo sukurto personažo vyras nenorėtų išskirti – visi jam brangūs, nors labiausiai patinka įsikūnyti į paprastus žmones.
Penkerius metus iš eilės R.Janickui buvo patikėtas Kalėdų Senelio vaidmuo pagrindinės miesto eglės įžiebimo ceremonijoje, po to vykstančiuose kalėdiniuose spektakliuose ir susitikimuose su mažaisiais ukmergiškiais.
Tačiau pernai gruodį eglės įžiebimo šventėje R.Janickas dalyvavo jau kaip rajono meras, o ne kaip Kalėdų Senelis. Šventės organizatoriams teko ilgokai pavargti, kol surado jam tinkamą pamainą. R.Janickas, jų manymu, puikiai atliko Kalėdų Senelio vaidmenį – mokėjo išklausyti mažuosius, su jais padainuodavo, pašokdavo, pažaisdavo.
Ar dabar žmonės atpažįsta, kad scenoje prieš juos staiposi pats savivaldybės meras?
„Kai įžengiu į sceną, visada jaučiu salės pagyvėjimą – tokia būna pirmoji reakcija. Kitas emocijas – juoką, aplodismentus – reikia užsidirbti. Tikrai nenorėčiau, kad žiūrovai į spektaklį ateitų tik tam, kad pažiūrėtų į merą – tai būtų labai blogas pastatymas.
Kiekvieną kartą einant į sceną man didžiausia dovana yra pajusti žiūrovų emocijas. Aukščiausias įvertinimas būna tuomet, kai tos emocijos sugrįžta.
Labai svarbu jausti žiūrovą, matyti, kad salė gyva, joje susirinkę žiūrovai reaguoja. O sunkiausia vaidinti, kai salė tuščia, kai joje sėdi tik keli žiūrovai.
Kartais būna ir taip“, – kalbėjo meras.
Spektaklį praleido tik kartą
Laimos Jančiauskaitės vadovaujamas taujėniškių teatras „Bičiuliai“ naują spektaklį pastato maždaug kas dvejus metus. Saviveiklininkai parepetuoti keletą valandų susibėga vidutiniškai kartą per savaitę. Repeticijos paprastai vyksta nuo spalio iki balandžio. Ir scenos drabužiais, ir grimu aktoriai rūpinasi patys.
Nei repeticijų, nei teatro spektaklių R.Janickas stengiasi nepraleisti. Tiesa, nuo praėjusių metų kovo, kai tapo rajono meru, jam sunkiau prisiderinti prie rodomų spektaklių laiko – kartais į sceną tenka skubėti tiesiai iš kokio nors renginio ar susirinkimo.
Kol kas tik kartą spektaklyje negalėjusį dalyvauti R.Janicką buvo pakeitęs kitas aktorius.
R.Janickas neslėpė kartais išgirsdavęs replikų, neva politikui vaidinti teatre nesolidu.
„Mano nuomonė šiuo klausimu tokia – vaidinti, dainuoti, šokti yra mano hobis, laisvalaikis ir aš to tikrai neatsisakysiu.
Juk jei žmogus prieš tapdamas meru sportavo, jis ir eidamas šias pareigas toliau sportuos, jei medžiojo – medžios.
Jei aš, tiek metų atidavęs teatrui, staiga šią veiklą nutraukčiau, manęs nesuprastų nei šeima, nei draugai, nei pažįstami. Sakytų – tapo meru ir dabar jam per žema vaidinti.
Visada reikia būti tokiam, koks esi, – paprastam ir nuoširdžiam. Žmonės tai mato ir supranta. O tie, kurie nori ir mėgina mane pašiepti vadindami artistu, tegu per daug nesistengia. Tai manęs visai neužgauna. Būnant politiku dar ne to tenka išgirsti“, – kalbėjo rajono vadovas.
Nebijo paprasto darbo
Gal aktorystė yra neišsipildžiusi jo gyvenimo svajonė? Pasirodo, ne. Vaikystėje R.Janickas norėjo būti lakūnu.
Bet netapo dėl silpnoko regėjimo. Todėl baigęs mokyklą pasirinko kariškio specialybę.
Ketverius metus pasimokęs Uljanovsko karo mokykloje Rusijoje tapo daugiakanalio ryšio eksploatacijos inžinieriumi ir pagal paskyrimą tarnavo vyriausybinio ryšio karo dalinyje Ukrainoje, netoli Odesos. Karininko uniformą ir vyresniojo leitenanto antpečius R.Janickas dėvėjo daugiau kaip trejus metus, vėliau, atsiradus galimybei, grįžo į gimtinę.
Įsikūręs pas tėvus Taujėnuose buvęs kariškis įsidarbino rajono pašte paprastu elektromonteriu.
„Dviračiu važinėjau po kaimus, laipiojau į stulpus. Vėliau su tėvu pradėjome ir ūkininkauti.
Tuometiniame „Lietuvos telekome“ (dabar – TEO) dirbau 17 metų, iš jų dešimt ėjau vadovaujamas pareigas. Esu nuoseklus, visus darbus pradedu nuo žemiausio laiptelio: nuo eilinio iki karininko, nuo paprasto darbininko iki vadovo, nuo eilinio rajono tarybos nario iki mero.
Nereikia bijoti paprasto darbo – kiekvienas darbas yra garbingas“, – teigė meras, tebeturintis atsargos vyresniojo leitenanto laipsnį.
Su bendraamže žmona Jolanta, buvusia klasės drauge, R.Janickas užaugino ir į gyvenimą išleido tris vaikus. 25 metų Arvydas ūkininkauja ir neakivaizdžiai mokosi pastatų inžinieriaus specialybės, 23 metų Silvija dirba viename iš bankų Vilniuje, o jaunėlė 22 metų Lolita studijuoja Vilniaus edukologijos universitete.
Šeimos nariai yra ne tik didžiausi R.Janicko kritikai, patarėjai ir vertintojai, bet ir bendraminčiai. Taujėnų seniūnijoje dirbanti žmona ir jaunėlė dukra taip pat yra teatro „Bičiuliai“ aktorės.
„Daugelio mūsų vaikai užaugo kultūros namuose ir matė, kaip repetuojame, vaidiname. Džiugu, kad užaugę jie net ir be mūsų ten renkasi ir gražiai bendrauja, dainuoja lietuvių liaudies dainas. Sūnus irgi susidomėjo aktoryste – pernai pirmąkart pabandė būti Taujėnų Kalėdų Senelio pagalbininku“, – pasidžiaugė meras.
