Pastebimai keitėsi darbo sąlygos
Moteris spaudos kioske pradėjo dirbti 1999 metais. Iki tol ji nuo pat atidarymo dirbo Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje. Alvyra teigia, kad spaudos kioskai ją visada žavėjo, ji norėjo jame dirbti, todėl atsiradus galimybei iš karto įsidarbino. „Man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Visą gyvenimą dirbau prekyboje, todėl būtų keista, jei būtų kitaip.
Manęs neerzina bendravimas, man malonu šnekėtis su pirkėjais, juos aptarnauti. O ką jau kalbėti apie patį kioską, kuriame dirbi viena – gali jaustis kaip tikra šeimininkė“, – šypsojosi pardavėja.
Ji atvira – per 17 metų pastebimai keitėsi darbo sąlygos. „Anksčiau žiemomis būdavo šaltoka, tačiau dabar sąlygos tikrai geros. O ir pirkėjai patenkinti – pasiūlome jiems ne tik spaudos, bet ir šokoladą ar sumuštinį.
Nusipirkti spaudos, išgerti kavos ar apmokėti sąskaitas į spaudos kioskus skuba tiek moksleiviai, tiek garbaus amžiaus senjorai. Su kiekvienu iš jų bendravimas yra skirtingas. Štai studentai labai maloniai bendrauja, jie visada su šypsena, patenkinti. O senoliai gana dažnai pasakoja savo gyvenimo istorijas, dalijasi patirtimi.
Viena Lietuvoje žinoma moteris man pasipasakoja apie savo sūnaus šeimyninį gyvenimą, anūkę, gyvenančią Amerikoje. Manau, kad žmonės linkę išsikalbėti, nes neturi su kuo pabendrauti. Net viena romų kilmės moteris išsipasakoja savo problemas, pyksta, kad vyrui visada užtenka pinigų cigaretėms, bet ne maistui“, – atviravo Alvyra.
Mato ir baisias situacijas
Ji savo darbo vietą vadina miesto dalimi. „Esame pati tikriausia miesto dalis. Matome kasdienines centro realijas. „J.Basanavičiaus gatvėje nemažai narkomanų – švirkštų randame net palei kioską.
Taip pat čia buvo nemažai skaudžių avarijų, tačiau situacija pagerėjo, kai pastatė kelio ženklus.
Kartą teko ir policiją asocialiai moteriai kviesti. Mačiau, kad ji miegojo ant suoliuko, tačiau kol atvažiavo policija, ji nuėjo kažkur į krūmus. Atvažiavus policininkams parodžiau, kad ji ten, nes bijojau, kad galiu gauti baudą už melagingą iškvietimą.
Taip pat teko padėti ir kraujuojančiam jaunuoliui. Vieną šeštadienio rytą jis išlipo iš troleibuso, atsisėdo stotelėje ant suoliuko ir aš pamačiau, kad jam iš galvos bėga kraujas. Labai greitai atvažiavo mano iškviesti medikai, kurie suteikė pagalbą.
Niekada nepamiršiu, kiek baimės mačiau trečiokės mergaitės akyse. Ji paėmė telefoną pažiūrėti, kiek valandų, o kažkoks jaunuolis jį pavogė jai iš rankų. Mačiau, kad ji visa dreba, todėl leidau jai užeiti į kioską, paskambinti mamai“, – pasakojo A.Skeralienė.
Kioskininkė tvirtina nejuntanti baimės dėl galimų užpuolimų ar agresyvių pirkėjų. Ji tikina bet kuriuo momentu galinti pasinaudoti pagalbos mygtuku, tačiau per 17 metų to daryti neteko.
Gamtinių reikalų – į universitetą
Su kiekvienu klientu stengiamės elgtis maloniai ir dėmesingai. „Jis – mūsų vadovas. Visada esame suinteresuoti dirbti taip, kad pirkėjas liktų patenkintas, stengiamės išvengti konfliktinių situacijų ir nemalonumų.
Jeigu žmogus būna suirzęs, mes paprasčiausiai stengiamės įtikti. Esame savotiškos psichologės, nesileidžiame į konfliktines situacijas“, – sakė Alvyra.
Smalsauju, kur moteris pietų pertraukos metu eina pietauti ir kur atlieka gamtinius reikalus? Gal pačiame kioske yra tam skirta patalpa? Tačiau spaudos kiosko darbuotoja nelinkusi atvirauti: „Pietums mums nustatyta penkiolikos minučių pertrauka. Valgome pačioje darbo vietoje – atsinešam sumuštinių ir pavalgom. O dėl tualeto – yra šalia patalpa. (Už daugmaž 10-ies metrų esantis Kazimiero Simonavičiaus universitetas – aut.past.)
Ar spaudos kiosko darbuotojai privalu pradėti dieną peržvelgiant naują spaudą? „Mes ateiname dirbti, o ne spaudą skaityti. Kai nėra pirkėjų, turiu prižiūrėti terminus, prekių užsakymus, pašluoti grindis. Kadangi kioskelis prie gatvės, per atidarytą langelį lengvai kaupiasi dulkės. Laikraščius reikia skaityti namie, o darbe – dirbti“, – šyptelėjo A.Skeralienė.
