Vilniečiai I.Žukauskytė ir E.Galvanauskas šeimos židinį kursto ir kartu rengia parodas jau kone du dešimtmečius. Daugelį asmeninių ir kūrybinių sprendimų pora priima kartu.
Nenuostabu, kad pakviesti savo darbus eksponuoti krematoriume, kuriame mirusiųjų palaikai pavirsta pelenais, sutuoktiniai per daug nesvarstė, verta ar neverta ten kelti koją.
Juk menas ir turi tarnauti žmonėms – puošti bet kokias jiems skirtas erdves.
Juolab kad E.Galvanauskas kuria paminklus mirusiesiems atminti, o I.Žukauskytė – medalionus, pakabučius amuletus, kuriuose galima laikyti brangių žmonių relikvijas: plaukų garbaną, žiupsnelį kremuotų palaikų pelenų.
Bet ar Edvinui ir Irenai buvo lengva ryžtis peržengti Kėdainių krematoriumo slenkstį ir ten sunešti savo darbus?
Irena: Tai buvo iššūkis. Nors nė vieną parodą rengti nėra lengva, vis dėlto mirties tematikai reikia ypatingo susikaupimo ir dėmesio detalėms.
Edvinas: Man buvo smalsu.
– Krematoriume lankosi artimųjų palaikus deginti atvežę ir urnas su jų pelenais atsiimantys žmonės. Justi slogi laidotuvių nuotaika. Ar ją kiek praskaidrina čia rengiamos parodos?
Irena: Netektis verčia žmogų susimąstyti apie būties trapumą ir laikinumą. Savo darbais bandau užkonservuoti dalelę to prabėgančio gyvenimo, tarsi uždaryti laiką. Norėčiau tikėti, kad meno kūriniai, eksponuojami tokioje erdvėje, padeda žmonėms susieti būtį ir nebūtį į vieną visumą.
Gedulas turi savo taurų grožį, o meno kūriniai gali padėti jį išjausti ir gal net padėti grįžti atgal pas gyvuosius.
– Įgijote vitražisto specialybę, tačiau šiuo metu pasinėrėte į juvelyriką. Ar tai moteriškesnis darbas?
Irena: Moterišku šio darbo nepavadinčiau, kaip turbūt ir vitražisto specialybės. Juvelyrika yra mano pašaukimas.
Tai – darbas, kurį dirbdama jaučiuosi savimi, kur galiu save išreikšti. Moteriškesnis jis nebent dėl smulkesnių formų, intymesnis ir, žinoma, formatas labiau pagal moterį.
– O jums, Edvinai, ar teko kurti paminklą mirusiajam? Kokie paminklai šiuo metu madingi?
Edvinas: Teko. Ir net ne vieną. Bet mados neseku, nes dažniausiai gaminu medinius paminklus.
– Nors esate profesionalus skulptorius, jums ši profesija dabar tėra tik laisvalaikio pomėgis. Kasdienybėje esate dantų technikas. Ar šios abi profesijos turi ką nors bendra? Kodėl įgijote ir antrąją profesiją?
Edvinas: Šios profesijos turi labai daug bendra – ir vienoje, ir kitoje srityje reikia profesionalaus anatominio detalumo. Gal dantų technikas nesukuria genialaus meno kūrinio, bet tobula šypsena žavi visus.
– Ar nesunku suderinti du darbus?
Edvinas: Sunku, ir labai. Bet laikui bėgant išmokau persiorientuoti iš vienos veiklos į kitą.
– Ar pati puošiatės savo juvelyrikos kūriniais?
Irena: Aš – kaip batsiuvys be batų. Na, žinoma, juokauju taip sakydama.
Randu progų pasipuošti ir savo kūrybos darbais. Dukrai Severijai esu padovanojusi žiedą amuletą su šv.Agotos duonele, norėjau, kad tai ją saugotų nuo nelaimių. Vaikas pasiblaškė po pasaulį ir sugrįžo, šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, tekstilės specialybės antrame kurse.
– Savo kūrybos studiją įkūrėte Užupyje. Ar menininkui svarbi meniška ir kartu bohemiška aplinka?
Irena: Be abejo, aplinka labai svarbu. Mane supa bendraminčiai, kurie mane supranta iš pusės žodžio. Ir šiaip Užupis yra mano namai jau devyniolika metų.
– O kokie jūsų šeimos namai? Ar skiriate dėmesio estetikai, jaukumui?
Irena: Namai yra tai, kur prasideda kūryba. Daiktai natūraliai randa savo vietą, nieko specialiai daryti nereikia. Namų estetikos kūrimas yra procesas, kiekviena diena atneša ką nors nauja.
– Kiek trunka jūsų santuoka su Edvinu? Ar paprasta dviem menininkams gyventi po vienu stogu?
Irena: Su Edvinu mes jau devyniolika metų. Be vyresniosios Severijos, šeimoje auga ir septyniolikametis sūnus Jokūbas.
O kas yra paprasta? Paprastų santykių, manau, nebūna. Todėl ir menininkai šiuo požiūriu neišskirtiniai.
– Kūryboje esate bendraminčiai, o kaip šeimoje sekasi derinti interesus, gludinti charakterių kampus? Dėl ko kyla ginčų?
Edvinas: Sakyčiau, esame Rytai ir Vakarai, gyvename visiškai skirtingai. (Juokiasi.)
– Kuris jūsų linkęs dažniau nusileisti?
Edvinas: Ar jūs kada matėte ožius ant tiltelio? Tai – mes. (Juokiasi.)
– Kaip dalijatės buities rūpesčius?
Irena: Nėra pareigų pasiskirstymo: kas gali, tas ką nors ir daro. Todėl namus tvarko ar valgį ruošia tas, kuris turi laiko.
– Gyvenate tik iš kūrybos?
Irena: Buvo visaip, bet šiuo metu – tik iš kūrybos.
– Kokių turite bendrų pomėgių?
Edvinas: Miegas yra vienas didžiausių pomėgių.
