Pirmąją straipsnio apie Adomą dalį skaitykite čia.
– Kaip susiklostė jūsų gyvenimas, kur jūsų tėvai, kiti artimieji?
– Mama mirė prieš porą metų, bet aš laidotuvėse nedalyvavau, net nežinau, kur ji palaidota.
Tėvas mane paliko, kai buvau dar kūdikis. Mama viena augino mus su broliu, o kai jį mirtinai sužalojo mašina, nebeišlaikė, pradėjo girtuokliauti.
Mane augino močiutė, bet kai ji mirė, atsidūriau Plungės vaikų namuose.
Tuo metu man buvo vienuolika metų. Mama manęs nelankė, daugiau jos nemačiau.
– Plungėje pradėjote žaisti krepšinį?
– Taip, aš lankiau treniruotes Plungės sporto mokykloje, žaidžiau miesto komandoje „Olimpas“, o baigęs vidurinę įstojau į Klaipėdos universitetą, pasirinkau kūno kultūros specialybę.
Plungiškis G.Glikmanas tuomet treniravo uostamiesčio komandą „Nafta-Uni-Laivitė“, ten žaidžiau gal trejus metus.
– Bičiuliai sako, kad buvote geras gynėjas. Kodėl metėte krepšinį?
– Gal ir būčiau buvęs geras, bet koją pakišo kojos traumos ir, neslėpsiu, alkoholis.
Kol sportavau, slapstydavausi, kai kokią dieną išgerdavau, stengdavausi, kad kiti nepastebėtų.
Studijoms dėmesio neskyriau. Gyvenau studentų bendrabutyje, merginos krepšininkus tiesiog ant rankų nešiojo.
Kambariuose nuolat vykdavo linksmybės, liejosi alkoholis.
Įsivėliau į vieną bjaurią istoriją.
– Ir atsidūrėte už grotų?
– Labai nesinori to prisiminti. Vyresni studentai pasityčiojo iš vieno mano bičiulio.
Kitą dieną mes abu išgėrėme ir nusprendėme atkeršyti. Sukėlėme muštynes.
Draugas paprašė atnešti dujinį pistoletą ir pradėjo žaisti rusišką ruletę. Buvome nuteisti, gavome griežčiausias bausmes.
Vieno nukentėjusiųjų dėdė buvo kažkoks aukštas valdininkas, tad jis labai pasistengė.
Mums su draugu teismas skyrė beveik po ketverius metus nelaisvės, po pustrečių mane išleido į laisvę.
– Kaip toliau klostėsi gyvenimas?
– Įsidarbinau vienoje Gargždų įmonėje, kuri statė rąstų namus. Jos vadovas Egidijus Norvaišas labai stengėsi man padėti, bet aš nesugebėjau to įvertinti.
O prieš ketverius metus – dar viena nelaimė: aiškinausi santykius su viena mergina, o tuo metu kažkas iš nugaros trenkė beisbolo lazda man per galvą.
Atsipeikėjau Klaipėdos ligoninėje jau po operacijos.
Kaltininkai taip ir nebuvo surasti.
Mane operavo du kartus. Po tos galvos traumos ėmiau dar daugiau gerti, pradėjau rūkyti.
Gydytojai sakė, jog tai griežtai draudžiama, tačiau juk žinote, kad draudžiamas vaisius saldesnis.
– Kaip dabar dėliojate savo ateitį?
– Universitete baigiau tris kursus. Gal pavyktų baigti ketvirtą ir gauti bakalauro diplomą? Tačiau tai – tolimesnė ateitis, nes mokslams reikia pinigų.
Aš gaunu tik 81 eurą neįgalumo pašalpos. Dalį šių pinigų nuskaičiuos reabilitacijos centras – ten galėsiu gyventi apie pusantrų metų.
Stengsiuosi susirasti darbą, tai svarbiausia. Ir gydysiuosi. Noriu gyventi blaiviai, kad galėčiau ramiai žiūrėti žmonėms į akis.
Tikiu, kad draugams, kurie patikėjo manimi, nebereikės nusivilti. Bijau juos prarasti.
Man gėda dėl to, kaip gyvenau seniau.
Dabar kiekviena mano diena – kova su alkoholiu. Bandau kabintis į gyvenimą, gal dar pavyks jį susitvarkyti, nuveikti ką nors gera. Svajoju sukurti šeimą, turėti savo kampą.
Bet laukia dar ilgas darbas su savimi. Norėčiau tapti toks, kad pabendravusi su manimi moteris pagalvotų: štai tas vyras, su kuriuo būsiu saugi, kuris supras, padės, užjaus.
Po sukrėtimo turėtų pradėti gyventi iš naujo
Svajūnas Sukackas
Buvęs A.Jurevičiaus krepšinio komandos draugas
„Sukrečiamą Adomo istoriją sužinojome iš spaudos ir netrukus su Donatu Kvedaru suradome jį garaže prisiglaudusį pas likimo brolius.
Bičiulio buvau nematęs gal trejus metus. Jis tąkart buvo šiek tiek apsvaigęs, tačiau mus išvydęs nustebo ir apsidžiaugė.
Prisiminėme senesnius laikus, bendravome linksmai, patraukdami jį per dantį.
Tąkart nuvežėme maisto ir šiltų drabužių. Jam reikėjo bet kokios pagalbos.
Juo labiau kad tuomet Lietuvoje spaudė stiprūs šalčiai.
Netrukus Adomą surado ir jo vaikystės draugas Alfredas.
Tai jam kilo mintis ieškoti vietos Priklausomybės ligų centre.
Adomui gyvenime padėjo nemažai žmonių – gal kokios dvi dešimtys. Ir tuomet, kai jis išėjo į laisvę iš Pravieniškių, ir vėliau – ir materialiai, ir morališkai.
Atrodydavo, viskas sudėliota, tau duota meškerė, tik gaudyk žuvį. Bet jis negaudė – alkoholio trauka būdavo stipresnė. Nemažai tų žmonių yra nusivylę, tačiau dabar sužinoję, kad jis ryžosi gydytis nuo alkoholizmo, apsidžiaugė.
Nedažnai tokių dalykų nutinka – gyvas užkastas ir po penkių dienų prisikėlęs. Manau, kad po tokių sukrėtimų jis turi kitaip gyventi ir mąstyti.
Duok Dieve, kad šįkart pakiltų. Mes jį palaikysime – Adomas artimųjų neturi. Skambinsime jam, aplankysime.
Manau, apie Adomo gyvenimą būtų galima sukurti puikų filmą.“
