Atokiau didmiesčių esančios Plutiškės vilioja naujakurius švaria gamta, kurios apsuptyje auga ir žinomų operos solistų atžalos.
E.Bavikinas su žmona Lina augina tris dukteris – septynerių metų Moniką, penkiametę Emiliją ir aštuonių mėnesių Mariją. O L.Mikalauskas su sutuoktine Sigita džiaugiasi pusantrų metų vienturte Gintare.
Kol vyrai repetuoja ir kuria vaidmenis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, jų žmonos Plutiškėse rūpinasi dukromis ir buitimi. Tačiau operos atlikėjai kaime įsikūrė ne tik dėl palankių sąlygų auginti vaikus.
Plutiškės jiems tapo ramybės oaze sugrįžus po koncertų, nes aplinkui – tvenkinys, pievos, negirdėti jokio miesto triukšmo. Be to, šeimos maitinasi ekologiškais produktais, kuriuos išaugina vietos senbuviai.
Nors įsikūrė kaime, kelionė į darbą – joks iššūkis. Nuo Plutiškių iki Kauno – 35 kilometrai, juos vyrai kasdien įveikia automobiliais. Tai – ne užkampis, operos solistams nesunkiai pasiekiamos ir koncertų salės įvairiose šalies vietovėse.
E.Bavikinas ir L.Mikalauskas nesiskundė, kad gyvendami gamtos prieglobstyje jaustųsi primiršti gerbėjų, – kvietimų rengti koncertus vyrai nestokoja.
Kaip dažnai juodu susiduria vienoje scenoje?
Egidijus: Abu dirbame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, todėl dažnai susitinkame tuose pačiuose spektakliuose. Dabar ruošiame naują „Vindzoro šmaikštuolių“ pastatymą – Liudas kuria Falstafo vaidmenį, aš – Šperlicho.
Liudas: Tačiau su Egidijumi susipažinome anksčiau, negu susitikome teatro scenoje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje abu mokėmės pas tą pačią profesorę – operos solistę Sabiną Martinaitytę. Egidijus jau buvo bebaigiąs studijas, o aš tik pradėjęs, tačiau abu iškart susidraugavome.
Egidijus: Po to abu dalyvavome televizijos projekte „Triumfo arka“. Ir tuomet prasidėjo mūsų koncertinės programos, turai.
Liudas: Su Egidijumi apie pustrečio šimto koncertų surengėme važinėdami po Lietuvą – mūsų parengta tarpukario šlagerių programa „Pasivaikščiojimas su Danieliumi Dolskiu ir Antanu Šabaniausku“ buvo labai populiari. Nuo tų koncertų dar labiau sutvirtėjo mūsų bendradarbiavimas scenoje – rengėme vis daugiau programų kartu.
Pastebėjau, kad mudviem gerai sekasi dėl to, kad vienas kitą gerai pažįstame, puikiai jaučiame. Šalia manęs ir Egidijaus scenoje dažniausiai keičiasi kiti solistai ar orkestrai. Mudu puikiai sulipome.
– Ar scenoje nesate konkurentai?
Egidijus: Sakoma, kad du tenorai neišsitenka vienoje scenoje. Kadangi vienas mūsų – tenoras, kitas – bosas, išsitenkame. (Šypsosi.)
– Išsitenkate ne tik scenoje, bet ir viename kaime. Iš draugystės įsikūrėte kaimynystėje?
Liudas: Egidijus su šeima prieš septynerius metus įsikūrė Plutiškėse, aš ir Sigita pas juos vis važiuodavome į svečius. Vis pagalvodavau: kaip būtų smagu gyventi kaime. Juk Egidijus toks laimingas čia įsikūręs.
Ir prieš trejus metus nusipirkau trobą Egidijaus kaimynystėje.
Egidijus: Prieš tai vis juokavome, Liudui sakydavau: atvažiuok, čia yra žemės, pasistatysi namą. O vieną dieną jis ir atvažiavo pirkti gretimos sodybos. Ją renovavo ir įsikūrė.
Kaimai miršta, o mes bandome atgaivinti vieną kaimą Lietuvoje.
– Gyvenote Kaune, buvote įpratę prie patogumų. Kuo jauniems žmonėms patrauklus kaimas?
Egidijus: Nelygu, ko žmogui reikia. Kaime turime visus patogumus – tualetą, dušą. Ir elektros kartais turime, kai nesiaučia vėtros. (Juokiasi.) Aišku, šeimai reikia turėti du automobilius, nes kitaip būtų sunku susisiekti su miestu. Mes su žmona vairuojame.
Liudas: Niekada nebemainyčiau kaimo į miestą. Žinote, juk solisto gyvenimas – vien lėkimas. Mieste sukiesi visą dieną, dar ir parvažiavęs namo negali atitrūkti nuo to lėkimo.
Vos grįžęs sulaukdavau kolegų skambučio: „Atvyk po penkių minučių, nes dar reikia aptarti programą.“ Meti viską ir vėl vyksti į miesto centrą.
O gyvendamas kaime po darbo iš miesto važiuoji tuos 35 kilometrus ir grįžęs visiškai atsijungi nuo reikalų. Ir jau niekas nebeskambina, niekam nebereikia per dešimt minučių atlikti kokių nors darbų.
– Visi suprato, kad jūsų iš kaimo nebeištrauks.
Egidijus: Visą laiką būname tarp žmonių, todėl po darbų norisi grįžti į ramybę. Tuo labiau ir vaikams smagiau augti savame kieme.
Liudas: Įsikūrėme gražioje vietoje – šalia keturių hektarų tvenkinio. Vasarą gali išsinešti staliuką ir gerti kavą ant kranto.
Egidijus: Šalia – pievos, sodai, Liudo pirtis.
– Ar aplink daugiau yra kaimynų?
Egidijus: Aplinkui – visur kaimynai. Yra nemažai jaunų šeimų. Su kai kuriomis bendraujame. Nepatikėsite, Liudo kaimynas dirba Klaipėdoje ir į darbą važiuoja du šimtus kilometrų. Tad mudu – dar ne rekordininkai.
– Susitinkate ir pirtyje?
Liudas: Liudas įsirengė pirtį, nes mėgsta kaitintis. Aš prijaučiantis, kartais ten nueinu. O jis dažnai eina į pirtį.
Kadangi teatre spektaklių nebūna pirmadienį, švenčiame kaimynų dieną – einame į pirtį arba vakarojame kurio nors namuose.
– Kai dirbate, žmonos lieka kaime su vaikais. Ar joms padedate buityje?
Egidijus: Pasiduodu buityje. Namuose tik žaidžiu su dukromis. O žmona laiko visus keturis namų kampus.
Būna etapų, kai turiu mažiau darbo, padedu, kiek galiu, žmonai. Tačiau aš prieš ją lenkiu žemai galvą, myliu ir bučiuoju.
Liudas: Mano žmona taip pat veža visą buitį. Mūsų žmonos, gavusios tokius vyrus, jau niekur nedings. Todėl mes jas ir išsirinkome tokias puikias, nes matėme, jog jos aukoja savo gyvenimą, kad vyrai galėtų dainuoti scenoje.
– Tai jūs žmonas dar ir kaime uždarėte, kad jos neturėtų jokių pagundų.
Liudas: Mano žmona iš pradžių labai nenorėjo, dabar su pagaliu jos niekas neišvarytų iš kaimo.
Ji suprato, kokia čia ramybė. Juk bet kada gali išeiti su dukra į lauką, palakstyti.
O iš pradžių Sigita sakė: „Ką mes darysime, jeigu užsimanysime nueiti į kino teatrą?“ Man tokio klausimo nekilo, nes užaugau Tauragėje, kur anuomet kino teatro nebuvo.
Pirmąkart į kino teatrą nuėjau būdamas aštuoniolikos, kai atvykau studijuoti į Kauną. O miesto žmogui nesuprantama, kaip kaime reikės gyventi be kino teatro. Pasirodo, įmanoma.
Egidijus: Į Kauną nuvažiuoti užtrunkame pusvalandį, į Marijampolę ar Prienus dar trumpesnė kelionė, todėl panorėjus galima apsilankyti ir kino teatre, apsipirkti ar pasivaikščioti miesto gatvėmis.
– Jus sieja ir tai, kad abu auginate dukteris.
Liudas: Plutiškėse visi mergaites augina.
Egidijus: Auginame dukteris, kad nebūtų karo.
– Teks vytis Egidijų, kad turėtumėte didelę šeimą.
Liudas: Kai susilaukėme dukters, Egidijus jau turėjo dvi. Sakiau, vysiuosi. Staiga jiems gimė trečia. Neįmanoma pavyti.
Egidijus: Neįsivaizduoju, kaip reikėtų berniukus auginti, nemokėčiau elgtis. Su mergaitėmis man viskas aišku, paprasta. Dukros myli tėtį, laukia grįžtančio, apsikabina.
Liudas: Norėtume ir mes daugiau atžalų. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kai jis nustos juoktis, gal ir išsipildys mūsų norai.
– Su Liudu tarsi susigiminiavote – jis tapo jūsų jaunėlės Marijos krikštatėviu. Kodėl jį pasirinkote?
Egidijus: Jo kandidatūra pirma ir atėjo į galvą. Juk Liudas – sąžiningas, tikintis žmogus.
To ir reikia vaikui, jeigu jam kada reikės pagalbos gyvenime. Juolab krikštatėvis šalia gyvena. Laukiame, kada mūsų mažylė pradės vaikščioti, ir, tikimės, vasarą bėgios su Liudo ir Sigitos Gintare po sodą, žais, bus draugės.
– Kaip sutiksite didžiąsias metų šventes – darbe ar su šeima?
Egidijus: Skaudus klausimas. Prie Kūčių stalo susėdome su šeima, o per Kalėdas vyko koncertai. Naujųjų išvakarėse dainuosime Kauno muzikiniame teatre, bet vidurnaktį fejerverkams šaudant tikimės įvažiuoti į savo namų kiemą.
Liudas: Kam šventės, kam darbas. Bet tikimės, kad kieme sutiksime Naujuosius, spėsime iššauti fejerverkus.
– Jūsų žmonos sutaria?
Liudas: Kur jos dings. Kadangi uždarytos kaime, privalo bendrauti. (Juokiasi.)
– Ar finansiškai taupiau gyventi kaime negu mieste?
Egidijus: Būsto šildymas pigesnis, nes namus šildome kietuoju kuru. Tačiau nemažai išlaidų yra važinėjant automobiliu į darbą ir namo.
Liudas: Sutaupome maisto produktams – kiaušinių gauname iš vienų kaimynų, pieno – iš kitų. Neseniai pirkau pusę ėriuko iš kaimynų, dabar – pusę kiaulės. Valgome ekologišką maistą, nepamenu, kada parduotuvėje mėsos pirkau.
Kaimynas netgi žino, kada baigiu kiaušinius valgyti, – tam tikru laiku paskambina ir pasirūpina: „Ar tau netrūksta kiaušinių?“ – „Trūksta, Algeli, trūksta“, – sakau jam ir iškart atneša.
