Bandė gesinti liepsnas
Viskas supleškėjo iki pamatų, tačiau Alma, praėjus kelioms dienoms po tragedijos, apie ją pasakojo ramiai. „Aš tikiu, kad greitai vėl gyvensiu savo namuose. Tereikia sulaukti, kol pasibaigs tokia šalta žiema“, – optimistiškai planus dėstė mokyklos bendrabutyje besiglaudžianti pedagogė.
Moteris tvirtino išvakarėse jautusi keistą kvapą, tačiau jokių minčių apie galimą gaisrą jai nekilo. „Juk jei būtume galėję pagalvoti apie tai, nebūtume gaisro metu bėgusios į lauką vos su kojinėmis.
Namas, kuriame gyvename – dviejų galų. Viename gyvename, o kitas kaip pagalbinė patalpa, sandėliukas, į kurį einame paimti tam tikrų maisto produktų ar rečiau naudojamų daiktų – kaip tik ten ir kilo gaisras. Duktė per atviras duris pamatė tame gale šviesą ir ėmė rėkti: „Mama, degam!“. Šokau iš lovos ir pati pamačiau gaisrą savo namuose. Paėmiau kibirą vandens, bandžiau gesinti įsisiautėjusias liepsnas, tačiau kibiro buvo maža“, – pasakojo A.Vilnienė.
Ji teigė spėjusi nubėgti iki lovos ir pačiupti mobilųjį telefoną. Jį paėmusi iš karto paskambino pagalbos numeriu 112 ir iškvietė gaisrininkų brigadą. „Į gaisrą sugebėjau reaguoti labai ramiai. Suvokiau, kad niekas man negali padėti, todėl viską turiu daryti be emocijų. Dar tą pačią akimirką nuskubėjau į namus paimti automobilio raktelių ir išvariau jį iš kiemo. Pabijojau, kad nesprogtų dujų balionas. Tačiau dar po kelių minučių į namą įeiti jau nebegalėjome“, – sakė moteris.
Belieka sulaukti pavasario
Labiausiai dailės mokytojai Almai ir jos dukterims gaila prarasto balto kambarinio šunelio, kuris žuvo liepsnose, ir mergaičių daiktų. „Mano mažoji – sportininkė orientacininkė. Gaisro metu sudegė visi jos diplomai ir medaliai. Vyresnėlė negali susitaikyti dėl sudegusio saksofono, kuriuo mokėsi groti“ -dėstė pašnekovė.
Apie namus, kurių neteko, Alma kalba optimistine gaida. „Kiekviena patirtis užgrūdina ir yra pamoka. Šiandien tai yra realybė, kada nors, tikiu, prisiminsiu kaip slogų sapną. Dabar tikrai žinau, kad ištikus nelaimei, visų pirma, reikia skambinti pagalbos numeriu. Į nelaimę buvo sureaguota labai operatyviai, dirbo puikiai savo darbą išmananti gaisrininkų brigada.
Nors namo nebeliko, bet tikiu, kad tai laikina. Su gerų žmonių pagalba namas tikrai bus. Tereikia sulaukti šilto oro ir mes tikrai atstatysime namus. Žmonės jau suskubo siūlyti darbo jėgą, būtiniausius daiktus. Tačiau dar reikia luktelti, kad galėtume įvertinti likusią mūro dalį. Svarbiausia, kad atšiltų orai. Šiandien buvau nuvažiavusi į namus – ten grynas ledas. Tokiu metu nieko nepadarysi, neįmanoma pradėti tvarkyti“, – sakė ji.
A.Vilnienė tvirtino, kad šiuo metu jos šeimai labiausiai reikalinga finansinė parama, kurios prireiks tiek naujo namo statyboms, tiek įrengimui. „Tikiu, kad darbai prasidės atėjus geriems orams, kai sugrįš pavasaris. Žinau, kad ten grįšiu, nes labai to noriu“, – optimistiškai dėstė Alsėdžių gyventoja.
