Pirmoji darbovietė – globos namai
Vyras prisipažino kilęs iš didelės šeimos. Jam ne kartą yra tekę prižiūrėti dukterėčias ar sūnėnus, todėl polinkis būti su vaikais atsirado natūraliai. Baigęs socialinės pedagogikos studijas Tomas nuėjo dirbti į vaikų globos namus.
Daugiau nei dešimtmetį ten pradirbęs, jis iki šiol prisimena išskirtinius ir širdį veriančius atvejus apie be šeimų augančius vaikus. „Pradėkime nuo to, kad ten vaikai – nuo pat kūdikystės iki pilnametystės. Su kiekvienu reikia rasti bendrą kalbą.
Būdavo, atveža penkiolikmečius – jie jau turi susikūrę savo taisykles, savo požiūrį į gyvenimą ir turi dėti milžiniškas pastangas, kad pavyktų pakeisti ydingą gyvenimo būdą.
Pasitaiko atvejų, kai gatvėje susitinku buvusius auklėtinius. Kai kuriuos – prie konteinerių. Matau, kaip jie nusuka žvilgsnį, gėdijasi.
Tačiau per dešimtmetį būta ir gražių istorijų. Visada džiugindavo šeimos, kurios įsivaikindavo vaikus. Iki dabar su kai kuriais bendraujame, jie pasipasakoja, kaip sekasi gyventi naujoje šeimoje, aplanko mus“, – pasakojo pedagogas.
Reikalingas vyriškas balsas
Jis tvirtino, kad vaikų globos namuose augantiems vaikams reikalinga ne tik motiniška meilė, bet ir tėviška. Pasak jo, vyrų pedagogikos sektoriuje itin trūksta, o vaikams labai reikalingas vyriškas pavyzdys kasdieninėse situacijose.
Pedagogas, nesvarbu, moteris ar vyras, privalo vaiką ne tik paguosti, pamyluoti, bet ir, esant reikalui, pareikalauti padaryti vienus ar kitus darbus.
Jei kelis kartus vaikas pajus, kad jis kontroliuoja situacija, su juo nebesusitvarkysi“, – aiškino jis.
Kaip susitvarkyti su emocijomis, kurios užplūsta kiekvieną, kuris įžengia į vaikų globos namus? „Iš tiesų, darbas su beglobiais vaikais reikalauja ne tik kantrybės, bet ir emocinio tvirtumo. Buvo darbuotojų, kurie išeidavo po kelių savaičių, nes nesugebėdavo susidoroti su stresu. O juk būdavo ir naktinės pamainos.
Man po darbo labai padeda žvejyba. Kai tik turiu laiko, ištrūkstu pažvejoti. Pabuvęs gamtoje atsigaunu, geriau jaučiuosi“, – sakė jis.
Būtina išlaikyti ribą
Kai dešimtmetį Tomas atidirbo vaikų globos namuose, jis nusprendė keisti darbą. Save išbandyti vilnietis nutarė lauko darželyje, kuriame mažamečių veikla sukoncentruota į laiką, praleistą gamtoje.
Vaikai su auklėtojais kiekvieną dieną eina į žygius, priešpiečiauja žygio metu. Kartais vaikų grupės aplanko muziejus, tačiau dažniausiai mėgaujasi gamta Pavilnių parke.
Laikas, praleistas gamtoje, pasak Tomo, itin teigiamai veikia vaikų raidą. Vaikai mokosi naudoti gamtines priemones, susipažįsta su spalvomis per tikrąją gamtą. „Bet kokiu oru laiką leidžiame lauke. Tačiau jei lauke būna labai šalta, stengiamės toliau nuo namelio nenutolti.
Jei kažkas ima justi diskomfortą, einame sušilti į namuką, o vėliau vėl išeiname į lauką“, – apie lauko darželį pasakojo T.Audenis.
Tačiau pedagogas atviras – su visais vaikais būtina išlaikyti ribą. „Juk būna ir atostogos ar kiti nenumatyti atvejai. Todėl negali leisti, kad vaikai priprastų tik prie tavęs vieno.
Nors, tiesa, yra buvę atvejų, kad kai vaikus migdo kita auklėtoja, negali net krepštelti, nes vaikas tuoj išgirs vyro balsą ir kelsis, prašys, kad jį migdyčiau“, – juokėsi pašnekovas.
Ar yra tekę girdėti komentarų, kad auklėtojo profesija – nevyriška? „Tikrai ne. Visi aplinkiniai nuolat teiraujasi kaip sekasi, prašo papasakoti apie darbo kasdienybę. Vaikams reikalinga ne tik mamos meilė. Jie kasdienybėje turi matyti ir tėčio portretą, mokytis atlikti vyriškus darbus, kartu tobulėti“, – sakė jis.
