Vardas iš filmo
Alisa – išties stebuklingas vardas, kurį iš Rusijos kilusi K.Buldakova ir jos sutuoktinis lietuvis Gintautas Zvonkus davė antrajai savo atžalai. Pirmagimiam Vladui, gimusiam Rusijos Bratsko mieste, jau penkiolika metų.
Prieš dešimtmetį šeima įsikūrė vyro tėvynėje. Vilniuje gimusi poros duktė buvo pavadinta populiaraus vaikiško filmo „Viešnia iš ateities“ herojės Alisos Selezniovos vardu.
Sovietmečiu sukurtas filmas daugeliui jaunųjų žiūrovų įsiminė dėl lyriškos muzikos ir geraširdės, mielos, smalsios veikėjos Alisos Selezniovos.
„Alisa iš filmo man visada patiko. Kam galėtų nepatikti besišypsanti mergaitė su duobutėmis skruostuose? Kai dukrai rinkome vardą, su vyru svarstėme pavadinti Alisa arba Sofija. Aš labiau kreipiau dėmesį į vardo reikšmę, susijusią su charakteriu.
Sofijos vardas tiktų asmenybei, tvirtai stovinčiai ant žemės. O Alisos, įsivaizdavau, būna labai linksmos, kuriančios gerą nuotaiką. Kai laukiausi, žinojau, kad noriu Alisos – besišypsančios, linksmos“, – tikino K.Buldakova.
Katerinos ir Gintauto dukra atitinka šį vardą – Alisa dažniausiai būna geros nuotaikos. Be to, ji labai mėgsta saldumynus, kuriuos gamina mama.
Kurį laiką Alisa buvo neoficiali K.Buldakovos kulinarijos gaminių, kuriuos ji pradėjo ruošti namuose, testuotoja. Tačiau pastaruoju metu Katerina apribojo šias jos „pareigas“, nes nori, kad dukros mityba būtų visavertė – ji valgytų ir mėsos, ir daržovių, o saldumynams turėtų saiką.
Turėjo laiko apmąstymams
Jei ne Alisos gimimas, vargu ar Katerina būtų pasukusi į konditeriją. Iki motinystės atostogų K.Buldakova dirbo plaukų stiliste ne tik savo gimtojo miesto, bet ir Vilniaus grožio salonuose.
Kadangi dukros priežiūros atostogos truko trejus metus, Katerina turėjo nemažai laiko apmąstymams. Tuomet jai ir kilo noras užsiimti konditerija, tai yra keisti profesiją.
Augindama Bratske sūnų, K.Buldakova neturėjo tokių ilgų motinystės atostogų – kai pirmagimiui suėjo šeši mėnesiai, ji grįžo į darbą.
Tad Vlado kūdikystė jai prabėgo tarsi akimirksniu – jauna mama sukosi lyg voverė rate tarp darbo ir namų. Kokiems nors apmąstymams nebuvo laiko, be to, nebuvo noro ką nors keisti.
Tuo metu daugiausia kūdikio priežiūros rūpesčių gulė ant tėvo pečių, nes jo darbo grafikas leido daugiau laiko praleisti namuose. Šeimai auginti pirmagimį padėjo ir netoli gyvenantys giminaičiai.
„Sūnaus vaikystė prabėgo taip greitai, jos tarsi nepastebėjau. Prisiminimai – migloti. Todėl augindama dukrą sąmoningai siekiau kuo daugiau laiko praleisti su ja. Sūnaus auklėjimui daugiau dėmesio skyrė tėtis, dukters – aš.
Mano ir vyro principai auklėjant vaikus – skirtingi. Aš jiems leidžiu daugiau visko pabandyti, net ir klaidų padaryti. O vyras labai rūpestingas, jis stengiasi vaikus apsaugoti nuo menkiausios problemos, skausmo.
Jis juos apglėbia ir tarsi neleidžia pamatyti pasaulio. Toks saugojimas – ne visada į naudą. Manau, vaikas iš savo patirties turi suprasti, kas galima, o ko negalima daryti“, – auklėjimo subtilumais dalijosi pašnekovė.
Meniška prigimtis
Pati Katerina užaugo meniškoje aplinkoje, kurią namuose puoselėjo menininkė ir pedagogė jos mama. Tai galėjo nulemti ir menišką Katerinos prigimtį, kuri ją vedė į grožio ir konditerijos pasaulį.
Grožio srityje Katerina pradėjo dirbti atšventusi aštuonioliktąjį gimtadienį. „Į tą sritį patekau netikėtai“, – pasakojo Bratske licėjų baigusi ir universitete matematiką bei ekonomiką studijavusi K.Buldakova.
Tačiau tiksliųjų mokslų studijų ji nepabaigė, nes nemėgo nuobodybės.
„Aš mėgstu iššūkius, o tie mokslai man pasirodė labai nuobodūs. Bėgant laikui pajutau, kur labiau linkstu: man sutarti su žmonėmis sekasi daug geriau nei su skaičiais“, – tikino moteris, kurios bičiuliai tuo metu paprašė pagelbėti atidarant Bratske vieną pirmųjų grožio salonų.
Tuo metu buvo apstu kirpyklų, o supratimas apie prabanga ir stilingumu dvelkiančius grožio salonus dar tik formavosi. Tad Katerina neatsispyrė pasiūlymui dalyvauti naujame verslo projekte kuriant grožio oazę.
„Įrengėme patalpas, kvietėme meistrus, pirkome priemones. Po atidarymo man buvo pasiūlyta pasilikti dirbti kartu, nors maniau, kad aš ir grožio puoselėjimas neturi nieko bendra.
Tačiau nesigailėjau, kad pasilikau – netrukus surengti mokymus darbuotojams pakvietėme žinomą plaukų stilistą iš Maskvos. Jis man pasirodė tarsi dievas – negalėjau atitraukti akių nuo miklių jo rankų judesių kerpant plaukus, neatsistebėjau išradingumu kuriant ryškiaspalvę šukuoseną.
Juk anksčiau to nebuvau mačiusi, mat kirpyklos asocijavosi su blogais kvapais ir stambiomis, nelabai maloniomis kirpėjomis. Nors buvau tik to stilisto asistentė, mane užvaldė noras prisigerti jo kuriamo grožio ir ką nors sukurti savo rankomis“, – pasakojo K.Buldakova.
Po šių mokymų Katerina įsitikino, kad šukuoseną galima kurti meniškai, juk atsirado tiek naujų spalvų. Tačiau ji pati išliko konservatyvi – savo plaukų nedažė, neišmėgino įmantrių kirpimo stilių.
„Su stilistu padirbėjau savaitę: jam padėjau nuo ryto iki vakaro. Pildžiau visus jo norus nuo gėrimų iki valgių, nuo klienčių galvos trinkimo iki priemonių pateikimo. Man visa tai labai patiko“, – apie tai, kaip nėrė į grožio sritį, pasakojo K.Buldakova.
Plaukų stilisto, kaip ir konditerininko, darbas – nuolatinis mokymasis. Lygindama šias profesijas Katerina sakė, kad ji ir vienu, ir kitu atveju žinias gilino kursuose užsienyje, stažuotėse.
Kursai – kelios dienos, o mokslai stilistų ar konditerijos mokyklose trunka iki kelių mėnesių. Apie jų baigimą ir kvalifikacijos kėlimą liudija šūsnis K.Buldakovos diplomų.
Plaukų stilisto patirties Katerina daugiausia sėmėsi Maskvoje, Novosibirske, o pastaruoju metu konditerija ją nuvedė į Paryžių, Kijevą.
Manė, kad Lietuva netoli
Ar su būsimu vyru ji susipažino grožio salone?
„Su Gintautu būdama aštuoniolikos susitikau pas bendrus draugus. Jis į Bratską važinėdavo darbo reikalais. Tačiau kai mudu susipažinome, jis taip ir liko mano gimtajame mieste“, – patikino už lietuvio ištekėjusi Katerina.
Moteris žinojo, kad tekėdama už kitataučio rizikuoja palikti savo gimtinę. Juk anksčiau ar vėliau vyras norės grįžti į savo tėvynę.
„Buvau labai įsimylėjusi ir menkai išmaniau geografiją. Maniau, kad Lietuva visai netoli!“ – prisimena pusketvirtos paros traukiniais iki Vilniaus su šeima keliavusi rusė. Tik tuomet jai tapo aišku, kaip vis dėlto toli Lietuva.
Vilniuje K.Buldakovai nebuvo sunku rasti darbo – plaukų stilistė dirbo prestižiniuose grožio salonuose: „Sugihara“, „Figaro“, „Eslauda“. Tačiau pastaroji darbovietė tapo paskutine grožio srityje, nes padirbusi dvi savaites Katerina sužinojo, kad laukiasi.
„Man tai buvo netikėta, buvo sunku tai pasakyti salono savininkei. Nesinorėjo nuvilti, kad vos tik pradėjusi dirbti netrukus turėsiu eiti motinystės atostogų.
Bet dukters labai laukiau – ilgai apie ją svajojau, ir atėjo metas, kai svajonei buvo lemta išsipildyti“, – kad vaikai į šį pasaulį ateina pačiu tinkamiausiu laiku, tikino K.Buldakova.
Pagimdžius dukrą, Katerinos mintys sukosi ne tik apie vaiką, bet ir apie karjeros pokyčius.
Moteris buvo įsitikinusi, kad plaukų stilisto darbas jai – kaip šalutinis pomėgis, nors tai užtrukdavo visą dieną. Jai tekdavo dirbti savaitgaliais, per šventes.
„Klientų buvo daug, visi – su savo neįtikėtinais norais. Šventes sutikdavau darbe, tačiau į visa tai žiūrėjau ne kaip į uždarbio šaltinį, o kaip į malonumą, nes labai patinka bendrauti. Bet vidinė nuojauta visada kuždėjo, kad plaukų stiliste dirbsiu laikinai“, – šyptelėjo moteris.
Katerina nesiskundė uždarbiu, juolab sutuoktinis šeimai atnešdavo didžiąją pajamų dalį. Tačiau moteris svarstė, kad nenori pasenti vien tik dirbdama grožio salonuose.
„Nejutau atsidavimo šiai profesijai šimtu procentų, todėl ramybės nedavė mintis, kad visa tai greitai baigsis“, – išgyvenimais dalijosi pašnekovė.
Pabudo šeimyniškumas
Konditerija Kateriną lydėjo nuo mažens – jos mama labai mėgo kepti pyragus. Namuose galėjo nebūti ko pavalgyti – sriubos ar mėsos, bet desertų būdavo visada.
Pačiai Katerinai susilaukus vaikų, šeimyniškumas prabudo. O didieji kulinariniai ir konditeriniai išbandymai ją užgriuvo pasaulį išvydus dukrai.
Gimus Alisai Katerina nutarė su ja namuose praleisti trejus metus – tiek, kiek galima išeiti vaiko priežiūros atostogų.
„Kiekviena moteris, kuri pagimdo kūdikį, atsiriboja nuo įprastos kasdienybės, nebeskuba į darbą.
Dirbdama netgi pamiršti savo prigimtį – dirbi kaip robotas, nebesupranti, kas esi, kokie pomėgiai traukia. Tuomet gali kaupti širdyje nepasitenkinimą savo gyvenimu, tapti nelaiminga.
Bet tik viena kita išdrįsta ką nors keisti. Vaiko gimimas – reikšmingas metas, kai gali pajusti, ko dar trokšta tavo širdis. O maisto ruošimas – elementaru, tuo šiaip ar taip užsiimi. Todėl tapti konditerininke man nebuvo sudėtinga – susilaukus Alisos atsirišo rankos, atsirado ir naujų galimybių“, – patikino K.Buldakova.
Kūdikis buvo labai ramus, motinai leisdavo po pusę dienos praleisti virtuvėje. Kaip tik tuo metu į Katerinos rankas pateko ir knygų apie estetišką prancūzų konditeriją.
Dukrai užmigus, motina informacijos ieškodavo internete – netgi užsisakydavo įvairių ingredientų prancūziškiems desertams gaminti.
K.Buldakova konditerijos pagrindus įgijo ir svarbiausius eksperimentus atliko savo namų virtuvėje. Namų sąlygomis ji gali paruošti net sudėtingiausių receptūrų tortus ar įmantraus skonio desertų, kurie atitiktų profesionalų paruoštų gaminių kokybę ir išvaizdą.
„Šeima su džiaugsmu priėmė naują mano profesiją, nors kai namuose saldumynų perteklius – nieko gera. Pastebėjau, kad ir mūsų šeimoje saldumynai pradėjo laimėti prieš įprastą, kasdienį sveiką maistą.
Vėliau daugiau džiaugdavosi draugai, kuriuos kviesdavausi ragauti kepinių. Dabar namie visai neruošiu saldumynų, jų gamybą perkėliau į darbovietę – konditerijos cechą“, – tvirtino dėl saldėsių gamybos paslapčių keliskart per metus į Prancūziją, Ispaniją ir Ukrainą stažuotis išvykstanti K.Buldakova.
Dukters gimimą Katerina laiko savo, kaip konditerininkės, krikšto data. Tačiau jos veikla sparčiai įsisiūbavo praėjusiais metais atidarius konditerijos cechą.
Šiuo metu gamyba tiek išplėtota, kad saldumynų galima pasiūlyti plačiai auditorijai. O vasarį Vilniaus senamiestyje duris atvers K.Buldakovos su bendraturčiais įkurta kavinė, kurioje svečiai smaguriaus jos rankų darbo skanėstus.
Katerina jau nebesulaukia draugių prašymų sukurti šukuoseną. Dažniau jos prašoma gardumynų švenčių stalui. Nors su praeitimi konditerininkė nesunkiai atsisveikino, dabar gali palyginti, kad abiem profesijoms reikia kūrybiškumo.
Gaminant desertus ceche, bendravimo mažai, tačiau prieš juos kuriant ar jau sukūrus tenka nemažai bendrauti su klientais.
„Kirpti, dažyti plaukus – subtilesnė veikla, nes klientą turi išklausyti kaip psichologas. O konditerijoje galiu atskleisti daugiau meniškumo, estetikos.
Desertas pirmiausia turi teikti džiaugsmą akims. Todėl viskas turi būti atlikta labai tiksliai“, – palygino vieną profesiją kita sėkmingai pakeitusi K.Buldakova.
Ar konditerininkė planuoja trečią atžalą? Šis klausimas Kateriną išmušė iš vėžių: „Dėl ateities turiu tam tikrų nuojautų – neseniai patyriau viziją, kurioje mačiau save dalinančią labdarą seneliams, vaikams. Prieš akis toks paveikslas iškilo rytą, net gailestis užplūdo.“
Bet ar tokia veikla ji kada nors užsiims, ar tai bus susiję su naujo šeimos nario gimimu, moteris šiuo metu negalėjo atsakyti.
„Kūdikio gimimas – ne tik poros, dar ir Dievo valioje. Tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad vaiko gimimas – sprogimas moters smegenyse. Visa tai ir nulemia gyvenimo pokyčius“, – tikino šiuo metu saldžią gyvenimo pasaką kurianti K.Buldakova.
