Lietuvoje nepavyksta įsidarbinti
Prieš šešerius metus broliai nigeriečiai į Lietuvą atsikraustė mokytis.
Dabar jie rankose laiko Mykolo Romerio universiteto ne tik bakalauro, bet ir magistro diplomus. Danielis baigė verslo informatikos, o Stephenas – finansų rinkos studijas.
Mokslus mūsų šalyje kremta ne viena dešimtis ne tik iš Nigerijos, bet ir iš kitų Afrikos valstybių atvykusių studentų.
Jiems čia patinka ne tik mokymosi sąlygos, strategiškai patogi Lietuvos padėtis Europoje, bet ir žmonės.
Nigeriečiams lietuviai atrodo geri, neagresyvūs, dėl to svetimšaliai čia jaučiasi saugūs.
Tačiau broliai Williamsai kartu su bičiuliais nusivylę tuo, kad per šešerius metus jiems niekaip nepavyksta Lietuvoje įsidarbinti – esą darbdaviai šalinasi atvykėlių. Tad Vilniuje gyvenančius nigeriečius, kaip ir daugelį jų bičiulių, iki šiol išlaiko tėvai.
Vis dėlto veiklos broliams netrūksta. Jie abu jau spėjo sužibėti lietuviškame kine – nusifilmavo režisieriaus Emilio Vėlyvio juostoje „Redirected / Už Lietuvą!“ (2014 m.).
O Stephenas buvo vienas eksperimento „Vertimai“, kuris sulaukė didelio populiarumo, kūrėjų. Žaibiškai internete išplitusiame filmuke nigerietis turėjo paprašyti sutiktų lietuvių, kad jie išverstų jo socialiniame profilyje kito asmens parašytą lietuvišką tekstą.
Visi mielai sutikdavo padėti, bet žmonių šypsenos iškart dingdavo, kai jie imdavo garsiai skaityti esą nigeriečiui skirtus įžeidimus.
Iš tikrųjų Williamsai Lietuvoje susirado galybę draugų ir norėtų čia likti.
Bet darbo jie ieško ne tiktai Lietuvoje. Savo gyvenimo aprašymą nigeriečiai siuntinėja po visą pasaulį.
„Ieškome žmonių, kurie norėtų su mumis bendradarbiauti. Turime minčių ir apie savo verslą.
Be idėjų būtume tarsi be galimybės kvėpuoti“, – šypsojosi Stephenas, per visą pokalbį iš rankų nepaleidęs mobiliojo telefono.
Susitikome tą dieną, kai nigeriečiams buvo įteikti aukštojo mokslo diplomai.
Kol angliškai kalbėjomės apie jų gyvenimą ir svajones, aplinkui vaikštinėjo ir lūkuriavo dar gal 10 jų bičiulių.
Vieni mokslus baigė kartu su jais, kiti dar studijuoja.
– Kodėl iš Nigerijos atvykote studijuoti į Lietuvą?
Danielis: Lietuva nėra populiari valstybė užsieniečių studijoms. Tačiau kartais gyvenime negali gauti to, ko nori, ir renkiesi galimybes, kurios pasitaiko.
Šalių, kuriose norėjome mokytis, sąraše buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Švedija, Kanada ir Australija.
Lietuvoje mums nėra puikus ir klimatas, ypač žiemą. Tačiau vasaros patinka. Ir čia gyvenantys žmonės yra gana draugiški. Jūsų šalyje geros sąlygos mokytis ir pasiruošti ateičiai.
Be to, Lietuvos patogi geografinė padėtis – iš čia lengvai galima keliauti po visą pasaulį.
– Mokslus jau baigėte. Kas toliau?
Danielis: Viskas priklausys nuo to, ar pavyks čia įsidarbinti ir toliau kurti gyvenimą.
Galėčiau likti Lietuvoje, bet jei rasčiau darbą kitoje valstybėje, išvažiuočiau.
Stephenas: Aš taip pat. Mes vaikomės tų pačių svajonių.
Danielis: Atvykome su broliu tą pačią dieną ir tuo pačiu skrydžiu, gyvename tame pačiame kambaryje.
– Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar jums patinka žiemos pramogos? Pavyzdžiui, ar bandėte slidinėti?
Danielis: Praėjusią žiemą pamėginau, bet tik vieną kartą. Iš karto supratau, kad tai labai pavojingas sportas.
Manęs niekas nemokė, nepatarė, ką reikia daryti.
Buvo smagu, bet rizikinga.
Stephenas: Kadangi didžiąją laiko dalį leidžiame kartu su broliu, slides išbandžiau ir aš.
Man taip pat patiko.
Bet čia atvykome mokytis ir dirbti, į tai ir stengiamės susitelkti. Didžiąją laiko dalį mąstome, kalbamės, ieškome veiklos galimybių. Pavyzdžiui, ieškau ryšių įvairiose įmonėse, siūlau savo idėjas.
Noriu įrodyti, kad mes nesame blogi žmonės, norime ir galime dirbti.
Danielis: Aš turiu daugiau laisvalaikio pramogų – mėgstu žaisti futbolą, stalo tenisą, plaukioti baseine, taip pat dainuoju džiazo ansamblyje ir kuriu savo muziką.
Esu sukūręs dainą lietuvių kalba ir manau, kad ji greitai taps populiari.
– Abu jau suvaidinote lietuviškame filme „Redirected / Už Lietuvą!“. Kaip ten patekote?
Danielis: Kartą aš sulaukiau skambučio iš Vilniuje esančios aktorių agentūros, kurioje buvau užsiregistravęs.
Mane, brolį ir dar vieną bičiulį pakvietė suvaidinti nedidelius vaidmenis.
Iš pradžių net nežinojome, kad tai toks didelis projektas.
Filme įkūnijome migrantus iš Nigerijos, kurie pamanė, kad atvyko į Angliją, o ne į Lietuvą.
Mums reikėjo pakalbėti gimtąja kalba.
Mūsų šeima, gyvenanti Nigerijoje, draugai skirtingose pasaulio šalyse matė filmą ir jiems buvo didelė garbė, kad mes jame vaidinome.
– Ar norėtumėte tapti aktoriais?
Danielis: Bent aš turiu tokią svajonę. Man iš tikrųjų patinka vaidinti. Tai mano aistra.
Jei dar turėsiu progą pakliūti į didįjį ekraną, būtinai ja pasinaudosiu. Ateityje bent kokius metus norėčiau pasimokyti aktorystės meno.
Stephenas: Mane irgi traukia su ekranu susiję dalykai.
– Turite daugiau skirtumų ar panašumų?
Stephenas: Brolis labiau linkęs į pramogų verslą, o aš – į rimtus dalykus. Kol jis pramogauja, aš rūpinuosi verslo reikalais. (Juokiasi.) Todėl ir negaliu iš rankų paleisti savo mobiliojo telefono – krūvos reikalų.
Danielis: Aš labiau prie meno, o jis prie žemiškų dalykų. Todėl ir esame puiki komanda.
– Užsieniečiai dažnai tvirtina, kad Lietuvoje merginos nepaprastai gražios. Judu jau išsirinkote antrąsias puses?
Danielis: Neturiu merginos.
Tikiuosi, kad po pokalbio kuri nors susidomės. (Juokiasi.) Atsiranda nemažai norinčių su mumis pabendrauti, tačiau tai paprastai nevirsta kuo nors rimtesniu. Būna, kad aš noriu užmegzti santykius su į akį kritusia mergina, bet ji nesiryžta.
Stephenas: Aš patylėsiu. (Šypsosi.)
– Ar judu esate kilę iš didelės šeimos?
Danielis: Taip, turime daugiau brolių ir seserų. Jie visi gyvena skirtingose pasaulio valstybėse, dalis likę Nigerijoje. Mūsų šeima labai graži ir draugiška, visi veiklūs ir užsispyrę – siekia savo tikslo.
– Ar praėjusias žiemos atostogas praleidote su šeima Nigerijoje?
Danielis: Per visus čia praleistus šešerius metus tik kelis kartus buvome sugrįžę namo per žiemos atostogas.
Juk kaip tik per šventes universitete būdavo atsiskaitymai, reikėdavo mokytis.
Šiemet taip pat nebuvome, reikėjo gintis baigiamuosius darbus, nusprendėme nesiblaškyti. Esame krikščionys, švenčiame Kalėdas, bet nebuvo liūdna, kad negalėjome grįžti.
Mes susijungiame sielomis, širdimis per atstumą.
– Ketinate kada nors grįžti gyventi į gimtinę?
Danielis: Gali išmaišyti visą pasaulį, bet namai visada lieka namais.
Kol dar esame jauni, trokštame semtis patirties, tobulėti, ieškoti, bet galiausiai norėtume grįžti namo.
– Ar svajojate sukurti dideles šeimas, kaip jūsiškė?
Danielis: Didelė šeima yra gražu, bet finansiškai tokią sunku išlaikyti.
Stephenas: Aš tenorėčiau sukurti nuostabią šeimą, nesvarbu, ar ji bus didelė, ar maža.
Kartais būna, kad žmonėms ir vieną vaiką sunku išmaitinti, o tie, kurie turi puikius darbus, gali pasirūpinti ir dešimčia. Svarbiausia viską apskaičiuoti.
– Apie ką svajojote, kai buvote vaikai?
Stephenas: Nuo vaikystės svajojau užaugęs tapti sėkmės lydimu verslininku ir vesti baltaodę moterį, su ja susilaukti maišyto kraujo vaikų.
Danielis: Mano svajonės tokios pat. Trokštu tapti žinomas dėl savo veiklos.
Stephenas: Būdami vaikai su dideliu susidomėjimu nagrinėdavome geografijos vadovėlį ir svajodavome apžiūrėti visą pasaulį. Dalį jo jau pamatėme.
Danielis: Mėgstame keliauti. Kai tik pasitaiko proga, stengiamės tai daryti. Labai norėčiau aplankyti JAV, Kanadą, Japoniją, Australiją, kitas Afrikos valstybes – visur, kur tik įmanoma.
Stephenas: O aš kažkodėl norėčiau būtinai nukeliauti į Honkongą.
