Savižudybė ir kūdikio mirtis
Nors V.Vasiliauskas savo gyvenimo neįsivaizduoja be kelionių, šiuo metu jis dirba masažuotoju. Tiesa, savo darbą jis vadina ir psichologiniu, mat klientai jam akis į akį papasakoja net atviriausius išgyvenimus, nuolat prašo patarimų. Ir ne veltui, nes vyrukas turi didžiulės gyvenimo patirties. „Pats esu stovėjęs ant bedugnės krašto. Pabandykite įsivaizduoti, koks apima jausmas, kai po 20 bendro gyvenimo metų „antroji obuolio pusė“ pasako, kad esi nebereikalingas? Jaučiau, kad smuko mano autoritetas, todėl pasiėmiau virvę ir ėjau žudytis.
Kaimynai manė, kad juokauju, tačiau nejuokavau. Iš kilpos mane ištraukė sūnus – iki dabar jaučiu jam didžiulę pagarbą. Tuo momentu atrodė, kad viskas – gyvenimas baigtas“, – nerslėpė kaunietis.
Tačiau bandymas žudytis – ne vienintelė skaudi patirtis. Vitalis žino, ką reiškia prarasti naujagimį. Kalbant apie gimusį negyvą kūdikį jam iki šiol akyse kaupiasi ašaros. „Su antrąja žmona laukėmės vaikelio. Tačiau, pasak medikų, įvyko natūrali gamtos atranka ir mūsų naujagimis mirė vos išvydęs pasaulį ant mūsų rankų. Po to įvykio mūsų šeimoje atsirado nesutarimų.
Bet už viską labiausiai skaudino įstatymų spragos – į mus žiūrėta kreivai, kai pareiškėme norą palaidoti kūnelį. Tačiau mes buvome atkaklūs – kūdikėlį palaidojome mano tėvų kapavietėje. Viskas vyko per didžiąsias metų šventes žiemą, su laužtuvu ir kastuvu kasėme duobę ir girdėjome piktas praeivių kalbas. Dar iki šiol matydamas vaikus įsivaizduoju savo dukrytę, galvoju, jog ji būtų tokia kaip vienas ar kitas mano sutiktas vaikas“, – sakė V.Vasiliauskas.
„Palaidojo“ gyvą
Vyras atviras – po šio įvykio jam ir pačiam prireikė psichologinės pagalbos, šeima iro, todėl buvo sunku atsitiesti. „Kai atrodė, jog vėl esu prie bedugnės, man padėjo viena televizijos laida, kurioje išgirdau tarsi paraginimą eiti pirmyn, būti laimingam.
Visai neseniai įvyko dar vienas kuriozas – man paskambino mano draugė ir ėmė paniškai teirautis, ar man viskas gerai. Aš juokiausi sakydamas, kad taip, o ši man aiškino laidojimo namuose mačiusi iškabintą mano vardą ir pavardę, gimimo metus. Tą dieną laidojo itin panašaus amžiaus vyrą, kurio vardas ir pavardė sutapo su manuoju. Negalėjau patikėti, kad taip būna. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad gyvenime turiu nebaigtų darbų ir privalau pamiršti sunkiausius išbandymus.
Mes esame tarsi indas, kurį reikia užpildyti ir tik mes patys galime nuspręsti, kuo jį pildysime“, – pozityviai nusiteikęs aiškino masažuotojas.
Kasdien padeda kitiems
Dabar vyras gyvena visiškai kitokį gyvenimą. Jis įsitikinęs, kad šiame pasaulyje jam skirta misija padėti kitiems, įsiklausyti į kitų žmonių rūpesčius ir problemas. „Su savo klientais dirbu ir kaip psichologas. Asmeniškiausius išgyvenimus man pasakoja garsūs verslininkai, didelių įmonių vadovai, kurie man ir klientai, ir pacientai. Kas įdomiausia, dažniausiai verkia turtingi vyrai. Daugiau nei 70 proc. vyrų guodžiasi nelaimingu asmeniniu gyvenimu.
Man gera, kai galiu padėti ir patarti. Kartais užtenka duoti idėją ir jų šeiminis gyvenimas pagerėja, ima tekėti nauja vaga, vėliau atėję jie man dėkoja. Juk nieko nereiškia moteriai prileisti vonią pilną putų su rožių žiedlapiais arba įpilti tauraus gėrimo taurę prie arbatos po sunkios darbo dienos. Kartais užsisukę rutinoje apie tai nebegalvojame, tačiau net ir smulkmenos gali išsaugoti santykius“, – sakė vyras.
V.Vasiliauskas prisipažįsta dabar gyvenantis dėl kitų. „Kažkada verkdavau, nes man buvo gaila savęs, nemokėjau savęs įvertinti. Dauguma smerkia ir teisia vieni kitus, bet gerumu mažai kas dalijasi. Dabar mane į priekį veda meilė sau. Žinau, kad kai kam esu pavyzdys, todėl labai noriu žmonėms patarti, padėti išsaugoti šeimas.
Šiame pasaulyje, kupiname skubėjimo ir lėkimo, noriu kiekvienam palinkėti daugiau kalbėtis ir tarpusavyje bendrauti. Liaukimės galvoję apie materialius dalykus, nebesureikšminkime automobilių ar turtų – geriau pažvelkime į greta esantį žmogų ir iš naujo jį įsimylėkime“, – šyptelėjo vyras.
