Ramunė įsitikinusi: žmonės, kaip ir visa, kas gyva gamtoje, turi du laikotarpius – vieną giminei pratęsti, kitą – išgyventi.
„Vyresniame amžiuje susitikę žmonės padeda vienas kitam išgyventi. Man patinka Dariaus darbštumas, gyvybingumas, o foteliuose susmukę vyrai su televizoriaus pulteliu arba alaus bokalu rankoje mane visuomet slėgdavo“, – atviravo R.Kmieliauskaitė.
Sukasi tėvų namuose
Žymaus menininko, Nacionalinės premijos laureato Antano Kmieliausko duktė, nors Vilniaus senamiestyje ir turi savo butą, dažniausiai sukasi senove dvelkiančiuose, vijokliniais augalais apraizgytuose tėvų namuose, kur užaugo.
Neasfaltuotoje, duobėtoje Sibiro gatvėje, tvora aptvertame sename sode, į kurį dažnai iš miško atliuoksi voverės ir kiaunės, stūkso du mediniai šimtamečiai namai.
Sode gausu painių užkaborių, pavėsinių, sūpynių, o tarp medžių vis išlenda A.Kmieliausko kurtos skulptūros.
Gamtos gyvastį žiemą primena vynuogienojai su nenuskintomis, šalčio pakąstomis uogomis.
Didžiajame name yra įrengta A.Kmieliausko meno studija, kur nuo grindų iki lubų kabo masyvios tapybos drobės.
Dažais kvepiančiuose namuose jaukiai jaučiasi ir Ramunės sūnūs – 27 metų Lotas bei trylikametis Rokas.
Takeliu paėjus kelis metrus – Ramunės kūrybinė buveinė. Pritemdytoje patalpoje aukštomis lubomis veša džiungles primenantys kambariniai augalai. Paukščiai, supainioję lauką su uždara erdve, dažnai pro langus suskrenda palesti.
Dailininkė savo studijoje ne tik lieja akvareles, bet ir klausosi muzikos, skaito knygas, susitinka su svečiais.
Studijoje kūrenama koklinė krosnis, antresolėse įrengtas miegamasis.
Palaidais plaukais, ilgą sijoną seginti šeimininkė dvelkė mistika. Kai įsitaisėme prie senovinio stalo, nukrauto antikvariniais indais ir degančiomis žvakėmis, Ramunė prasitarė, kad jai gyvybiškai svarbu turėti asmeninę erdvę ir būti arti gamtos, kai galima iš arti stebėti besikeičiančius metų laikus.
Suvedė seni rakandai
Prie Ramunės aplinkos jau spėjo prisitaikyti ir meniškos sielos Darius. Domėjimasis istorija, antikvariniais rakandais prieš gerus metus juos ir suvedė į porą.
Ant sostinės Tauro kalno, kur jau daug metų šeštadieniais renkasi senienų mėgėjai, iš Suvalkijos kilęs D.Katkevičius pardavinėjo antikvarinius dirbinius, kuriuos atsiveždavo iš Skandinavijos šalių.
O Ramunei pasivaikščiojimas po senienų turgų daug metų buvo viena maloniausių pramogų.
„Tačiau tai nebuvo pirkėjos ir pardavėjo meilės istorija. Iš Dariaus nieko nesu pirkusi. Ir jis nieko primygtinai nėra siūlęs. Pasikalbėdavome, kavos išgerdavome. Mus vienijo aistra daiktams, turintiems istoriją“, – kalbėjo R.Kmieliauskaitė, nesitikėjusi, kad atsitiktinė pažintis virs gilesniais jausmais.
Ramunė jau kurį laiką buvo vieniša ir vis pagalvodavo apie širdžiai mielą žmogų.
„Kūrybinė veikla sekėsi, interesų buvo užtektinai, bet dienos ėmė panašėti, darėsi sunku ir neįdomu vienai nešti kasdienybės naštą“, – neslėpė menininkė.
Kartą su drauge jos svarstė, kodėl vienoms moterims nuolat lemta susidurti su netinkamais vyrais ir kentėti, o kitoms pavyksta iš pirmo karto sutikti savo gyvenimo pakeleivį ir būti laimingoms.
Menininkė nusprendė, kad gyvenime, kaip loterijoje, reikia ištraukti laimingą bilietą.
Kartą grįžusi iš kelionės ir pilna įspūdžių Ramunė kaip įprastai šeštadienį užlipo ant Tauro kalno. Darius tą dieną jautėsi laimingas, nes jo 21 metų dukteriai pavyko širdies operacija. Ir jie pirmą kartą įsikalbėjo apie lemtį.
„Bet šį laimingą bilietą, tai yra jus, jau kažkas ištraukė“, – netikėtai pasakė Ramunė. O Darius patikino, kad yra tik jis ir du jo vaikai. Tąkart daugiau šia tema jie nekalbėjo.
Kitą kartą Ramunė į sendaikčių turgų nusinešė iš kelionės parsivežtų saldainių. Pavaišino jais Darių, jis pasiūlė kavos. Pokalbiui įsisiūbavus, galiausiai abu pradėjo juoktis iš to, kad Ramunė išdrįso pasidomėti, ar Darius galėtų būti jai laimingas bilietas.
Dailininkė įsitikinusi – jei ji nebūtų parodžiusi dėmesio, vargu ar tarp jų su Dariumi būtų įsiplieskusi meilė.
Dar pažinties pradžioje D.Katkevičius žinojo, kad Ramunė yra žinoma menininkė, todėl nesitikėjo, jog tarp jų gali būti kas nors rimta.
Tačiau santuokiniais saitais nesusaistyti žmonės greitai ėmė gyventi kartu R.Kmieliauskaitės namuose.
Pirmas jaunesnis vyras
Ar vyrui nebuvo baugu kraustytis pas žinomą moterį?
Iš pirmosios santuokos sūnų ir dukterį turintis D.Katkevičius prisipažino, kad baugiau yra būti vienam nei su kuo nors: „Dviese daug smagiau keliauti, džiaugtis, įvertinti vienam kito veiklą, darbus.“
Po skyrybų Darius tikėjosi kada nors vėl šalia savęs turėti mylimą moterį, tačiau net neįsivaizdavo, kokia galėtų suvirpinti jo sielos stygas.
„Reikalavimų jokių neturėjau, nes pats nesu idealus. Reikia prisitaikyti prie žmogaus tokio, koks yra“, – kalbėjo iš Suvalkijos, Kybartų miesto, kilęs vyras.
Darius – pirmas vyras Ramunės gyvenime, kuris yra už ją jaunesnis: „Anksčiau laikiausi nuomonės, kad vyras turi būti bent dešimčia metų vyresnis už moterį. Maniau, kad vyresnis bus protingesnis. Bet ši teorija nepasitvirtino.
Būdama su Dariumi nejaučiu amžiaus skirtumo – jis pakankamai brandus, tik jo energija jaunatviška. Darius anksti vedė, vaikai jau suaugę.“
Į įvairių daiktų, meno kūrinių, knygų bei vazoninių augalų perpildytus mylimosios namus Darius atsivežė savo trimitą ir akordeoną.
Darius yra grojęs orkestre, puikiai jaučia muziką, o neseniai užsirašė į chorą.
Baldus restauruojančio ir antikvariniais dirbiniais prekiaujančio vyro dėka senuose menininkų namuose jau atsirado senovinis bufetas, foteliai, pakojis.
Ramunė pripažįsta – nagingas rankas turintis ir itin meistrauti mėgstantis Darius į jos kasdienybę įnešė daug tvarkos, o namuose pasidarė kur kas patogiau gyventi.
„Aš neturiu daug laisvo laiko, net nežiūriu televizoriaus, nes dirbu. Namai dideli, reikia vyriškų rankų.
Ir virtuvėje praleidžiu nemažai laiko, nes Ramunė, ypač vasarą, daug piešia“, – pasakojo Darius ir gyrė gyvenimo draugės draugiškumą.
Tuo metu Ramunė, kalbėdama apie santykius, stengėsi nebūti pernelyg jausminga. Gyvenimas iki tol jai pateikė nemažai pamokų, todėl dabar ji niekur nenori skubėti.
„Man jau nukrito ir rožiniai, ir žydri akiniai. Nebėra miglos. Bet jaučiuosi rami. Nusivilti teko ne kartą, tad vis labiau suprasdavau, kad gerų žmonių nėra daug. Bet gal ir aš nesu labai jau tinkama.
Tačiau nutiko taip, kad likimas į šiuos senus namus, į šį apleistą sodą atsiuntė tokį žmogų, kuriam esu brangi“, – atsargiai kalbėjo Ramunė.
Neseniai Darius sode pakeitė vartus. Ramunė iš pradžių bandė nuo to jį atkalbėti: „Aiškinau, kad pro senuosius vartus aš dar į M.K.Čiurlionio menų mokyklą vaikščiojau. Bet vyras pasakė: „Ramunuke, jei nori, tuos vartelius kabink ant sienos, bet čia reikia naujų vartų.“
Darnioje tėvų šeimoje užaugusi dailininkė mano, kad už vedybinį gyvenimą niekas nieko gudriau nesugalvojo, tačiau jis įgauna prasmę tik tuomet, kai šeima yra lyg orkestras.
„Man patinka vestuvių fotografijos, šventė, bet dabar manau, kad tai galėtų būti siekiamybė. Dar turi praeiti kažkiek laiko“, – kalbėjo Ramunė.
Moteris mano, kad jos širdies draugas labiau sureikšmina buitį, tvarką ir daiktų padėjimą į vietą. Menininkei atrodo, kad kartais geriau pagroti, pašokti nei grindis išplauti.
„Aš mačiau, kaip mano mama visą gyvenimą triūsė, bet taip ir nespėjusi visko sutvarkyti išėjo iš šio gyvenimo, turėdama daugybę planų“, – sakė R.Kmieliauskaitė.
Dailininkei netrukdo kūrybinė netvarka. Kartą viena draugė atėjusi į svečius nustėro išvydusi keistą vaizdą: pintinėje gulėjo karoliai, ant jų – aukštakulnis batelis, o jame – puodelis.
Šitas reginys Ramunei buvo praslydęs pro akis.
„Žinoma, buitis smogia dviguba jėga, kai ją apleidi. Bet visų darbų nenudirbsi.
Buitis visada egzistuos, ji nepabaigiama, tad kartais reikia ją nustumti į šalį.
Aš net neatsimenu, kiek kartų esu plovusi grindis, bet 20 metų lankau kino, muzikos festivalius. Juk sielą reikia papildyti, negali semti iš tuščio šulinio. Siaubinga, kai su žmogumi nėra apie ką kalbėti“, – sakė R.Kmieliauskaitė.
Sūnums skiepijo meną
Be kūrybos, Ramunei dar labai svarbus motinos vaidmuo. Vyriausias sūnus Lotas – dar studentas, o jaunėlį Roką menininkė pagimdė būdama 42-ejų.
Augusi vienturtė R.Kmieliauskaitė labai norėjo antro vaiko.
Ramunė prisipažino savo vaikus ilgai maitinusi motinos pienu.
„Rėmiausi tokiais vaikų auginimo principais: grynas oras, natūralus maistas ir teigiamos emocijos. Vyresnio sūnaus nevedžiau į darželį – nenorėjau matyti jo užguito žvilgsnio.
Vėliau vaikams skiepijau tai, ką pati vertinau: literatūrą, teatrą, koncertus, vaizdingą kalbą. Iki paauglystės vaikams prieš miegą skaitydavau knygas“, – pasakojo Ramunė.
Menininkė įsitikinusi, kad jos banguojantis asmeninis gyvenimas nepadarė sūnums jokios neigiamos įtakos: „Nei jie prisirišo prie mano turėtų vyrų, nei juos kas nors prie jų pratino. Vietoj tradicinės šeimos jie turėjo didelę erdvę, didelę biblioteką, nuostabius senelius, gyvūnus ir tam tikrą laisvę.“
Meniškos sielos moterį vyrai ne visada suprato.
Neretai jie reikalaudavo atlikti daug vaidmenų. Vertindami moterį kaip talentingą kūrėją, kartu jie manydavo, kad ji privalo talentingai reikštis ir buityje.
„Liūdniausia, kad kai vyrą sužavi meniška moters siela, po to ta jos prigimtis ir nuvilia. Po pirmo įspūdžio įsisiūbavus bendram gyvenimui vyras pradeda priekaištauti: „Čia turi būti taip ir taip.“
Bet aš nesileidžiu dėliojama į lentynėles. Ir kitokia nebūsiu“, – neslėpė Ramunė.
Padėjusi tašką ji nesigręžioja atgal. Gal ir būtų verta nusileisti, tačiau atleisdama vyrui už įskaudinimą Ramunė visam laikui atleidžia jį ir nuo pareigų mylėti.
„Pastebėjau, kad lietuviai vyrai nori būti karaliai, bet jiems labai sunku gyventi su karalienėmis. Jie trokštų tokių santykių, kokie būna tarp chirurgo ir slaugytojos, kuri patarnauja.
Ne kartą stebėjau, kaip vyrai mezga pokalbius su gražiomis ir protingomis moterimis, o kasdienybėje šalia jų yra rami, dažnai neišvaizdi moteris, tačiau gera motina ir žmona. Mūza yra mūza, o namų dvasia – kas kita“, – sakė menininkė.
